labas
Pirmiausia pasidziaugsiu, kad siandien nuo pat ryto sypsausi ir strikineju.. kirba mintis, kad siandien bus viena is tu dvieju dienu metuose, kai yra noras nusluot parduotuves
Labai noriu ka nors sau pasidovanot
Antra, galvojau reaguot ar ne i Sveikuoles zinute, nes , deja, as negaliu sutikt su tokia nuomone. Labai gerbiu ir myliu tave, Sveikuole, bet man nepriimtinas tavo poziuris visa laika gyvenima priimti kaip kancia (na, nuolatini lipima i kalna, nuolatini nauju virsuniu sturmavima).. Nezinau gerai tai ar bogai, gal dar nesu pasiekusi kazkokio reikalingo samones lygio
, bet as i gyvenima ziuriu daug paprasciau.. praejo tas laikas (aciu Dievui), kai kazkam kazka nuolat irodinedavau .. dabar stengiuos gyventi "cia ir dabar", isnaudoti akimirka, o ne nuolat gyvent su mintim "va, dar padarysiu ta, paskui dr ana, o paskui jau leisiu sau pagyvent...". Ne, taip nebuna. Taip to tikrojo lauktojo gyvenimo zmones niekada ir nesulaukia, nes uzlipus i viena virsune pamatai, kad uz jos dar keturios ir tik dar statsnes ir dar aukstesnes... Taip, kiekvienas renkames savo kelia ir nera cia vieno teisingo, bet as jau geriau megausiuos zalia zole ir saulute kalno papedej, nei nubrozdintais keliais kopsiu snieguota virsune su mintim.. o ga ten ta mano laime. NE. Laime yra CIA ir DABAR.
Kalbant apie meile - visiskai su tavim sutinku. Nereikia priimt musu su Bremen paistalu kaip rimtos kalbos, na, mes gal tokie vejo pamusalai, niekaip neulaukiantys tos Didziosios meiles.. Nesu gyvenie nei kentejus del meiles labai, nei degus beprotiska aistra, nei as kazka vijausi , nei kokius kitus zaidimus zaidziau...
.. Del to truputi liudna, na, bet.... mano akys vis dar stebi, sirdis -plaka..