Valgymo sutrikimai

Sveikos,
faina tema, tik gaila, kad mažai kas pasisako. Aš irgi amžinai su svoriu kovoju. Bandžiau ir minus 60 laikytis, ir valgiau kas dvi valandas po stiklinę, bet svorio tik prisiauginau. Kai laikiaus minus 60, nors mažiausias nuklydimas į šoną pridėdavo papildomo svorio, valgyti po stiklinę kas dvi valandas, gal ir neblogai, bet ta stiklinė vis netyčia gaudavos ar tai saldainiai, ar sausainiai.
Seniai jau žinau, kad reikia galų gale save pamilti, su savim susitaikyti ir pagaliau ne svorį mesti, o po truputį bandyti pradėti sveikai gyventi, sveikai maitintis ir stengtis atsikratyti emocinio valgymo. Man pastoviai taip būna, jei jau ''netyčia'' nukrypstu į šoną, tai taip ar taip jau prisirijau, tai pakirsiu šiandien kaip priklauso ir nuo rytojaus nebevalgysiu. Dažniausiai taip būna savaitgaliais. Vis sau prisiždau, kad tik vieną savaitgalio dieną valgysiu bet ką ir bet kiek, bet dažniausiai rijimas tęsias nuo penktadienio iki sekmadienio.
Dabar po truputį bandau susitaikyti su tuo, kad esu tokia kokia esu, bandau pradėti daugiau sau dėmesio skirti ir po truputį sveikai gyventi, o ne svorį mesti.

Tikrai labai gera tema Įdomu, ar kas nors čia paskaito...
Aš pati esu turėjus valgymo sutrikimų, dabar kaip ir esu pasveikus, tik liko emocinis valgymas, o tai irgi yra nesveikas santykis su maistu.
Neseniai perskaičiau knygą "Moterys, maistas ir Dievas" ir ji visiškai pakeitė mano požiūrį. Ne tik į maistą. Tiesiog pradėjau suprasti, kad kai kurie dalykai, į kuriuos anksčiau nekreipiau dėmesio, ar netgi stumdavau nuo savęs, iš tikrųjų yra svarbiausi mano gyvenime. Jaučiuosi lyg atsibudus iš sapno.
Su maitinimosi įpročiais dirbti yra labai svarbu, nes tik esant laisvam nuo minčių apie maistą, kilogramus, kalorijas, galima pamatyti tikrąsias gyvenimo spalvas. Ir tai tikrai yra darbas, nes reikia kiekvieną dieną prisiversti SKIRTI LAIKO valgymui, kiekvieną kartą DOMĖTIS tuo, ką jaučiame, kai norim eit prie šaldytuvo nors nesame alkanos. O juk kartais tiek rūpesčių (darbe, moksluose ir t.t.), kad atrodo, kad nėra jėgų daugiau į nieką gilintis. Šiuo metu būtent labai rimtai su savimi dirbu, ir jaučiuosi kaip ant debesų kiekvieną dieną, kuri praeina maitinantis tvarkingai, su meile ir rūpesčiu. Suprantu, kad tai geriausia, ką aš galiu dėl savęs padaryti, jokiu būdu nenoriu grįžti į tą emocinio valgymo būseną... Tai yra vienintelis būdas turėti pilnavertį gyvenimą. Tikrai, 100 proc. -- dietos laimės neatneš, nes ne svoryje yra esmė, o mūsų požiūryje. Aš ir pati pvz. kai svėriau penkiais kg mažiau negu dabar (tai jau mano idealus svoris būtų), vistiek jaučiausi taip pat nepatenkinta savimi kaip ir su dabartiniu svoriu, ar net blogiau...
Svorio kritimas yra tik "šalutinis efektas", kuris neišvengiamai pasireiškia pradėjus valgyti sąmoningai.
Tikrai būtų labai įdomu pabendrauti su tomis, kurios galbūt nori visam laikui atsikratyti emocinio valgymo, persivalgymo, ar kurioms jau pavyko pakeisti savo įpročius.

Mane ir vargina emocinis persivalgymas. Šokoladinių saldainių pusę kg. suvalgau iškart, po pusvalandžio - šokolado plytelė, dar pridedu 300 gr.torto. Tai čia viską suvalgau jau desertui, po valgymo.. Nuolatos kažką išsitraukiu iš šaldytuvo. Darosi jau bloga, bet vis tiek valgau.. Nekenčiu savęs. Dažnai "bliaunu" dėl savo svorio( nors jis dar nėra toks tragiškas). DABAR PIRKSIU TRENIRUOKLĮ, BET MAISTO VIS TIEK NEGALĖSIU riboti.

Niekas nepadės išskyrus psichologinius pokyčius. Įsivaizduok -- atsikeli ryte sverdama idealiai, tiek kiek visada svajojai slapčiausiose svajonėse. Bet vistiek tavo mąstymas būtų toks pats kaip ir dabar, vis tiek susinervinus ar iš neturėjimo ką veikti eitum prie šaldytuvo... Ir grįžtų tie kilogramai.
Aš griežtai esu pasiryžus šį kartą susitvarkyti su problema iš esmės, t.y. atsikratyti priklausomybės nuo maisto. Ir susitaikiau, kad tai bus lėtesnis kelias negu savaitę pabadauti. Bet nenoriu to idealaus svorio iš pradžių nepakeitus įpročių, nes žinau, kad tada vis tiek būsiu nelaiminga, visą laiką galvosiu, kaip išlaikyti tą svorį, bijosiu SAVĘS, kad visko nesugadinčiau. Taip jau nekartą buvo.
Dabar suvokiu, kad noriu būti laiminga, o ne liekna. Nors iš kitos pusės, nustojus persivalginėti, svoris tikrai kris, neišvengiamai.
Šiaip dėl knygos, tai ten yra labai gerų patarimų, kaip praktiškai pratintis prie sąmoningo valgymo -- pvz. būtina valgyti nedarant nieko kito daugiau (tarkim negalima žiūrėti tv valgant,klausyti muzikos ar skaityti), valgyti lėtai, galvoti apie kiekvieną kąsnį ir t.t...
Mielai pasidalinčiau ir daugiau info kurią perskaičiau knygoje, būtų faina padiskutuot apskritai, kas sunkiausia, kas veda į persivalgymus ir t.t. Pati labai norėčiau pabendraut su merginom, kurios irgi nori nugalėti pačią priklausomybę, o ne tik numesti kažkiek kg... Palaikymas žiauriai daug duoda, o mano aplinkoj, tai galima sakyti vien dietininkės, kcal skaičiuotojos ir t.t.

Suprantu, ką reiškia priklausomybė nuo svaigalų ar kvaišalų. Ir niekas nepaneigs, kad tokia pati priklausomybė yra ir nuo maisto. Aš turiu valgyti. Nuolatos. Anądien suvalgiau kažką tik kirminui numarinti, ir visą laiką tik vaikščiojau,vaikščiojau - lyg narkotikai traukė saldumynai.. Sukirtau gabalą torto ir tada nurimau..Malonumo centrai buvo "pamaloninti"..Dabar sėdžiu alkana, kenčiu, o mintys tik apie maistą sukasi..Nesveika kažkokia aš..

Galiu parašyti, ką aš bandau daryti tokiose situacijose...
Visų pirma, tai reikia suvokti ir sau mintyse pasakyti, kad tas "alkis" -- tai impulsas, vedantis į persivalgymą. Jeigu nejaučiu FIZINIO alkio, tai vadinasi manyje yra kažkokie jausmai, kuriuos noriu numalšinti valgydama (arba nuobodulys, nepasitenkinimas kažkuo ir t.t.)
Tada reiktų ramiai atsisėsti ir susikoncentruoti į pojūčius kūne -- būtent fizinius pojūčius -- pajusti savo rankas, kaip prie kūno liečiasi drabužiai, kaip kojos remiasi į žemę... Reiktų stengtis atsisakyti tokių minčių, kaip "kokia aš apgailėtina, vėl noriu prisiryti, aš nenormali ir t.t." Faktas yra tas, kad tu esi čia ir dabar, ir absoliučiai NIEKAS nepasikeis, jeigu suvalgysi tą torto gabalą. Niekur nedings problemos, jausmai, nepagerės santykiai, NIEKAS nepasikeis.
Apskritai tai reikia skirti laiko gilinimuisi į savo gyvenimą -- kažkur slypi nepasitenkinimas, kurį stengiamės nuslopinti, pamiršti valgydamos. Pagalvok -- gal esi nepatenkinta savo veikla, gal manai, kad gyvenimas eina veltui, gal santykiai kažkuo netenkina, gal jautiesi vieniša...? Nereikia iškart pulti ieškoti sprendimo tų problemų, čia kitas klausimas jau. Svarbiausia suvokti, kad maistas nepakeis tų dalykų, problemos neišnyks suvalgius torto. Čia kaip alkoholis -- žmonės prisigeria, kad pamirštų problemas, mes prisivalgom dėl tos pačios priežasties. Bet maistas nieko neišsprendžia.
Bet apskritai tai čia nėra metodas, kuris leis be jokių sunkumų badauti... Reikia nepersivalgyti, bet valgyti tiek, kiek prašo tavo kūnas -- valgyti kai esi išalkus ir valgyti tai, ko tavo kūnas nori. Nereikia kankinti savęs badu ar graužti vien morkas, nors norėtųsi pvz. kokios košės... Jeigu nuo persivalgymo pereisi prie ribojimo, tai irgi nieko gero neduos -- vis tiek anksčiau ar vėliau vėl persivalgysi.

bet kodel taipp??? kodel isidejus kasni tampi kazkuo kituu?? niekaip dar sito neperprantu ir visada pasigailiu isidejus ta pirmaji kasni..

Viskuo nepatenkinta, sveikatą ėda visi, kas tik gali..Pastebėjau, kai labai kas išnervina, tai valgau nesustpdama. Ir tas valgymas man kaip malonumas - jis kompensuoja tą neigiamą jauseną.

Na tai būtent -- tai ir yra emocinis valgymas. Valgome, kai norime pabėgti nuo neigiamų jausmų.
Visa paslaptis yra labai paprasta: privalai suvokti, kad valgydama nesunaikinsi savo problemų, nesunaikinsi tų neigiamų jausmų (juk tai kaip ir savaime suprantama, ar ne?). Prisivalgius tik jausiesi apgailėtina ne tik dėl niekur nedingusių problemų, bet DAR IR dėl sunkumo skrandyje, papildomų kilogramų ir t.t. Tai ar verta?
Įsisąmoninus faktą, kad maistas neišsprendžia problemų, emocinis valgymas turėtų pamažu dingti.
Bet sunkiausia yra prisiminti tai KIEKVIENĄ kartą užsinorėjus įsidėti ką nors į burną (nors esi soti). Dažniausiai užėjus tam vadinamam "impulsui" prisikimšti, protas tarsi aptemsta, tarsi galvoji -- "ai, velniop", ir susivoki, ką padarei, tik kai jau skrandis pilnas būna. Turbūt pažįstamas jausmas, ar ne?
Tai va, svarbiausia stengtis suvokti, kad NĖRA PRASMĖS valgyti, kai nesi alkana. Taip diena po dienos, tie impulsai vis mažės, vis rečiau prarasi savikontrolę, svoris kris po biški, formuosis nauji įpročiai.
Aš pati anksčiau maniau, kad tai tik valios trūkumas, kaltinau save, bet dabar suprantu, kad trūko tik to suvokimo. Ir tikrai -- impulsai retėja, labai tuo džiaugiuosi, nes tai leidžia gyventi daug pilnavertiškesnį gyvenimą... Dažniau džiaugiuosi dabarties akimirkomis, net jeigu jos ir nemalonios, su problemom. Bet vistiek realus gyvenimas yra geriau, negu sėdėjimas ir rijimas, nieko aplinkui nematant, nieko nesuvokiant, matant tik kąsnį priešais... Brrr...

Tai kur tada problema? Jeigu jautiesi laiminga ir tau nieko netruksta, tai tada viskas ok -- valgyk į sveikatą Nieko nepakeisi, jeigu NENORĖSI keisti...

Gal per skambiai pasakiau.. Pavalgiusi jaučiu malonumą,bet tik laikinai...Vėliau ateina širdagraužis..

sveikos. turiu aš didelę problemą, ir nežinau kaip jos atsikratyti..sakau, gal yra koks "besočių" anoniminis klubas? juokaut vis dar galiu ta tema, bet iš tikro, jei toks egzistuoja kaune, tai mielai apsilankyčiau.. žodžiu, valgau viską, kas nesveika, kuo riebiau, tuo geriau.. visokie hesburger, mcdonaldai bevek kas antrą dieną ir prisiperku po kelis komplektus per kartą.. vakarais/naktim prisivalguau čipsų, šokolado plytelę visą iš karto kas 2-3dienas būtinai, o šiaip betkokio saldumyno būtinai kasdien turiu, kitaip pikta darausi, viskas blogai būna..kiekvieną kartą pasakius, kad "viskas, daugiau taip nedarysiu" užtinku save tuo metu su saldainiu burnoj.. jau net nejaučiu, kaip tiek valgau :/ ledų per dieną galiu laisvai suvalgyt 8porcijas.. jei tik pinigų yra, tai ir perku, ir aišku, plombyrą - kuo riebesnis, tuo skaniau..
taip pat daug sportuoju, tai tas svoris šiek tiek jaučiasi, bet dar netragiškai.. jei nesportuočiau, būtų šakės.. ūgis mano 173m, sveriu 73,5kg, bet pas mane nuo sporto daug raumenų.. lašinuus žadu pradėt mesti greitu metu :)bet bėda bus tol, kol valgytsiu tiek.. nesugebu susilaikyt nuo skanaus maisto.. kaip sau padėti? man tiesiog organizmas verkia, jei vieną dieną bandau nevalgyt kažko nesveiko.. bandžiau ir salotas valgyt, ir šaiip sveikiau, nepavalgau, pastoviai alkana jaučiuosi ir gyvenimas apkarsta :/ kur man kreiptis, gal žinote?