Gyvenimas negailestingas, Nežiūri amžiaus, nei jausmų. Į amžinybę pasikviečia Brangiausius mums ir Artimiausius iš visų.
Iškeliavo ir mūsų draugė bananinė
Nuoširdžiausia užuojauta jos mažytei dukrytei, vyrui, mamytei, tėveliui, broliui, bei kitiems artimiesiems ir draugams, visiems kurie jos gedi. Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šiuo sunkiu gyvenimo momentu.
Amžiną atilsį duok mirusiai Viešpatie, ir amžinoji šviesa jai tešviečia.
Gyvenimas - negailestingas, Nežiūri amžiaus, nei jausmų. Į amžinybę pasikviečia Brangiausius mums ir Artimiausius iš visų.
Uzuojauta artimiesiems
Ilsekis ramybeje...
Tiesą sakant, tik nedaugelis gyvena šiandien. Dauguma rengiasi gyventi vėliau. Dž. Sviftas.
Jei kas nors nori būti dalis tavo gyvenimo, jis įdės visas pastangas, kad jame būtų. Nesivargink palikti vietos savo širdyje kažkam, kas neįdeda pastangų, kad joje pasiliktų.
<...>jai įtarė kad ta ausis pilna pulių,išoperavo - nieko nėra,atrodo palegva pradėjo sveikti,žaizda gyti ir staigiai prasidėjo skausmai kokių dar nebuvo,visai sutriko koordinacija,vienos veido pusės jau nejautė,lyg nebematė išvežė į ligonine...tarp visko daktarai nepastebėjo pūlingo uželsto meningoencefalito,ištiko koma....pradėjo gydyti stipriais antibiotikais....šiek tiek pagerėjo....bet trumpam tada nustojo pati kvėpuoti.....smegenys jau žuvę....ir daktarai pasakė,ka ruoštis blogiausiam nes jau nieko nebus,pažeista ir smegenys ir kamienai ir dar kažkas,dabar tik kiek jos širdelė atlaikys....ir širdelė neatlaikė....
Bananine, tikiu, kad matai ir girdi viską. Tad noriu tau pasakyti tai, ko nepasakiau, ko nespėjau. Tu nuostabi moteris, nuostabi draugė. Nors bendravom ne taip ir daug, tave jau drįstu vadint Drauge. Nes tavim pasitikėjau, tau esu pasakoju savo slapčiausius dalykus. Ir tu suprasdavai. Ir nesmerkdavai. Tu irgi man kartais atverdavai širdį - už tau be galo ačiū, nes žinau, kad buvai santūri. Žinai, kas man įstrigo? Tavo akys. Pati sakei, kad nemažai kas jas pastebėdavo, tą skvarbų ir gilų žvilgsnį. Ypatingą. Man tavęs trūks. Tikrai. Aš tavęs niekad niekad nepamiršiu. Ir labai noriu tavęs atsiprašyt... Už tai, kad nesusitikau, kai buvai Vilniuj. Kad buvau paskendus savo reikaluose, darbuose, prastoj savijautoj... Atleisk man. Jei tik būčiau žinojus, kad daugiau tavęs nepamatysiu... Dažnai mes viską atidėliojam, apleidžiam draugus, jiems neparašom, nepaskambinam, o paskui... Nepyk, Bananine. Tikiu, kad nepyksti. Ilsėkis ramybėj. Aš mintimis su tavimi ir tavo šeima.
