Vaikas nekalba 10-oji tema

Dėl kakučių Naitas ko gero šaunuolė O Alchemie ko gero nepagavo esmės

Kakutis mamai - tai taip intymu ir asmeniška. Prie ko čia viešas ''valio'' ir atlygis? Kodėl asmeninė padėka geriau nei viešas džiaugimasis ir plojimas katučiu? Ar tu pasimylėjusi su vyru visiems skambini apie tai girtis, kad kiti tau paplotų. O gal net tikiesi atlygio po to iš kažko kito? O gal po to geriau jausti dėkingumą vienas kitam ir pažiūrėti į akis? Čia pamąstymui.
Dėl ryšio su psichologu. Nu moterys, tikrai tiesa, kad kiekvienas skaito ir perskaito tai, ko jam reikia, o ne ką rašo rašantysis. Nu kur aš rašau apie savo ryšį su psichologu? Nu niekur - aišku, aš ją giriu, žaviuosi, ji man autoritetas. Bet rašau aš visai ne apie tai - rašau apie ryšį su savo vaiku. Atkreipkit į tai dėmesį. Aš suradau ryšį su savo vaiku, gydžiau savo santykį su vaiku, o ne su psichologu. Psichologė man tik padėjo. Aš nekūriau su ja savo kažkokių ypatingų santykių. Ir apskritai, aš buvau tokioj padėty, kad man nerūpėjo - bus gera ar negera, palengvės ar nepalengvės, man tikrai reikėjo pagalbos ir aš ją priėmiau be jokių svarstymų - sėdėjau jos kabinete ausis ištempus, linksėjau galva, viskam pritariau ir be kažkokių kritinių svarstymų vykdžiau jos rekomendacijas. Aš tiesiog galvoju, kad jei jūsų vaikams pasidarytų kažkas panašaus kas mums buvo, atrastumėt tada ir jūs visus reikalingus jums ryšius, kad tik padėt savo vaikui. Matyt nėra jums taip blogai dar

O toliau aš terapinausi pati - perskaičiau daug knygų, daug meditavau ir mąsčiau (naktimis, nes kankino nemiga - depresijos požymis) ir iš gautų žinių man pradėjo dėliotis labai įdomios įžvalgos ir sprendimai. Dabar vaikštau pas kitą psichologę (ne vaiko), nesu labai sužavėta ja, bet man tai nerūpi. Man rūpi kaip aš sprendžiu vieną ar kitą problemą ir specialisto kometaras bei patarimas. Jokio ryšio aš neieškau. Iš kabineto išeinu dažnai suirzus ir pikta, bet žinanti ką toliau daryti ir pasitikinti savim.

Na jau lyg ir viską parašiau, kokių taškiukų tau dar trūksta, skruzdėda?

Mano vaikas kalba.

Aš suradau ryšį su juo. Išmokau valdyti tą ryšį. Išmokau daug visokių metodikų, kaip nepasimesti kasdienėse situacijose. Išmokau žvelgti kitaip.

Tau, skruzdėda, norisi, kad tau kažkas imtų ir sudėliotų taškelius, parodytų kelią, paguostų ir pakylėtų. Kitaip tavo protas sako ''trūksta įrodymų''. Pasikliauji vien savo protu. Esi tiksliukė? O gal žaidi žaidimą ''aš bėgu, o jūs mane gaudykit''. Ir jokia ne tiksliukė iš tikrųjų, bet po tiksliukės kauke slepi šitą žaidimą. ''Gaudykit kiek norit, aš vis tiek pabėgsiu, įrodinėkit kiek norit, nepatikėsiu''. Nebent kūju priplotumėt, na tada gal gal gal .... patikėsiu, o gal ir ne

Aš irgi tokia truputį esu. Bet išmokau įžvelgti šitą savo prigimtį bandau ją suvaldyti, kad daugiau man nekenktų

Keli Mutu, as pamenu is musu pokalbio, kaip minejai apie dovanojima kakuciu ir t.t. jei man dovanoja dovana, as dziaugiuosi man tai naturalu, ir tai nera viesas lakstymas ir saukimas valio. Su sunum pas mus vykdavo pokalbiai tulike as jam kojas laikydavau, akd i klozeta neigriutu ir jis proceso metu amn ismintis barstydavo taip tai budavo labai intymus laikas mano ir jo, galima sakyti, akd nebuvo apdekos, bet buvo buvimas kartu tuo metu, kas sakysim yra gal ir lygybes zenklas. Kaip supratau is to musu pokalbio tavo vaikui bedos su tais reikalais buvo butent delto, kad nebuvo padekos gal ne visai teisingai supratau kadangi mano vaikas bedu su situo nera (bent kol kas mazajai nera, o sunui ir nebuvo, nors jo draugui vienmeciui buvo dideles bedos ) as manau, kad ta padeka as tiesiog intuityviai perteikiau kitokiais dalykais
Beje..vakar buvome gimtadienyje, mano drauges, su kurios vaiku mano sunus yra pries pora metu sukonfliktaves..anas dar vis prisimena ir nesikalba su maniskiu o mano sunus nuo to ivykio padare pazanga (nu as cia pasigirsiu) jis padare isvada ivardijo pavydo jausma del gimtadinu, rado buda kaip sutvarkyti savo emocijas, jei jam gimtadienyje kazkas nepasiseka, nelaimi ir pan. ir jau sia vasara i gimdienius ejo ir dovanas pirko, pavydo praktiskai nebeliko as juo labai didziuojuosi, nes kaip supratau tas berniukas, nors normalios raidos, deja turi per pykcio laikyma ir ambicija dideliu bedu su emociju valdymu seimoje situacija tokia, akd tikrai nepades to ismokti

Nu net nezinau, ar esu tiksliuke, tiesiog dirbu tiksliukiskos srities darba jeigu apie specialybe kalbet, bet zinau, kad esu tiesi ir ne visada sugebu pagauti, ka zmogus norejo pasakyti, jeigu jis nesako tiesiai sviesiai ir paprastai. Tai is to ka parasei man visvien neaisku, ( ...nu man gal ir aiskiau), bet manau kad kitoms irgi nelabai. Nugi matai pati, kad interpretuoja, kas kaip nori. Nu bandau sakyt kaip supratau: tu nori pasakyt, kad viena diena supratai, kad neturi su savo vaiku rysio? Tada nuejai pas psichologe ir isdestei "neturiu su savo vaiku rysio ir prasau man padet" ir psichologe tau padejo. Teisingai supratau? Ar per daug tiesmukiskai? Ir tas atrastas rysys su vaiku vaikui padejo kame??? Kalboje, pasitikejime savimi, savarankiskume, kame dar?

Jeigu rimtai , as nieko nesupratau ir apie "begu - gaudykit" . Rimtai nesupratau, ka norejai pasakyt. Sakyk tiesiai sviesiai Realiai tai man paciai ne itin kyla daug klausimu, todel kad esame susirase ir zinau daugiau. Klausiu, nes galvoju, jog tavo patirtis gali padeti kitiems. t.y. klausiu ne del saves , o del visu sio forumo dalyviu ir del taves. T.y. jeigu rasai, tai kad viskas, ka rasai, butu geriau ir silciau priimta.

Anksciau esu lankiusis autistuku forume, tai ten kazkas parase tokia minti, jog jeigu vaikas nekalba, jis turi autizmo bruozu, tai reiskia jog kalti seimos santykiai, seima. Oj oj oj, kaip tas dalyvis buvo isplustas. Kazkiek gal ir turejo jo pasisakymas tiesos, bet si mintis buvo visiskai nepriimta, nes nebuvo tinkamam formate pateikta. Gal reikejo pasaku/istoriju terapijos.

įdėkite ir Panevėžio pedagoginę psichologinę tarnybą
http://www.panppt.lt/

Jau tik kitoje temoje idesiu negaliu svetimos zinuts redaguoti

Kažkam pasirodė juokinga, o man labai gaila... logopedės. Ji primygtinai stengiasi suteikti kuo daugiau informacijos (komentuojant darbo eigoje tai kaip tik yra lengviausia ir suprantamiausia Jums pačiai), o Jūs atkakliai vengiate tos informacijos.
Džiaukitės, kad logopedė įsileidžia į pratybas ir viską aiškina, kaupkit tas žinias. Ne krapštykite nosį, o konspektuokite pastabas. Jos labai pravers, kai logopedė prašys įtvirtinti įgūdžius namuose.
O gal nė neketinate to daryti?.. Tuomet priminsiu, kad vaiko kalba ir visi kiti spec. poreikiai - tėvų kasdienis rūpestis. Logopedas yra mokytojas, patarėjas, konsultantas, o tėvai - ta didžioji jėga, kuri atlieka visą juodą darbą, įtvirtinant įgūdžius. Be tėvų pagalbos logopedo darbas minimalus.

Čia ne tas atvejis, kai vaiko kalbą komentuoja "bobutės troleibuse", draugės, tetos... Replikos iš pašalies žlugdo vaiko pastangas, o logopedo komentarai atkreipia vaiko dėmesį į tai, ką jis daro negerai. Vaikas turi žinoti, ką jis daro blogai ir kaip reikia daryti gerai, kad galėtų skirti geros-blogos kalbos pavyzdžius. Jei niekas neatkreips vaiko dėmesio į tai, jam bus labai keblu susigaudyti, ko iš jo norima ir ko turėtų siekti. 4 m. turi dar labai menką savireguliaciją, todėl Jūs turite jam padėti.

su Klopedija. Pradzioje darbo su logopede as irgi sedejau ir del vaiko ramumo ir del patirties. Turiu pasakyti, kad is tu metu, kur sedejau pamokoje as gavau tiek info, kad cia vis dar dalinuosi ir dalinuosi Tiesa, ne viskas man isejo namie, nesas ne logopede ir manes vaikas daznai neklausydavo, jei abndydavau uzsiimti, kaip ji, bet radome kitus budus, zaidimus ir t.t. Blogai, kai kalba apie vaika va jis musesi, negeras, ir t.t. darzelio aukletojos, ka turetu apsakyti tevams, jog sie bandytu aiskintis situacija, reguliuoti vaiko legesi, logopedas NESAKO, akd jusu vaikas blogas ar ten toks anoks, jis sako apie vaiko kalba ir elgesi, kas nera lygu, jog VAIKAS netikes. Psichologai beje pabrezia, akd vaikas yra geras, tik jo poelgis negeras..taigi bandykite atverti akis ir ausis

na ką.mes iš ppt gavom ,,motorinę alaliją'' nujautė man ,tai biški jau pasiskaičius buvau... dirbsim ir lauksim rezultatų...nors nuotaika net nežinau,liūdna kažkaip..

Patirtis rodo, kad čia - tikrai ne pati baisiausia diagnozė. Tiesiog labai daug dėmesio skirti reikės bendrosios ir ypač smulkiosios motorikos, artikuliacijos aparato lavinimui.

galima smulkiau
pagal dick motorika mūsų neprasčiausia

Tą patį norėjau ir aš parašyti.

uhu, džiaugtis, o ne piktintis reikia, kad logopedė taip stropiai ir sąžiningai dirba, nesislepia už uždarų kabineto durų su vaiku nuo tėvų ausų ir akių.

Jei manote, kad visos Jūsų vaikelio problemos bus sprendžiamos ir išspręstos tik logopedo kabinete, o Jūdų tai neliečia, nes tai tik logopedės reikalas ir darbas, tai labai klystat. Logopedė Jums nori duoti gaires, parodyti, kaip reikia dirbti su vaiku. Naudokitės proga. Ji dirba kartą ar du per savaitę su Jūsų vaiku. O Jums tenka kasdienis bendravimas su vaiku ir lavinimas pagal galimybes namuose. Sunkoka, bet taip būtų geriausia.

Asmeniškai aš siusdavau už uždarų logopedo kabineto durų laukdama vaiko. Nežinioje... Negalėjau žinoti, kaip dirbama. Įsitikinau, kad tuo metu nebūtinai kiekvieno užsiėmimo metu dirbama su mano vaiku Kiek galima skirti dėmesio vaikui, ypač su rimtesniais kalbos sutrikimais per pusvalandį, jei jis dalinamas su kitu vaiku ir nebūtinai po lygiai ar atitinkamai poreikiui?

Tačiau ta pati logopedė leisdavo man sėdėti kabinete, jei neateidavo kitas vaikas. Ir tada tai tikrai pasisemdavau žinių. Už tai jai AČIŪ.

Visų savo patirčių su logopedėm nepasakosiu, bet jos davė postūmį mano dukrelei užmezgant kontaktą su žmonėmis ir man šiek tiek žinių, supratimo kas ne taip ir apie būdus, kaip padėti vaikui. Esu tikra, kad visa kita - mano darbas ir reikalas.