Valgymo sutrikimai

rudens lapas ir krissst, visu pirma pasakykit, nuo ko viskas prasidejo pas jus? Buvo kazkas panasaus i pirmaja jusu dieta? Na tarkim gyvenot sau laimingai, gal siek tiek jaudinotes del savo kuno (nezinau kaip konkreciai buvo jums) bet valget kaip visi zmones ir staiga sugalvojot laikytis dietos? (greiciausia del liekno kuno kulto, nes apgailetina media skelbia, kad tai "grazu" "kunas be riebalu = kelias i laime" Kiek jums buvo metu tada?

Viskas yra paaiskinama fiziologiskai, kaip dirba musu kunas, kodel norejom kudintis, kodel pradejom persivalgineti, kodel tai tesesi tiek metu ir savaime aisku, kad po tiek laiko sedint nerime, baimeje, gedoje "kas po galais su manimi darosi???" , salia prisijungs depresines nuotaikos ir t.t

Kad ir kiek metu persivalginejot (man tai buvo 10 metu) savrbiausia tai, kad viska galima taip pat greitai baigti,

Ir bjauriausia, kai centre pasako, kad jei daugiau nei 5 metus turit sias bedas, tai ten kazkiek procentu sumazeja tikimybe pasveikti ir t.t O jei dar daugiau metu, tai tipo tu jau esi beviltiska. Va taip va gydo musu gydytojai. Ziauru

O tu manai, kad mums tokio pasakymo pakanka
Tai dėstyk viską ir kuo plačiau

cia as knygos neisdestysiu, bet ja galiu atsiusti jums i pasta. Labai, labai tikiuosi, kad jums pades. Rasykit man i e-mai:

vatepsau@gmail.com

TIK VISKAS BUS ANGLU KALBA

Nemoku angliškai, aš pasmerkta
Nieko, kaip nors pati išsikapsysiu.
Viena jau aišku, kad tai ne liga

Parašiau tau Tikrai labai įdomu paskaityti tą "greito pasveikimo" teoriją, nors įtariu, kad ne taip viskas paprasta, kitaip neegzistuotų tokios problemos... Bet aš esu labai atvira ir man viskas įdomu, kas tik gali padėti.

Dėl tos pradžios, tai panašiai buvo. Tikrai žinau, kad rimtos problemos prasidėjo vasarą, kai man buvo 15 metų. Tada pradėjau sveikiau maitintis, na tiesiog žiūrėt, ką dedu į burną, buvau aktyvi (dviračiai, visokios veiklos lauke) ir numečiau šiek tiek svorio. Labai labai didžiavausi savimi ir džiaugiausi tuo, bet labai bijojau, kad vėl priaugsiu, kai reiks rudenį grįžt į mokyklos suolą... Turbūt nesąmoningai, bet kažkodėl sugalvojau pradėt lankyt sporto klubą, na ir aišku dar labiau kontroliuot, ką valgau. Na ir tada įsisuko tas ratas -- porcijos mažyn mažyn, sporto kiekiai didyn... Anoreksija, tapau kaulų maišas grynas. Tada po kiek laiko nebeištvėrus pradėjau persivalginėt, svoris ataugo, nekenčiau kaip atrodau. Kelis metus vis dėlto sugebėjau lyg ir nustumti tas problemas į šalį, na, kartais persivalgydavau, kartais pasidietindavau, niekad neturėjau antsvorio, nes sportavau visą laiką (man sportas nuoširdžiai labai patinka), svoris svyravo visą laik. Ir vis dėlto vis kirbėjo tos mintys galvoj, kad "oj kokia būčiau laiminga ir kaip išsispręstų visos mano problemos, jeigu numesčiau svorio". Na ir kažkaip prasidėjo vėmimai, turbūt iš to noro numest vėl svorį. Tai ką galiu pasakyt, nukrito jis, turbūt sakyčiau, kad dabar turiu tokią figūrą, kokia man asmeniškai yra ideali. Dėl to džiaugiuosi, bet iš kitos pusės tai suprantu, kad gadinu sveikatą ir šiaip norėtųsi gyventi normaliai. Bet vis dėlto tiesiog negaliu bent jau šiuo metu pagalvoti apie svorio priaugimą pradėjus normaliai valgyti, negaliu. Aišku blaivus protas lyg ir supranta, kad čia gali būti tiesiog bandymas kompensuoti kažkokį nepasitikėjimą savimi kitose srityse, bandymą įrodyti kažką kažkam...
Viskas ganėtinai painu atrodo. Kartais pagalvoju, kad jei tik galėčiau pasiimti atostogas "nuo gyvenimo" ir nereiktų dėl nieko rūpintis kokius metus, tai imčiau ir susitvarkyčiau su tom problemom, išnarpliočiau tuos mazgus galvoj. Bet kai kiekvieną dieną reikia bėgti ir galva užkišta mokslais ir kt. dalykais, tai darbas su savimi atrodo neįmanomas...
Anyway vistiek viskas išsispręs vienaip ar kitaip. Tikrai tuo nuoširdžiai tikiu.

Sveikos

Paskaiciau autores blog'a, kazkaip manes neuzkabino.. Net nezinau kodel Bet nuosirdziai linkiu, kad jums padetu

Vat manęs irgi nekabina. Bet tai turbūt nėra universalaus būdo, galinčio visiems padėti, kitaip būtų visi be problemų

Gal kitom ir suveikia, mes turim pavyzdi Emeira, bet man taip kad keistusi begale metu iprotis sprakt ir baigta nera.. Ne man tas. Jauciu, kad pries akis dar laukia ilgas ir nelengvas kelias... Kaip pvz, na ir kas, kad as kiek laiko nepersivalgau, normaliai maitinuosi, mano savijauta nelabai tepasikeite. Ir vistiek as jauciu stresa, itampa, mano santykiai toje pacioje vietoje, taip pat pinigu trukumas, kuris gali seima isskirt ir tt. Visos gyvenime aplinkybes lemia savijauta, o mitybos sutvarkymas lemia tik tai, kad nesijauti dar ir fiziskai perkrautas/nusilpes. Ir todel, kad tezvelgdavau i mitybos keitima 95% ir tik 5% i savo vidu, kaskart kad ir po keleto menesiu gerojo laikotarpio atsidurdavau jei ne toje pacioje, tai blogesneje situacijoje..

Espresso, kaip tu laikais? kokios nuotaikos pas tave?

O jums atsiunciau knyga? Skaitete? Ar tik is autores blog'o nuomone susidarete?

Man ne, bet as skaiciau blog'a bei knygos aprasyma, tai nei kiek neuzkabino..

o tu supratai visa principa, kodel tarkim persivalgai? is kur tas noras ateina ir kodel jis tiek metu islikes?

Taip, suprantu. Ir kodel atsirado, ir kodel tiek laiko buvo, ir kodel tiek tesesi.. Pati lankau indivualia psichoterapija, kuri padeda atrasti dar daugiau. Bet zmogus taip greit nesikeicia ir pokyciams viduje, mastyme reikia laiko.


Dziaugiuosi uz autore, kuri po tiek laiko atrado tai, ko ilgai ieskojo ir norejo. Prie tu iprastu gydymo budu daugeliu atveju yra alternatyvus. Vieniems padeda, kitiems ne. Kiekvienai is musu gali tikti skirtingi keliai. Ir zinoma, kol neisbandysim, tol nezinosim

P.S. Ir uz tave Emeira taip pat