Aciu uz tikruma ir atviruma!
Kokia Jūs stipri, nes prisipažinti viešai apie tai ką parašėte reikia iš tiesų daug stiprybės. Be galo panaši istorija, ypač pasiruošimas, pasiryžimas gimdyti natūraliai ir jokios minties apie kitokią baigtį, CP. Ir ta klaiki tuštuma viduje, ir tas noras tiesiog dingti, nes manai, jog susimovei visam gyvenimui, nes nejauti TO kažko, kas visiems taip lengvai buvo duota. O gal ir nebuvo? gal mes tik galvojame/apsimetame/nusprendžaime, kad jiems duota/nes nevisoms užtenka drasos tiesiog tai ištarti .... Atsimenu, kai dukrai buvo jau 3 savaitės ir buvo standartinis mūsų migdymo maratonas (po beveik 5 val. kas vakarą), nešiojau ją ir verkiau, nes ne tokią motinystę įsivaizduodavau, nes maniau, kad kartu su ja verksiu dėl JOS, o ne dėl savęs, dėl to kad nesugebu jausti kažką daugiau, tyliai mintyse kartodavau, jog kada nors tai baigsis ir jau liko 3 savaitėm mažiau ... 
visiškai jokių Šiltų emocijų, nulis, štilius širdy ir sieloje, tik begalinis Gėdos jausmas prieš mažylę, kad jai lemta bus gyventi su tokia nevykusia mama ir prieš gamtą, nes tiek daug moterų negali pastoti, o aš "nesugebu" įvertinti šios Dievo dovanos. Ką gi nežianu kada, bet laikui einant tiesiog atėjo suvokimas, kad be šito vaiko aš nebebučiau aš, kad jau pasiruošiusi aukotis ir mirti vardan jos gerovės, kad pasiryžusi sutraiškyti visus, kurie drįsta mano vaiką įskaudinti... Ar tai tas motinystės jausmas kuriuo laukiau? O, taip... Ir, sakyčiau net stipresnis. Ar dėl to, kad jis atėjo vėliau tapau blogesnė mama - nemanau. Kas kaltas - cezario pjūvis ar hormonų audros - nebesvarbu, dabar žinau tik vieną, pagimdyti gali beveik kiekviena, bet Motina ta kuri užaugina, kuri nepaisant visų savo neišsipildžiusių iliuzijų nesustoja pusiaukely ir nesprunka "į krūmus".
Gal, jei tokių atvirų pasakojimų būtų daugiau, jei mums, Mamoms, leistų būti netobuloms, GAL mažiau mažylių atsidurtų kūdikių namuose, o kažkuriai daliai moterų nereikėtų jaustis taip prastai tokiu nepaprastai ypatingu laikotarpiu... Sėkmės Jūms ir visoms, kurios skaito ir atpažįsta save
visiškai jokių Šiltų emocijų, nulis, štilius širdy ir sieloje, tik begalinis Gėdos jausmas prieš mažylę, kad jai lemta bus gyventi su tokia nevykusia mama ir prieš gamtą, nes tiek daug moterų negali pastoti, o aš "nesugebu" įvertinti šios Dievo dovanos. Ką gi nežianu kada, bet laikui einant tiesiog atėjo suvokimas, kad be šito vaiko aš nebebučiau aš, kad jau pasiruošiusi aukotis ir mirti vardan jos gerovės, kad pasiryžusi sutraiškyti visus, kurie drįsta mano vaiką įskaudinti... Ar tai tas motinystės jausmas kuriuo laukiau? O, taip... Ir, sakyčiau net stipresnis. Ar dėl to, kad jis atėjo vėliau tapau blogesnė mama - nemanau. Kas kaltas - cezario pjūvis ar hormonų audros - nebesvarbu, dabar žinau tik vieną, pagimdyti gali beveik kiekviena, bet Motina ta kuri užaugina, kuri nepaisant visų savo neišsipildžiusių iliuzijų nesustoja pusiaukely ir nesprunka "į krūmus". Gal, jei tokių atvirų pasakojimų būtų daugiau, jei mums, Mamoms, leistų būti netobuloms, GAL mažiau mažylių atsidurtų kūdikių namuose, o kažkuriai daliai moterų nereikėtų jaustis taip prastai tokiu nepaprastai ypatingu laikotarpiu... Sėkmės Jūms ir visoms, kurios skaito ir atpažįsta save
Nuostabi istorija... 
tokia atvira, nuoširdi, jausminga.
tokia atvira, nuoširdi, jausminga.
Gražu ir tikra.
Primena mano gimdymo istoriją. Taip pat CP, tik sėdmeninė pirmeiga, skubėjimas, bet taip pat jokios euforijos mažylei gimus. Džiaugiuosi, kad meilė vaikui netruko ateiti, džiaugiuosi, kad netrūko pieno... buvo jo marios, kad miegodama išlikdavau tokia budri, kad net pervargusi išgirsdavau garsesnį jos kvėptelėjimą ir net be jokios rimtos priežasties keldavausi ir tikrindavau ar kvėpuoja, kad nepaisant gyjančio pjūvio skausmo sugebėjau pati tvarkytis buitį ir rūpintis ja, tuomet ir dabar dėl savo vaiko galėčiau pult į ugnį. CP joks ne rodiklis, kad motina nepamils savo vaiko
Sėkmės.
Primena mano gimdymo istoriją. Taip pat CP, tik sėdmeninė pirmeiga, skubėjimas, bet taip pat jokios euforijos mažylei gimus. Džiaugiuosi, kad meilė vaikui netruko ateiti, džiaugiuosi, kad netrūko pieno... buvo jo marios, kad miegodama išlikdavau tokia budri, kad net pervargusi išgirsdavau garsesnį jos kvėptelėjimą ir net be jokios rimtos priežasties keldavausi ir tikrindavau ar kvėpuoja, kad nepaisant gyjančio pjūvio skausmo sugebėjau pati tvarkytis buitį ir rūpintis ja, tuomet ir dabar dėl savo vaiko galėčiau pult į ugnį. CP joks ne rodiklis, kad motina nepamils savo vaiko
Sėkmės.
