QUOTE(Vilienė @ 2010 12 06, 23:24)
"Nediskutuotina, kad..."...
Vėl pradėkime iš tolo- tik jau dar iš kito galo.
Kas tai yra superbrendai
Mums- kažkoks tai stebuklas su nesuprantamai aukšta kaina. Servisas panašus kaip ir kitų brendų ar nebrendų, bent jau popierinis garantinis- toks pats. Kiek brendas ar nebrendas tarnaus, kiek laiko bus galima rasti jiems dalių- mūsų mentalitetui tai visiškai joks rodikliai. Kai ateis laikas- pasinaudosime mums įprastu problemų sprendimo būdu: Весь мир насилья мы разрушим до основанья, а затем мы наш, мы новый мир построим.
Superbrendas kokiam vokietukui- tai kuo prekiauja jo kaimynas; tai ko įsigijimą galbūt parems valstybė; tai, ką iki varžtelio pažįsta visi apylinkėse dirbantys santechnika; tai, kas stovi pas jį ir stovėjo pas jo tėvus ar senelius; tai, kam atsarginių dalių rasi kad ir po 30 metų; tai, ką dažniausiai teks išmesti ne todėl kad baigėsi jo resursas, o todėl kad morališkai pasens. Perfekcionistas vokietukas labai retai ryžtasi kardinalioms priemonėms. Весь мир разрушим- tikrai ne vokietukų metodas. Jie neturi tiek pinigų, kad pirkti daiktus tam kartui.
Ar superbrendai kuo tai geresni už kitus
Be abejonės. Superbrendas- tai naujausios technologijos, sugriežtinta kokybės kontrolė ir paprastai laiko išbandytas patikimumas.
Geru pvz. gali tarnauti nesenas vieno superbrendo pranešimas spaudai. Prieš kelis metus jis pareiškė, kad savo ŠS pakeitė kokį tai guolį ar pan. (nepamenu tiksliai). T.y.: pašalino paskutinę kliūtį- ir dabar įsigytas jų gamybos ŠS, laisvai galės pergyventi savo naująjį šeimininką. Ar matėte šią info kur nors dar, apart šio vienintelio pranešimo spaudai? Greičiausiai ne. Nes iš superbrendų visi kaip tik to ir tikisi- tai kaip ir savaime suprantama.
Kitas akis badantis argumentas: kas vis tik finansuoja institutų vykdomus tyrimus/monitoringą, finansiškai paremia masiškai prisikūrusius testavimo centrus? Teisingai superbrendai (ir kartais brendai)! Nes tik jiems rūpi, kaip jų produkcija atrodo realiomis ar net griežtesnėmis eksploatavimo sąlygomis, ką reiktų tobulinti ar ką keisti sekančiuose modeliuose. Nebrendai: paprasčiausiai nusikopijuoja, pagamina, parduoda- ir toliau kaip Dievas duos. Tiesą pasakius: visi superbrendai taipogi ne be nuodėmės- visi iki vieno pradėjo nuo copy-paste. Tiesą pasakius: superbrendai būna ne tik kokie vokiečiai ar skandinavai- tokių yra ir China, ir kokioje Čekijoje ar pan.
Ar verta papildomai mokėti už superbrendo lipduką
Kiekvienam savo. Nori- moki, nenori- ne. Nors dažniausiai mūsų vartotojo pasirinkimą lems vien tik skirtingas įvairių gamintojų marketingas ir sąlyginis skirtumas kainoje. Tiesą pasakius, kartais stebina superbrendų pozicija: mes jau esame superbrendas- ir tuo viskas pasakyta! Taip paliekama erdvė prasisukti naujokams- ir tai ko gero yra gėris, leidžiantis sumažinti superbrendų apetitus. Iš kitos pusės: naujokai kainodaroje orientuojasi į superbrendų kainas- dėl ko vartotojas nebegali tikėtis potencialiai galimos kainos. Naujokai labiau linkę dalį savo didesnio nei pas superbrendus rezervo panaudoti ne kokiems tai savo nukopintos produkcijos tyrimams finansuoti, o išleisti agresyvioms marketingo programoms- taip ir išsilaiko.
Kitas momentas- kiek tai yra papildomai, ir kokiu kampu į šį papildomai pažvelgti.
Jei kalba apie PN- skaitykime, kad išsiversime su rekuperacine ↔ saulės kolektoriais ↔ didesnės talpos boileriu/akumuliacine ↔ elektriniais radiatoriais. Kadangi nėra konkrečių sąlygų skaičiavimams, pasinaudosiu kaban mėgiamu daleiskim, ir apsistosiu ties orientaciniu maksimumu: skirtumas tarp visiško nebrendo ir superbrendo- blogiausiu atveju tesieks 20.000 Lt. Visus pavartymus su eksploataciniais bei vertės atstatymo kaštais- paprasčiausiai tam kartui pamirštame.
Standartinė išvada visiškai logiška: bet kuriam vartotojui tai dideli pinigai- kam mokėti brangiau?
Tačiau bandykime kitu rakursu. Yra užduotis- pastatyti PN. Yra apynasris- iš anksto sutarta suma, kuriuos negalima viršyti. Nėra užduoties siekti rekordų- pvz. pastatyti PN pigiau nei Standartą. Yra sąlyga- maksimaliai aukšti reikalavimai kokybei (įprūdyti tuos 20.000 į bendrą kainodarą).
Nėra nieko paprasčiau. Tai greičiausiai pavyktų vien projektavimo/planavimo stadijoje- ir net per daug nevarginant smegenų (lietuviškas statybų standartas- oi kiek turi rezervų). Atsargai liks didžiulis rezervas: išankstinė rinkos studija, tinkami vyriai liežuviui derantis su gamintojais/pardavėjais, skirtumas tarp eilinio vartotojo ir profo galimybių. Kai svarbus galutinis rezultatas, nedidelį procentą nuo bendros sumos sudarantys kainų skirtumai tarp nebrendo ir superbrendo- praktiškai nieko nežaidžia.
Dėl Alasca- nuomonės nepakeičiau. Tačiau Alasca taikosi patenkinti pagrindinę sąlygą: šiuolaikiniame name privalo būti įrengta rekuperacinė. Geresnė ar blogesnė- čia jau visiškai kitas klausimas. Svarbu tik kad ne ant tiek blogesnė, kad dėl kokių tai priežasčių stovėtų nenaudojama. Reiškia: lieka tik variantai labai geras ir geras- blogą iš karto galime atmesti.
Eilinis vartotojas jau būtų palaidojęs Alasca, kai tik pirmą kartą šilumokaitis pavirto į ledo luitu. Vyckajų nėra eilinis vartotojas. Kaip tai pradedu tikėti, kad iš Alasca jis išsunks maksimumą jos galimybių. Juk kokiam eiliniam vartotojui būtų dašilę pristabdyti oro srautą, ir tokiu būdu leisti šiltam orui palaikyti šilumokaičio gyvastį? Čia jis aišku truputi gudrauja: vargu ar įrenginėdamas rekuperacinę- ortakių diametrus parinkinėjo burtų keliu. Tačiau Vyckaju atrastas būdas pagelbėti šilumokaičiui- visiškai oficialus. Krito vėdinimo kokybė? Be abejo! Tačiau koks tai vėdinimas vis vien išlieka- bent jau langai tai nerasoja.