o mano sūnaus tėtis mergelė.
sunku su juo kartais sutarti, irgi visuomet būna įsitikinęs savo teisumu. bet kažkaip pripratau jau, nuleidžiu negirdom ir tiek. supratau, kad nėra ko čia veltis su juo į diskusijas. vis tiek jis protingesnis ir gudresnis už mane gaunas
o vat pletkų ir aš nemėgstu. nu negaliu pakęsti.
toks įspūdis, kad žmonės neturi savų problemų ir iš neturėjimo ką veikti pradeda kalbėti apie kitus. o baisiausia, kad patys jau daugybę metų nesusitvarko savo asmeninio gyvenimo sričių, bet jaučiasi ohoho kokie kompetentingi kitiems ta pačia tema patarinėti.
nu tada nebežinau, ar verkti, ar juoktis.
Papildyta:
QUOTE(dumb @ 2011 04 08, 16:41)
O dar ko nemėgstu, tai mažų vaikų nu tiesiog nemoku bendraut... ten žaistis "oj oj pagausiu " ir tt, neapsiverčia liežuvis, nes man noris su vaiku bendraut kaip su sau lygiu, bet kažkaip neišeina
aš irgi nemėgau vaikų, kol savo nepasidariau
ir nereikia nuvertinti vaikų, suaugusieji ir daro didžiausią klaidą, kad juos nuvertina. juk dabar ir psichologai sako, kad reikia su vaiku bendrauti kaip su sau lygiu, o ne "utiutiu, mažuli, pupuli"
geriausia išvis kai mamos pradeda "tiutiuoti".
mano viena kolegė pasakojo, kad jos dėstytojas visuomet galėdavo pasakyti, kuri augina mažą vaiką tik pabendravęs su moterimi.
pas mamas visokių mažybinių žodelių atsirasdavo ir jos taip kalbėdavo NUOLAT, net su suaugusiais
ir ką - vienąkart pagavau ir save, taip sakant, "tiutiuojant"
pačiai juoko buvo, kad ne aš auklėju vaiką, o vaikas man įtaką daro.
Laimė - ne tikslas, o priedas. E.Roosevelt