Valgymo sutrikimai

Jei ką sužinosi apie grupes, būtinai pranešk, manau ne man vienai tai aktualu;)

Visada yra išeitis:). Tik drabužių klausimu aš nesu moteriška, man apsipirkinėjimas nekelia malonumo, perku, kai tik reikia, vis vien nešioju kelis įsikastus drabužius, prie kurių ranka automatiškai tiesiasi. gal ne veltui draugas mane vadina pusvyre (abudu turim po dvi drabužių lentynas, o apie mane ir statybos, remonto darbus išvis tyliu).

Na tai cia jau reiskia visai kitas dalykas

Ka darom pietu? As kepsiu kugeli ir gersiu kefyra. Ir taip paminesiu savo 14 dienu, cielu 2 savaiciu nepersivalgyma na zinoma neskaitant visokiu menkniekiu, kai skaitom, kad persivalgem nuo banano ir surelio... Ir siaip svarbu paminet tokias progas, nes jei nepastebi atrodo kad ir ka bedarai stovi vietoj.

sveikinu ir aš tave su gražia švente! reikia reikia save apdovanoti, tai juk kaip ir paskatinimas savęs. Kai atkarpom susidėlioji kelią link tikslo, atrodo nebe taip sunku. tik reikia nepamiršti suklupus toliau žengti, nors kartais taip sunku save dėl to įtikinti būna:)

Viskas, ir aš kepsiu kugelį. Šiandien jau pora žmonių juo mėgavosi, o man tik seilė tįso... jau jaučiu skonį mmm ... tarkis, vištiena ir grietinė. Gerai , kad nealkana dabar, keksiukas vietą užėmęs.

labanakt tiems, kuriems sapnų karalystė artėja.

Sveikos, labai faina tradicija - paminėti net ir mažus žingsnelius
rudens lape, su tuo ir svekinu

o man atrodo labai kvaila sergant valgymo sutrikimais savo laimejimus pazymeti butent maistu . Maistas psichologiskai turi tapti kasdienybe, naturaliu energijos saltiniu, o ne "premija", bauda ar pan.
Jau geriau apdovanoti save pvz bilietu i gera kina, teatra ar kokia miela smulkmenele.

Aš tai taip ir supratau, kad ne maistu pažymima Šiaip supratau, kad tiesiog užsikakcentuoji sau, kad va - darau pažangą, kas tikrai labai svarbu, vietoj užsiėmimo savigrauža, rakaliojimu, kas negerai (man bent jau tai būdinga).
Ir visiškai sutinku, kad apdovanojimas neturi būti maistinis

Sveikos

Sutinku, kad zymet pasiekimu tikrai nereikia maistu! Rasiau kiek ironiskai, bet tos ironijos tik is teksto nesimato - "svesiu su kugeliu". Bet is kitos puses tiesiog suvokiau, kad tai jau 2 savaites, kai mano porcija yra normali.

Tik kaip save apdovanoti - va cia man uzdavinys. Nes visalaik premija buvo maistas. O dabar? Nelabai kas lenda i galva. Rodos yra minciu, bet nezinau, ar noriu... Man cia viena is sunkesniu uzduociu

Na o kaip jus save apdovanojat?

Kol kas apdovanoju maistu
Nežinau, momentais atrodo, kad aš išprotėsiu
Vat ir šiandien yra TOJI diena, kai kraunu į save viską ir daug, kad galėčiau atsivalgyti, o vat nuo rytojaus kažką galvosiu
Per sunku man save suvaldyti, stogas važiuoja nesvietiškai, taip nesvietiškai, kad norisi vilku kaukti.
Viskas buvo neblogai, bet va, net pati negaliu pasakyti, kada vėl įvyko lūžis, vienintelis gerumas yra tas, kad dabar nevemiu, sugebu save suvaldyti, bet ką daryti, kai vienintelis gyvenime, malonumą teikiantis dalykas yra valgymas
Nesinori kartais nėt gyventi

Sveikos,
Vat su tuo savęs apdovanojimu taip jau yra, kad ko gero, vis dėlto maistas Jei jau taip visai visai neapgaudinėt savęs ir atvirai prisipažinti. Ir atsipalaidavimo priemonė gera
Tarkime, kitas atpalaiduoja visokios grožio procedūros, masažiukai ir pan., man tai nė velnio, greičiau prievolė, bet džiaugsmo tai jokio pats procesas neteikia. Na, išskyrus pagulėjimą vonioj su knyga (bet šito dabar nebegaliu daryti) ir prausimasis po dušu (bet čia jau kaip ir rutina, tai nesiskaito )
Vat rūbai gražūs teiktų džiaugsmo, bet su tokia figūra, kokia yra dabar - tikrai neteikia Į parduotuves nuslinkti galima nebent tam, kad susierzintum

Šiaip gal kas pradės kaltinti, kad pomėgių neturi ar ką - turiu, bet jie neskamba kaip apdovanojimai, nors tu ką, tai mėgstama veikla ir tiek. Nežinau ar suprantamai čia parašiau

Tad jei grįžti prie to tam tikrų dienų pažymėjimo ir "savęs apdovanojimo", aš tą idėją jau pasivogiau, bet pasitenkinsiu tuo, kad tiesiog pasižymėsiu augantį dienų skaičių (Panašiai kaip daro alkoholikai ) Jei tokį pavyks užauginti, žinoma

Uoj pamenu, kiek pas mane buvo tu nesuskaiciuojamu dienu, kai siandien vat pavalgau kaip zmogus (kemsu kiek akys telpa), o nuo rytojaus/pirmadienio busiu doras zmogus ir sveikai maitinsiuos/laikysiuos dietu/neberysiu vakarais ir tt. Tik atsikeli ryte ir ziuri, kad jauties taip pat prastai, o tau visai nesinori neesti, nes ir taip blogai jauties ispampus..

Beje, ko gydantis vs ismokau, tai, kad jei ivyksta atkrytis ar paumejimas, tai dazniausiai tai susije su musu gyvenimu ir tai, kas jame neramina, ko nenorim matyt arba sprest. Stengiantis tai issiaiskinti ir spresti galime apmazinti musu atkrycius... Jokiais budais nesakau, kad as taip ir darau, bet stengius. Cia tiesiog pamastymui. Laikykis



Man dienu pazymejimas buna WOW dalykas. Tarkim pamenu kaip kartojau, kad daugiau nei 2 savaiciu niekad nesugebejau ir nesugebesiu istempt ir nepersivalgyt, bet buvo laikas, kai svenciau savo 50 ir 100 dienu Jei nebuciau zymejus, tai taip ir atrodo, kad ne ka is vietos tepasistumi.

Be to, maistas net fiziologiskai teikia malonuma (laimes hormonai). Nemanau, kad cia tame kazkas blogo. Tik tai, kad cia vienintelis malonumo ir atsipalaidavimo saltinis, cia jau nekas. Na kai tik pagalvoju, kas galetu dar buti apart maisto, man vistiek maistas iskyla jo, jo, pasivaiksciojimas, masazai gerai, bet maistas mmmm Na nieko kito neliks, kaip tik ieskoti, ieskoti, ieskoti. Ir gal tada atrasiu bent kokia alternatyva b

1. O nebūna taip, kad po tų "ištemptų"dienų ne ką mažiau trunka atkryčiai?

2. Na, šiaip teoriškai lygiai tuo pačiu principu veikia sportas Tik tikriausiai dauguma, turinčių VS, santykius su sportu susigadinusios savo dietiniu mąstymu, be to, "minusas", kad reikia daugiau pastangų įdėti
O šiaip tai esminis blogis turbūt tame, kad saiko jausmo nėra. Na, jei ypatingai skanu, aš stabdžių galiu ir nepajusti, nežinau ar išvis įmanoma išmokti juos įsijungti. Šia prasme tai tas maistas kaip alkoholis gal, daugiau kenkia, nei naudos duoda?

Na matai dar ziurint kokio pobudzio "istempimai". Nes vieni buna, kai laikaisi ant to, kad galvoji kaip bus saunu numesti to svorio. Ir motyvuoji save vien tam. Kita yra kai motyvuoja gera savijauta: skrandis lengvas, energija, geras miegas ir tt. Tai, ka turi cia ir dabar. O kai pajauti, kad DABAR sauniai jauties, o ne po numestu x kg, tai tai ir tampa pagrindiniu varikliu. Numesti kg tarsi priedas.

Pvz as dabar stengiuosi susitelkt tik i tai, kaip jauciuosi. Ilgus metus man nesiseke ilgai issilaikyti nepersivalgius, kai koncentravaus i svori, kiek as cia numesiu, kiek mano apimtys sumazes ir tt. Jei numetu - jauciuos gerai, jei priaugu - blogai, o jei stovi vietoj - nezinau, kaip jaustis, turbut niekaip.Tad is tikruju apzvelgus mintimis savo bandymus ir kad jie daugybe (visus) kartu nepasiseke, nusprendziau sukti kitu keliu. Visa koncentracija sukasi apie savijauta. Stengiuos valgyt tiek, kad netemptu skrandzio (pradziai aisku sunku su porcijom, bet laikui einant apsipranti ir jauti, kiek reikia; porcijas turiu is dietologes). Aisku, ne visada iseina, bet idealiai niekam nepavyksta. Noreciau sporta pratest. Stengtis koncentruotis ne i numestus kg, o i gera savijauta ir itampos salinima. Dirbu darba, kur pastoviai su itampa, lekimu, tikslais snopuojanciais i nugara, kur kiekviena nauja kova tikslu siekimui. Kunu jauciu, kad butina kitaip nepatempsiu.. Siaip pati skaitau cia savo mintis ir nesitiki, kad is tikruju tos mintys ilgalaikes bus. Bet kas daugiau tikes, lieka tik man...

Na o tiek persivalgymas, tiek persigerimas yra ligos... Zinoma, kad kai kazko per daug veikia neigiamai ir kenkia. Na kai man skanu labai labai, stengiuos ziauriai letai valgyt ir vis sau kartoju, kad maistas niekur nedings. Jei jo labai noresiu, bet kada galesiu nusipirkt parduotuvej. Cia ne paskutinis