Truputi senstelėjęs variantas. Koreguotą variantą truputi gaila dėti (nors visi dienraščiai atsisakė spausdinti)- bet visa esmė yra ir čia. Trumpas įžanginis žodis: apie tai, kur planuojama palaidoti pinigus, kurie galėtų būti skirti paremti eilinio vartotojo individualios energetinės nepriklausomybės siekį ir energijos vartojimui mažinimą.
Branduolinė energetika: renesansas ar dirbtinis gyvybės palaikymas?
Mūsų energetikos ministro A. Sekmoko vieši pasisakymai branduolinės energetikos tema verčia sunerimti. Ar už Lietuvos energetikos ateitį atsakingi pareigūnai orientuojasi kas ir kaip vyksta pasaulyje?
Stebina branduolinės energetikos apologetų įdirbis: 67 % tautiečių palaiko naujos AE statybos planus. Likome užliūliuoti pasakomis apie pigią atominę kWh? Dešimtmetį planavimo ir statybų, kelis dešimtmečius eksploatacijos, radioaktyvių atliekų saugojimą tūkstantmečiais- matome kaip kažkokio mistinio saugumo garantą, o ne kaip šalies ekonomikos žlugdymą?
Įdomu ar naujosios AE statyba turėtų bent kokį tai visuomenės palaikymą, jei prieš tai būtų pasiūlyta alternatyva: 21 mlrd. litų nukreipti ne branduolinės energetikos reanimacijai, o paremti savo eilinių piliečių individualios energetinės nepriklausomybės siekį. Ar tuomet viską geriau žinantys pareigūnai išdrįstų bent užsiminti apie branduolinės energetikos renesansą?
Po LEO LT istorijos liko neatsakytas vienas klausymas. Kodėl Maksimos LT vyrukai, turėdami visus įmanomus tūzus rankose, taip atsainiai žiūrėjo į naujos AE statybą? Ar nebus taip, kad jie paprasčiausiai tinkamai atliko namų darbus? Juk visai paprasta prisėdus suvesti visus galus: branduolinė energetika nėra bent teorinę investicijų grąžą žadantis verslas, ir negali būti vystoma be garantuotos valstybės paramos.
Jei branduolinė energetika negali būti vystoma be valstybės palaikimo- savaime kyla klausymas: ar naujos AE statyba nėra tik primityvi savų piliečių apiplėšimo schema? Tokį spėjimą sustiprina ilgas sąrašas galvosūkių, kuriuos teks spręsti energetikos ministrui:
* Ką daryti su dviem AE Lietuvos kaimynystėje, ir kokius barjerus sukurti pigesnės elektros tiekimui iš užsienio? Negi energetikos ministras vis dar tikisi visiems nušluostyti nosis su 7-8 ct kainuojančia atomine kWh?
* Kokių pagalių prikaišioti į vėjo energetikos vežimą, nes jų gaminamos kWh savikaina bus gerokai mažesnė? Ir kaip paaiškinti tautiečiams pasaulinę tendenciją, kai visi alternatyvūs elektros gamybos būdai šuoliuoja į priekį ir tik pigioji branduolinė energetika kasmet užleidžia savo pozicijas?
* Kaip apsaugoti vartotoją nuo galimybės rinktis elektros gamintoją? Vartotojui su žaliųjų išplautomis smegenims juk neįsiūlysi atominės kWh. Nesusipratę tautiečiui gali pasekti vokiečių pavyzdžiu, ir pradėti masiškai bėgti pas žaliąją elektrą siūlančius tiekėjus.
* Kaip maksimaliai sulėtinti neišvengiamą Lietuvos perėjimą prie atsinaujinančios energetikos? Juk nepavyks išvengsi įkyruolių, kurie pirštu badys Vokietijos pusėn burbėdami: Kiekvienas branduolinei energetikai išleistas litas- tai iš atsinaujinančios energetikos atimtas litas.
* Ką atsakyti į piktus klausimus kodėl už mūsų surinktus pinigus švęs tik išrinktieji, o kuopti teks visiems vartotojams. Juk kiekvienas blaiviai mastantis mokesčių mokėtojas supranta: pasiūlyk visus uždarymo ir ilgalaikio branduolinių atliekų kaštus perimti investuotojui pastarieji išnyks kaip rūkas saulei pašvietus, ir apie jokias naujų reaktorių statybas neliks nė užuominų.
* Kokių pasakų pripasakoti Seimui, jei koks pensininkų ar savo vaikų pagailėjęs seimūnas pateiks svarstyti įstatymo projektą, draudžiantį mokesčių mokėtojų pinigais remti iškastinį kurą naudojančią energetiką? Ir ką daryti tuomet, jei būtų pakeista įstatyminė bazė? JAV dabar juk niekas netrukdo pasistatyti ir eksploatuoti savo AE- tik norinčių statyti gretos praretėjo.
* Kaip iki galo užbaigti pradėtus darbus, kai po 7-8 ct/kWh prasiblaivę tautiečiai pradės atvirai reikšti nepasitenkinimą A. Sekmoko ir kitų už energetiką atsakingų pareigūnų kurpiama Lietuvos energetine politika?
Net ir sėkmingai išsprendus visus galvosūkius- problemos nesibaigs. Su kiekvienu tolesniu žingsniu visuomenėje kils vis daugiau klausimų tema Kas gali paneigti
. A. Sekmokui bus sudėtinga atvesti branduolinę energetiką rožėmis klotu keliu. Juo labiau- pasiekti užsibrėžtą tikslą. Kaip tik nesėkmės ir norėtus palinkėti mūsų energetikos ministrui.
Branduolinė energetika- technologija be ateities
Šviesaus rytojaus branduolinei energetikai nenusimato. Apie 2060 metus prieinami urano resursai išseks. Šiandien urano kasyklos sugeba tenkinti tik 60 % poreikio. Likę 40 % išgaunami iš branduolinių kovinių galvučių. Šaltojo karo metu tokio turto buvo prikaupta nemažai. Tačiau ir šis rezervas greitai baigsis.
Pagal pesimistų prognozę pasaulio ekonomikas iki pagrindų sukrėsiantis naftos kainų lūžis įvyks apie 2030 metus. Optimistai numato vėlesnę datą- apie 2060 metus. Terminu Kuro kainų lūžis apibrėžiama situacija, kai vieną dieną viešosios informacijos priemonės praneš, kad naftos pasiūla jau nepajėgi tenkinti paklausos. Biržos sureaguos automatiškai: iškastinio kuro kainos persės iš invalido vežimėlių į sportinius bolidus.
Pesimistinė prognozė urano kainos lūžiui- per artimiausius kelis metus. Lietuva planuoja tapti priklausoma kaip tik nuo šios iškastinio kuro rūšies? Turėdami saulės, vėjo, geotermijos, biomasės potencialą šimtais kartų viršijantį šalies energijos poreikius? Savo skurdžius finansinius resursus nukreipsime ne savojo potencialo įsisavinimui, o iškastinio kuro įsigijimui?
Dar būdamas prezidentu, V. Putinas pareiškė: netolimoje ateityje Rusija nepajėgs kuru aprūpinti net savo šalies atominių elektrinių. Kad tai nėra tušti žodžiai- patvirtinimu tapo su Australijos premjeru Dž. Howard pasirašyta ilgalaikė urano tiekimo sutartis.
Rinkos sureagavo atitinkamai: per septynis metus urano kaina šoktelėjo nuo 7 $ už svarą (vienas svaras = 453,6 g) iki daugiau nei 130 $ už svarą (beveik 20 kartų). Sutarties kontekstą tinkamai įvertino daugelis šalių: iš 2009 metais pasaulyje eksploatuotų 436 reaktorių, 2030 teliks apie 305. Visos šalys persvarsto savo planus statyti 154 naujus reaktorius. Priežastis paprasta: šiandien vėjo energetika siūlo pigesnę kWh, nepalyginamai greitesnę investicijų grąžą ir palankesnį bankų požiūrį. Kur tarp visų šių faktų ir skaičių mūsų energetikos ministras sugebėjo įžvelgti branduolinės energetikos renesansą- greičiausiai nežino nei jis pats, nei jo komanda.
Sudėtinga parinkti tinkamą apibūdinimą mūsų energetikos ministro pastangoms grįžti prie branduolinės energetikos. Šalies ekonomikos pagrindų žlugdymas? Banditizmo aktas prieš savo piliečius? Ciniška korupcijos apraiška? Elementarus ekonominis analfabetizmas? Laikantis nekaltumo prezumpcijos nuostatų- teks apsistoti ties pastaruoju.
Lietuvos energetikos strategija ar ekonominio analfabetizmo pavyzdys?
60 valstybių įstatymiškai įteisino savo perėjimą prie atsinaujinančios energetikos. Skiriasi tik užsibrėžti tikslai ir nustatyti terminai. Vokietija planuoja 2050 metais visą reikiamą elektros energijos kiekį pasigaminti iš atsinaujinančių išteklių. Portugalija savo 45 % pasigirs dar šiemet. Švedija 50 % pasieks 2020 metais. Norvegija jau seniai svyruoja apie 90 %.
Kaip šiame fone atrodo Lietuva? Nukreipdami milijardus ne šalies spartesniam perėjimui prie atsinaujinančios energetikos ir energijos vartojimo mažinimo skatinimui, o investuodami į jokios ateities neturinčias technologijas- deklaruojame savo pasiryžimą tapti pačia gūdžiausia Europos provincija.
Kaip branduolinės energetikos reanimacija atsilieptų eilinio Lietuvos piliečio gerovei? Atsakymas daugiau nei paprastas.
Milijardai nebus skirti daugiabučių renovacijai, mažai energijos vartojančio ar energetiškai nepriklausomo būsto statybų skatinimui. Savo rankomis kuriame ateitį, kai daugelis tautiečių gyvens vien tam, kad išlaikytų savo būstą. Toliau išliksime be saiko energiją vartojančia šalimi, o statybų verslas netaps tuo lokomotyvu, kuris ištemptų šalį iš krizės.
Milijardai nebus skirti šalies moksliniam, technologiniam ir gamybiniam potencialui kurti. Vietoj to, kad gamintume- toliau išliksime perpardavinėtojų kraštu. Kartu atsisakome investuoti į technologijas, kurių grąža sunkiai palyginamai didesnė nei į branduolinę energetiką.
Milijardai nebus skirti vėjo energetikai. Taip stabdysime potencialiai pigiausios elektros gamybos plėtrą. Pirkdami iškastinį kurą iš Rusijos- finansuosime jų vėjo jėgainių parkų statybas. Pasiskaičiavę, kad savo platybėse galėtų prigaminti elektros kiekius, dešimteriopai viršijančius pasaulinius energijos poreikius- rusai kaip tik šią kryptimi telkia savo resursus. Taip kad su elektros energija problemų nebus: baigus pirkti rusišką branduolinį kurą- Rusija pasiūlys už mūsų pinigus pastatytų vėjo jėgainių gaminamą elektros energiją.
Milijardai nebus skirti saulės energetikai. Lietuvos namų stogus ir fasadus nebepuoš saulės kolektoriai ir saulės jėgainės. Tai reiškia, kad sulaukę užtarnauto poilsio- didžią dalį savo kuklių pajamų atiduosime energetikams. Tuo metu su banku už savo saulės jėgainę jau atsiskaitęs vokietis- svarstys kur išleisti kelioliką tūkstančių jėgainės per metus uždirbtų eurų.
Milijardai nebus skirti importuojamą naftą ir dujas pakeisti vietinės kilmės biokuru ar pigia geotermine energija. Išnaudodami turimą potencialą, nesunkiai galėtume padengti visą šiluminės energijos poreikį, bei kasmet Lietuvoje pasilikti apie 1 mlrd. už dujas sumokamų litų.
Naujos atominės elektrinės statybos tikslai akivaizdūs- elektros gamybą (kaip ir visą energetikos sektorių) išsaugoti monopolijų rankose. Mūsų valdininkų mentalitetas neleidžia jiems perprasti elementarios tiesos: eiliniai vartotojai turi pirmumo teisę pyrago dalybose. Kaip ten bevartysi, manipuliuojama mūsų visų bendrais pinigais. Todėl visiškai nesuprantama, kai mūsų suneštų pinigų srautai nukreipiami ne mūsų gerovės kėlimui, o monopolijų pelnams sukurti. Mums vartotojams būtų geriau, jei energetikos ateitį planuojantieji ne išradinėtų tautišką dviratį, o rinktus jau išbandytas strategijas.
ES ekonomikos flagmanas renkasi atsinaujinančią energetiką
Nėra didesnio akibrokšto atominės kWh šalininkams kaip savo pasitraukimą iš branduolinės energetikos deklaravusi Vokietija. Mūsų viską geriau žinantiems tampa gerokai sudėtingiau nuo lubų nurašytus skaičius, už ausų pritemptus verslo planus ir pas būrėjas užsakytas verslo schemas pristatyti kaip iki galo išmastytą ir į vartotoją orientuotą energetikos strategiją. Ką jau kalbėti apie Vokietijoje viešai skelbiamus skaičius- visi kaip vinys į branduolinės energetikos karstą.
Prieš kelis metus Greenpeace užsakė studiją Valstybės (Vokietijos) parama branduolinei energetikai nuo 1950 iki 2008 metų. Forum Ökologisch-Soziale Marktwirtschaft stropiai suskaičiavo kiekvieną branduolinei energetikai išleistą centą: nuo mokslinių tyrimų, specialistų ruošimo, mokestinių lengvatų, dotacijų ir t.t.- iki panaudoto kuro ilgalaikio saugojimo kaštų. Atsakymas šokiravo net ir daug ko mačiusius Greenpeace aktyvistus: jei ne valstybės parama ir panaudoto kuro saugojimo kaštų perdavimas ateities kartoms- už atominę kWh vokiečiams tektų mokėti 2,70 (9,31 Lt). Tiksliau: panašiai tiek jie ir moka- tik ši kaina papudruota tų pačių mokesčių mokėtojų pinigais ir užslėpta tarp kitų gamintojų (Vokietijoje AE gamina apie 26 % bendro kiekio).
Po tokių skaičių jau nebestebins Vokietijoje vykdomų apklausų rezultatai. 2/3 vokiečių pasisako už tai, kad specialiu įstatymu būtų patvirtintas visiškas šalies pasitraukimas iš branduolinės energetikos 2050 metais. Jaunoji karta radikalesnė: beveik 3/4 pritaria Greenpeace paruoštam planui uždaryti visas Vokietijos AE iki 2015 metų. 95 % apklaustųjų palaiko šalies perėjimą prie atsinaujinančios energetikos. 75 % vokiečių pageidautų, kad perėjimas prie atsinaujinančios energetikos vyktų dar sparčiau.
Nesunku pastebėti vokiško fenomeno esmę- eilinio vokiečio materialinis interesas. 80 % vokiečių pageidautų elektrą gamintis individualiomis saulės jėgainėmis. Jie puikiai perpratę ekonomikos pradžiamokslį: naujų AE statybos daugeliui eilinių vokiečių atimtų galimybę tapti pilnateisiais energetikos verslo dalyviais.
Po Vokietijoje nuvilnijusios masinių protestų bangos, prieš kelis dešimtmečius sustabdyta naujų AE statybą. Branduolinei energetikai skirtos lėšos buvo nukreiptos mažinti šalies priklausomybę nuo iškastinio kuro importo. Didelė dalis šių lėšų atiteko tiesiogiai eiliniams vokiečiams. Rezultatai kalba patys už save. Pastatyta 13.000 Pasyvių namų. Pastatyti 428 Saulės namai. Įrengta apie 430.000 saulės jėgainių (instaliuota galia 9.760 MWp). Įrengta apie 13.000.000 m² saulės kolektorių (instaliuota galia 4.997 MW). Vėjo jėgainių bendra instaliuota galia siekia 27.694 MW. Dyzelinu kūrenamus katilus pakeitė 405.000 šilumos siurbliai (instaliuota galia 7,3 MW) ir 126.000 granulėmis kūrenami katilai (instaliuota galia 4.827 MW- skaičiuojant pagal bendrą sudeginamos biomasės kiekį). O kur dar renovacija, pagreitį įgaunančios H technologijos- ir taip ilgokas sąrašas.
Skaitytojui bus lengviau orientuotis, jei palyginimui matys keletą tautiškų skaičių. Sveiką protą nustūmus į šalį, Visagino atominės elektrinės suminė galia siektų iki 3.400 MW. Pagal pesimistines prognozes bendri statybos, eksploatavimo, uždarymo ir panaudoto kuro saugojimo kaštai viršytų sumą, kurią iki šiol Vokietija skyrė skatinti energijos vartojimo mažinimą bei remti alternatyviąją energetiką.
Prieš krizę sparčiai kylant naftos ir dujų kainoms, sudrebėjo pasitraukimo iš branduolinės energetikos šalininkės Europoje. Italija, Švedija ir kitos prakalbo apie planus po kelių dešimtmečių pertraukos vėl statyti naujus reaktorius. Sujudimas neaplenkė ir Vokietijos. Pasigirdo nedrąsios politikų kalbos apie branduolinės energetikos reanimaciją, ar bent jau gyvybės palaikymą nors 8 metams ilgiau numatyto termino. Eiliniai vokiečiai sureagavo taip, kaip jau yra nuo seno įpratę. 2010 metai Vokietijoje paskelbti masinių protestų prieš branduolinę energetiką metais. Balandžio mėn. daugiau kaip 120.000 vokiečių 120 km gyva grandine išsirikiavo nuo Krümmel atominės elektrinės iki Hamburgo. Reguliariai vyksta daugiatūkstantiniai mitingai po visą šalį. Taip politikams pranešta: jokių renesansų Vokietijoje nebus, ir šalis toliau vykdys pasitraukimo iš branduolinės energetikos planus. Vokiečiai žino, kad jų pastangos nebus bevaisės. Po masinių protestų paprastai seka partijų lenktynės kuri žalesnė.
10 mitų branduolinės energetikos tema
1. Atominės elektrinės neteršia aplinkos
Kol Drūkšių ežeras naktimis nešviečia- branduolinės energetikos apologetų nuomone viskas tvarkoje. Viešai vengiama net užsiminti apie tai, kad už švarios branduolinės energetikos klestėjimą visada kas nors sumokėdavo savo gyvybėmis.
Urano kasyklos paprastai reiškia regiono sunaikinimą. Rūda sandėliuojama po atviru dangumi. Kasmet gerokai virš 48.000 tonų radioaktyvių atliekų užkasamos netoli šachtų, bei tampa uždelsto veikimo ekologinėmis bombomis. Apylinkėse užteršiamas vanduo, vėjas pusto radioaktyvias dulkes. AREVA pamėgtoje Nigerijoje yra Akokane miestas, kur net gatvės grįstos radioaktyviomis atliekomis iš urano šachtų. Šioje šalyje uranas turi tikslesnį pavadinimą- kruvinasis uranas.
Panaudotas branduolinis kuras tampa po atviru dangumi stovinčiais, vandenynuose skandinamais ar kitaip išslapstomais konteineriais. Kasmet šių atliekų susidaro apie 12.000 tonų. Prisiminus, kad plutonio 239 skilimo pusamžis yra 24.000 metų- panaudotą kurą teks saugoti tūkstantmečiais! Kai kalbama apie tokius saugojimo terminus- sudėtinga branduolinę energetiką įvardyti kitaip kaip beprotybe. Beprotybė gimdo kitą beprotybę. Pasigirsta kalbos apie branduolinių atliekų gabenimą į kosmosą, sandėliavimą Antarktidoje ar specialiose giliose šachtose. Atkreipkime dėmesį į esmę. Branduolinės energetikos propaguotojams visiškai nerūpi kaina, kurią sumokės pigios atominės kWh vartotojai už branduolinių atliekų saugojimą ar perdirbimą. Jiems tai bus tik papildomas verslas.
Panaudoto branduolinio kuro perdirbimas taipogi nėra kokia tai išeitis. Kiek tai švarus procesas, galima susipažinti aplankius La Hague perdirbimo gamyklą Prancūzijoje. Šis prancūzų technologinis stebuklas kasdien į Lamanšo sąsiaurį išleidžia apie 400 kubinių metrų radioaktyvių nuotekų. Apylinkėse žmonės serga vėžiu tris kartus dažniau nei įprasta.
2. Atominė kWh yra pigiausia
Tikrovė yra tokia, kad šiandien nėra brangesnio būdo elektros gamybai. Visuomenės apgaudinėjimui skirta atominės kWh kaina išburiama labai paprastai: parodoma ledkalnio viršūnė (plika savikaina), ir visiškai nekalbama apie tai kas randasi po vandeniu (valstybės parama mokesčių mokėtojų pinigais). Per visą eksploatavimo laiką atominė kWh bus palaikoma biudžeto (iš mūsų surinktomis) lėšomis: per mokestines lengvatas, tiesiogines dotacijas, specialistų rengimą ir t.t. AE uždarymo ir panaudoto kuro saugojimo kaštus pilnai perims valstybė (mokesčių mokėtojai). Vokiečių pavyzdžiu sudėjus visus be išimties kaštus, tikroji atominės kWh savikaina bus nė nepanaši į atsakingų pareigūnų viešai skelbiamą absurdišką 7-8 ct už kWh. Dar blogiau. Branduolinė energetika bus jau seniai užmiršta, kai būsimi mokesčių mokėtojai spėlios: kokie idiotai paliko jiems tokią spinduliuojančią dovaną?
3. Atominės elektrinės yra saugios
Kai mažytė Lietuva atsidurs trijų potencialių Černobilių mirtinos grėsmės zonoje- per daug šventvagiška bet kokiame kontekste vartoti terminą saugumas. Prisiminus karčią suomių patirtį: ar baltarusiai, rusai ir lietuviai taip pat stropiai fiksuos visus statybos darbų kokybės pažeidimus, bei pajėgs išsireikalauti juos taisyti? Energetikos ministerijos klerkams tikrai nepakenktų pavartyti Greenpeace paruoštą 365 Gründe gegen Atomkraft, kur surašytos stambesnės avarijos. Gal pagaliau suprastų su kokiais pavojingais žaislais bando žaisti.
4. Branduolinė energetika pavaduos atsinaujinančią energetiką iki ši išlips iš vystyklų
Per 2009 metus visos pasaulio AE pagamino apie 2.577 TWh elektros energijos. Vėjo jėgainės- apie 340 TWh. Vėjo jėgainių instaliuotos galios augimas pasaulyje siekia vidutiniškai 30 %. Nesunku paskaičiuoti: vien tik vėjo jėgainės pajėgios pakeisti visas pasaulio AE per nepilnus 9 metus. Realiai procesas vyktų gerokai sparčiau. Jau pradėti vykdyti tokie energetiniai superprojektai kaip DESERTEC, ateityje tieksiantys apie ketvirtadalį Europai reikalingos elektros energijos. Į vėjo energetiką atsisuko Kinija (iki tol planavusi apsistatyti naujomis AE). Šį šalis visada nustebina savo užmojais- vien pernai pastatytų vėjo jėgainių suminė galia siekia 13.000 MW. Iš visų pasaulio kampelių reguliariai pranešama apie naujų vėjo ar saulės plantacijų eksploatacijos pradžią. Pasaulyje namai masiškai puošiasi individualiomis saulės ir vėjo jėgainėmis, saulės kolektoriais. Šie skaičiai rodo: branduolinė energetika su savo 2 % bendrame energetiniame balanse tampa praktiškai bereikšme. Ypač kai visą pasaulio elektros energijos poreikį galima patenkinti pasikinkius vos 1 % vėjo potencialo.
5. Atsinaujinanti energetika nepajėgi užtikrinti stabilų tiekimą
Norvegai, kone visą elektros kiekį pasigaminantys hidroelektrinėms, nemato tame problemos: sausais metais nusiperka trūkstamą kiekį- tiek to galvos skausmo. Vokietija jau šiandien turi galimybes akumuliuoti perteklinę energiją tam atvejui, jei uždarytų visas savo AE, o atitinkamą kiekį gamintų atsinaujinančius šaltinius naudojanti energetika. Europa vietoje vėliavos iškėlė vokišką patarlę Saulė ir vėjas yra ne visada- tačiau visada kažkur. Tiesiamos jungtys tarp Europos šalių, į Afriką. Rusija deklaravo planus savo platybes išpuošti vėjo jėgainėmis, bei jungtis prie bendros energetinės sistemos. Taip kuriamas atsinaujinančiai energetikai pritaikytas voratinklis, kuris išlygins vartojimą, sugebės akumuliuoti visą perteklinę energiją bei užtikrins stabilų tiekimą.
6. Branduolinė energetika stiprina šalių mokslinį, technologinį ir gamybinį potencialą
Žiūrint kurios šalies potencialą. Statydama naują AE, Lietuva turėtų atsivežti nuo varžto iki reaktoriaus. Sunku atrasti ką taip galima sustiprinti- nebent mūsų cemento gamintojus. Kas kita būtų atsinaujinanti energetika ir energijos vartojimo mažinimas. Praktiškai visą perėjimui prie atsinaujinančios energetikos reikalingą įrangą ar statybines medžiagas nėra sudėtinga gamintis vietoje. Jei Vokietijos statistiką adaptuoti mūsų šaliai: metinė apyvarta šioms sritims siektų apie 2,72 mlrd. litų per metus.
7. Branduolinė energetika kuria darbo vietas
Viena nauja darbo vieta branduolinėje energetikoje- atima galimybę sukurti apie 67 naujas darbo vietas į energijos vartojimo mažinimą ir atsinaujinančią energetiką orientuotose verslo sektoriuose. Įsibėgėjus perėjimui prie atsinaujinančios energetikos, pagal specialistų skaičiavimus Lietuvoje būtų sukurta netoli 100.000 naujų darbo vietų. Lietuvai pasirinkus grįžimą prie branduolinės energetikos apie šias darbo vietas kalbėti nebetektų.
8. Branduolinė energetika pritraukia investicijas
Su investicijomis gaunasi tikras galvosūkis. Joks bankas nesuteiks investuotojui kredito be valstybės garantijų. Tokiu atveju sudėtinga investicijomis pavadinti pinigų judėjimą, kai iš esmės pati valstybė ima kreditą, perduoda jį taip vadinamam investuotojui, o šis savo nuožiūra juos ištaško naujos AE statyboje. Patį kreditą su visomis palūkanomis tektų gražinti ne kokiai tai mistinei valstybei ar investuotojui, o vartotojams. Kai valstybė ir taip skolinasi iki tol neregėtais tempais, naujos skolos našta kiekvienam tautiečiui (neišskiriant kūdikių) padidėtų apie 6.000 Lt. Dar blogiau: jei pritrauktas investicijas palyginti su mūsų vaikų ir anūkų kišenes tuštinsiančiais AE uždarymo ir panaudoto kuro saugojimo kaštais- labai jau absurdiškai nuskamba pats terminas Investicija.
9. Branduolinė energetika kovoja su klimato kaita
Kovai su klimato kaita yra nepalyginamai pigesni ir efektyvesni būdai. Vienas pavyzdys iliustracijai. Pakeisti visas apšvietimui naudojamas kaitrines lemputes į LED reikėtų nepilnai 200 mil. litų. Per savo tarnavimo laikotarpį LED lemputės sutaupytų apie 20 TWh elektros energijos. Tai maždaug dviejų metų šalies bendras elektros poreikis, sąlyginiai mažiau kaip 0,20 ct/kWh ir apie septynis metus nerūkstantys Elektrėnų kaminai. Tokių sprendimų atsinaujinanti energetika ir energijos vartojimo mažinimas gali pasiūlyti begales. Deja, tai visiškai nedomina Lietuvos energetikos strategus, atstovaujančius išimtinai monopolijų interesus.
10. Naujo VAE bloko statyba kainuos apie 10 mlrd. litų
Apie tokias sumas galima kalbėti tik tuo atveju, jei ignoruoti kaimynų suomių patirtį. Naujo bloko statybos kaina jiems šoktelėjo nuo planuotų 3 mlrd. eurų (10 mlrd. litų) iki beveik 6 mlrd. (21 mlrd. litų) eurų. Statybos terminai nusitęsė keliais metais, bei buvo užfiksuota virš 3.000 statybos darbų kokybės pažeidimų. Suomiai nėra koks tai išimtis: nė viena paskutiniuoju metu pasaulyje vykdyta reaktoriaus statyba netilpo numatytuose kainų rėmuose.
Akumuliacinės jau irgi pradedu dairytis... Gamykliniai brendiniai variantai netinka, vien dėl jų kainos, už skirtumą man ir kolektoriai išeis... 
Jums leidus apsilankysiu sausį 
