Valgymo sutrikimai

Sveikutė Karelija Papasakok plačiau apie save, ar gydeisi kada? Kaip kovoji su šia liga?

Prieš VSC buvo taip, kad nuolatos galėjau vis valgyt ir valgyt ir valgyt. Kaip sakant nuo vieno maisto prie kito. Šiuo metu persivalgymai būna skirtingai. Būna saldumynų prisikertu, būna dvigubą maisto porciją, o būna dienų (ačiū Dievui kol kas jų nėra daug) kai valgau nonstop, tol, kol vos galiu įkvėpt.

O dar MB gerietis koks. Visada maisto pasiūlo, kai valgo, o kur gi aš atsisakysiu.. Ir nelabai supranta, kad aš suvalgiau savo porciją, man gana, visada vis siūlo ko nors.

Mama žino, kad sergu, kad gulėjau ligoninėj, kad lankau psichoterapiją, bet nesikalba išvis ta tema. Apsimeta, kad viskas gerai. Bet bent jau dėl išvaizdos nieko nesako... Net keista...

Kaip Jūsų artimieji reaguoja į ligą? Žino? Nežino? Kaip elgiasi?

Pas mane tai žiaurūs paskutiniai persivalgymai, Todėl stengiuosi namuose viena nebūti ilgesni laiką, nes iškart žinau, kad sušlamsiu viską, kas yra namuose ir dar pasigaminsiu. Kiekiai net gėda sakyti, užtektų trims dienoms normaliai pavalgyti. Bjauriausia tai, kad papuoli į užburtą ratą: valgai ir muštruoji save mintyse dėl to, tik kažkodėl tos mintys tik dar labiau valgyti verčia ir taip varai kaip ta voverytė ratelyje. Tad man išsigelbėjimas - pavalgius būti ne vienai.
Apie ligą žino mama. Ji nori suprasti, palaikyti, bet jai sunku. Šia tema nekalbam jau seniai. Kol tempdavausi kartu pas psichologą, dar kalbėjo, bet dabar abi ignoruojame kambaryje stovintį didelį dramblį (vs). Ji nori padėti veiksmais, bet tik blogina. Nuvažiuoji į svečius, tai neatsikabina, kol nesuvalgai šešių kotletų, o juos jau baigus junti nugaroje inkarą ir varai paslapčia ką kramsnoti. Nuo vaikystės ji meilę reiškia maistu. Abi norim kalbėti, abi tylim, nes tik pradedam kalbėti, iškart skaudinam viena kitą ir periimam viena kitos skaumą, tad geriau tylėti.
Maniškis vyrukas nežino apie vs. Kažkada norėjau papasakoti, bet pradėjus kalbėti apie depresiją, jis nesuprato jau šios ligos, nors bandė, klausinėjo, diskutavom, bet jam tai atrodo nesuvokiama. Tad apie vs ir nutylėjau. Daug duoda tai, kad jis man kaip ramybės oazė. Kai blogai, tempia mane už ausų pats to nežinodamas.
Karelija, koks tavo pažangumas į blogąją pusę? Vėmimo dažnumas, vaistai gal kokie negerieji vartojami?

Kaip aš suprantu tuos užburtus ratus.... Papuoli į jį ir sukiesi sukiesi tikėdamasi kitą dieną ištrūkt.. Bet vargiai. Buvo laikas, kai pasimetus labai buvau. Šią savaitę jaučiu labai mažą pažangą, kai nusibrėžiau gaires mintyse, ką galėčiau padaryti, kad pakeisčiau situaciją. Grįžtu prie knygų skaitymo, tokių kai kūno vaizdas ir pan. Gulėjusios VSC žino, apie ką aš kalbu

Gal ir gerai, kad kai kurie artimieji net nežino apie VS. Nes būna, kad sako, nu gi kas čia yra, pavalgai kada nori, sustoji kada nori. O dar savo nesugebėjimą susiimti dangsto liga... Būtų gerai, jei lemtų viską valia, bet deja ne tik ji įeina į ligą... Dažniausiai visos turim po puokštę įvairių priežasčių, kurios šiaip sau neatsirado, ir jei nedirbsim su savim šiaip sau nedings.


Beje, palaikau maisto kodavimo idėją

,, Papuoli į jį ir sukiesi sukiesi tikėdamasi kitą dieną ištrūkt.. "

Ir taip kasdien. užburtas ratas... kelis metus sugebėjau valgyt gražiai, bet jau 2 metai, kai kiekvieną vakarą sau pasakau: ,,Nuo rytojaus viskas bus kitaip", bet ryte atsikelus visas ryžtas išgaruoja. Iš virtuvės išeinu įtikinėdama save, kad kitą kartą taip nebedarysiu. Pati jau prisipažinau, kad sergu, bet niekas aplink to nelaiko liga. Nekartą jau norėjau eit išsivemti, bet susilaikau, nes žinau, kad tai gali būti pirmas žingsnis bulimijos link. Žinau, kad pokyčius reikia pradėti nuo galvos, nuo minčių, bet kaip?

Mums tikrai tiktų etiketė "Nuo rytojaus" . Kai kam tas rytojus išblėsta atsikėlus, kai kam išgyvenus beveik visą dieną, save pasveikinus ir taip atsipalaidavus vėl paslįsti (čia būdinga man).
Ievsius, šaunu, kad susilaikei nevėmus. Atrodo, gal ir nereikšminga, bet tai labai svarbu. Mintyse gali pasakyti, tik vieną kartelį, nieko neatsitiks, susigalvoti kokį logišką pasiteisinimą, kam to reikia, bet čia kaip narkomanui - nuo vieno karto nepriprasiu, o iš tikrųjų užkibsi ir bus dar blogiau. Tad laikykis nežengus šio žingsnio.

P.S. Rudens Lapeli, baltai pavydžiu dėl sporto, kaip suprantu, dar sportuoji. Aš mečiau kažkada ir jau pora metų neprisiverčiu. Jei ne šuo, tai išvis neičiau pasivaikščioti:)

Būtent dėl to ir nežengiu pirmo žingsnio. Aš irgi sportuoju, bėgioju, pratimai namie, kartais savaitgalį baseinas. Jei ne sportas, jaučiu, kad būtų popieriai daug prastesni. Bet dabar matau, kad ir sportas nebegelbėja. Neturiu viršsvorio, bet nesu plona. Tačiau labiausiai bijau dėl sveikatos. Aš galiu valgyt vien tik sveiką maistą, bet DAUG. Jaučiu, kad toks maisto kiekis ne į gera. Ir organizmo signalai rodo tai. ...bet kaip? Viešai pasisaukau: nuo rytojaus nauja pradžia. Gal šis kartas paskutinis?

Ilga kelionė prasideda nuo mažų žingsnelių. Jei nori, kad būtų kitaip nei yra, turi pradėti kitaip elgtis nei kaip dabar elgiesi (ar kažkaip panašiai). Stengiuosi ir kalu sau į galvą šias patarles.

Kaip Jūs manot, ką mes galim padaryti kitaip, kad eitume sveikimo link?

Logiškai mąstant, kad jei maitintumėmės taip, kaip turėtume, pajudėtume kažkiek, svoris tikrai turėtų kristi. Bet po nuopolių, ko man tikrai trūksta, tai tikėjimo, kad pasveikimas įvyks. Susimąsčius dabar, aš tikrai netikiu, kad galiu pasveikti..

Bet. Kalbant apie tai mes tikrai galim kažką pakeist, nes vien nuo mano, jūsų žinučių kyla naujų minčių, jausmų viduje. Kažkas užkabinta jau. Galų gale, jau vien rašydama
Jums atrandu pas save tokių dalykų, ko pati nesuvokiau..

Ievsius, tu šaunuolė, kad net 2 metus maitinaisi gerai. WOW!!! Tu tikrai tikrai šaunuolė. Reiškia, kad tu gali. Man tikrai yra į ką lygiuotis. Matyt po to laiko kažkas įvyko, kad paslydai.. Bet matau, kad tu tikrai gali.

Gyvenanti, aš seniai nesportavau, keletą mėnesių tiksliau sakant, dabar vėl pradėjau. Man pvz labai patinka aerobika, tai nusipirkau abonementą į sporto klubą. Sakiau, paeksperimentuosiu, žiūrėsiu, kaip man seksis. Jau geriau pabandyt, nei nebandyt. Be to, bandysiu vėl dirbti su mąstymu. Man asmeniškai nuo jo daug kas priklauso. Labai gera knyga, kurią antrą kartą skaitau yra "When You Eat at the Refrigerator, Pull Up a Chair: 50 Ways to Feel Thin, Gorgeous, and Happy (When You Feel Anything But)". Vertimas: kai valgai šaldytuve, prisitrauk kėdę: 50 būdų pasijausti liekna, nuostabia ir laiminga. Knyga anglų kalboje. Man pradžioj pavadinimas atrodė juokingai, bet knyga labai patiko. Bet tikrai įtikina, kad jautimasis stora ir buvimas stora tai visiškai du skirtingi dalykai. Ir kad mes galime būti laimingos nenumetusios x kg

Apie vėmimą man irgi buvo minčių, bet pabijojau paties proceso. Jei man nebūtų taip nemalonu vemt, matyt būčiau pradėjus, nes ko tik negalėjau padaryt dėl lieknumo

Ačiū už padrąsinčius žodžius. Aš tikrai tikiu, kad aš galiu, kad kažkada ta laiminga diena, kai veiksmai klausys proto balso, ateis. Ir tikrai su kiekviena jūsų parašyta žinute jaučiuosi stipresnė! Tiesą pasakius, niekada nežinojau, kas yra alkis, o kas apetitas, todėl man ypač padėjo valgymas kas 3h. Ir neišalkdavau smarkiai, ir prieš tai suvalgytas maistas jau budavo susivirškinęs. Taip tarpuose išgerdavau nemažai vandens ir pavykdavo kontroliuoti save. Norėdama kažko daug ir įvairaus sau pasakydavau, kad už varganų trijų valandų vėl valgysiu, tai kam dabar persivalgyti ir nepajausti malonumo, jei galiu palaukti truputį ir pasimėgauti?
Labai tikiu, kad kiekviena iš mūsų anksčiau ar vėliau atras savo ritmą. NEPASIDUOKIM! Mes tikrai galim ir įveiksim!

Taip pakilo nuotaika! Išsikalbėjus toms, kurios supranta, nes tą patį patiria, lyg akmuo nuo krūtinės nuriedėjo nes jei mamai pasipasakodavau, tai ji vis: reikia kartais organizmui tokių persivalgymų, kad nepradėtų taupyt per tavo dietas ir bla bla... kokias dietas, kai po dviejų dienų palūžtu ir vėl tas pats. Bet tiem, kas to nepatyrė, per sunku tai suprast.

Vien susibūrimas palengvina mūsų savijautą Todėl kartu manau mes galim daugiau. Ir tikrai manau, kad sergančių yra daug, juolab su mūsų visuomene, kai naują dietą keičia dar naujesnė....

as esu sakiusi, seserims, mamai, vyrui, apsimeta, kad nieko nesakiau.


kaip apie maniski butum parasiusi


o vaikeli, tai toks zingsnis, kad neisvemei, as taip sveikata susigadinau su tais vemimais. beje, merginos, vemimai nepadeda atsikratyti svorio, tai jo tik prideda, taip, kad nepradekit, nes tuksite su kiekviena diena, su kiekvienu kasniu, patikekit. o sveikata palaidosit ...


o,tikra tiesa . esant valgymo sutrikimams tai labai reguliuoja mintis , ir beabejo medziagu apykaita

Kiekviena iš mūsų ieško savo būtų stumtis į priekį, siekti harmonijos, pabėgti nuo išsiderinimo tiek fizinio, tiek psichologinio. Nors kai kurie veiksmai mūsų skirtingi, bet viena aišku, padeda net paprastas išsikalbėjimas interneto erdvėje tą akimirką, kai nereikia aiškintis nesuprantantiems, kai gali laisvai mintis reikšti. Išsakai mintis ir jos jau ne taip spaudžia smegeninę, tarsi išleidi jas kuriam laikui. Tad Ačiū, kad galiu su jumis pasikalbėti.

Gyvenanti, labai tau pritariu Ir džiaugiuosi, kad šis forumas atgimė, nes jau kaip mačiau buvo senai nerašyta. Reiškia, tereikia tik kažkam pradėt

Na ką. Esu pasiryžusi rytoj grįžti į normalų valgymą, t.y. 5 kartus dienoje kas 2,5 - 3 val tarpu. Bet svertis tai seniai nesisvėriau... Net bijau... Rūbai dabar man vienintelis rodiklis...