perskaičiau dauguma istorijų, nuostabu kai yra akimirkų kurias malonu prisiminti

as su savuoju "tigriuku" susipažinau pries metus, per Naujuosius Metus (visada kai tik nesitiki įvyksta tai kas apverčia tavo gyvenim visiškai kitu kampu

). Mūsų išbandymas buvo, kai mano brangusis vasara išvažiavo groti i Prancuzija su orkestru, dviem savaitems

tai pačios baisiausios dienos mano gyvenime, tas dvi savaites taip ir galvojau kaip gryš, kambaryje žvakių uždeksiu,šampano išgersim, gulėsim vynuoges valgysim, visa išbučiuosiu, apsikabinsiu ir nepaleisiu

bet... Ta diena kai turėjo gryšti, sėdėjau prie lango ir laukiau, nesulaukiau... žvakes užpūčiau, vynuoges suvalgiau (iš pykčio

) Susitikom kita diena, nors žvakių nebuvo, nei vynuogių nespėjau nusipirkti, bet kai tik pamačiau čiupau į savo glėbį ir verkiau kaip maža mergaitė

nusipirkom pyrago ir nuvažiavom prie ežero. Sėdėjom vieni du,dalinomis savo įspūdžiais ir valgėm pyraga, kuris buvo nelabai skanus

bet užtad menulis buvo milžiniškas, ir naktis buvo daug šviesesnė, nei kada nors, o svarbiausia mes buvom kartu

(nuo tada stengiuosi neplanuoti, o daryti eksprontu

)