QUOTE(vija_vija @ 2011 01 05, 14:06)
niekur neradau apie vaikus vandeniu, dar niekas neturit? as turiu keturis,nors planas buvo-nei vieno
. tai kaip auginat savo vaikus?
as saves nelabai suprantu:siaip per daug nesikisu, galvoju,kad kai nores,patys ateis, bet gaunasi taip, kad visada zinau ka jie daro, vyras (mergele) sako, kad net laikau prie saves pririsus, nu nezinau
ir dar-man tie visi cacki pacacki su vaikais nervus gadina, vaikas yra toks pat zmogus, tik zemo ugio, tai ir elgtis su juo reikia kaip su zmogum
Turim turim, tris: dukra jau suaugusi, sūnūs per žingsnį iki suaugusių.
Man taip pat nepatiko ir nepatinka cackiai. Vaikas = žmogus.
Taip ir augo be jokių utiutiutiu, kaip žmonės.
Nors man pačiai ryšys su vaikais yra labai svarbus, bet kartais, jų parodomas toks kaip ir prisirišimas, mane glumina. Ir, kas man keisčiausia, tai ryškėjo jiems augant, kuo didesni- tuo labiau. Tai nereiškia, kad bendraujame be konfliktų, be nuomonių susikirtimo, pasikedenimų- būna ir dar kokių. Tiesiog aš jaučiuosi jiems svarbi, kas man, aišku, malonu, nors kartais ir glumina. Gal taip ir turi būti?
"Prieš kažką smerkiant,užsidėk jo batus ir praeik jo kelią, paragauk jo ašarų, pajusk jo skausmą...Užkliūk už kekvieno akmens, už kurio jis buvo užkliuvęs...Ir tik po to kalbėk,kad tu žinai kaip reikia teisingai gyventi..."
Gyvenime 10 procentų priklauso nuo to, ką darote, ir 90 procentų - kaip į viską reaguojate. (Irving Berlin)