Mano pasiklydęs motinystės jausmas

ir as nekomentuoju tokiu istoriju... bet dekinga esu, kad radau Jusu ispazinti Man irgi buvo panasiai, tik veliau atejo ta meile savo pupai... o vaikelis buvo ilgai ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas nors ir pati, issigimdziau ja lb sunkiai.... sunku paaiskint, bet TA MEILE tikrai auga kartu su vaikuciu
Sekmes jums!

Nuoširdžiausi sveikinimai,medalis mamytei!!! Skaitant šią istoriją,ašarelės man riedėjo kaip pupos..Pilnai suprantu tave ka tu išgyvenai..Mano mažylė gimė rugsėjį,o mamos jausmas man atsirado po ilgo tarpo...galima sakyt dviem mėn praėjus..Nežinau kodėl taip buna,atrodo juk vaikelio gimimas toks stebuklas,bet matyt kartais patirtos kančios,tą jausmą kuris turėtų būti užslopinamas.. Man operacijos nedarė,pati gimdžiau,bet gimdymas buvo toks sunkus,kad purto iki šiol dar,tik pažiūrėjus į savo dukrytę džiaugiuosi,kad ji po visko liko sveikutė..nes man buvo vakumas naudojamas,plyšau plius visa,žodžiu kaip gyd sakė,mano organizmas labiau pritaikytas džinsus nešioti,nei leliukus gimdyti:),tik laimė,kad viskas baigėsi laimingai,nes profesionali gyd viska laiku padarė..ačiū jai labai už tai,kad dabar turiu nuostabią dukrytę,be kurios neįsivazduoju gyvenimo jau..Tad ir tu laikykis,esi pati nuostabiausia mamytė savo sūneliui,brangiausią ką jis turi...o emocijos jos visada mus aplanko visokios,svarbiausia aišku,kad būtų artimųjų supratimas ir meilė šalia...Sėkmės Jums,aukite dideli,sveiki,laimingi!!!

Nuostabi istorija. Tikrai atspindinti daugelio naujų mamų jausmus. Nors pati gimdžiau natūraliai, bet tas motiniškas jausmas atėjo palengva. Tikrai ne iš karto. O kuo toliau - tuo jis stipresnis ir dabar savo mažytę myliu stipriau ne bet ką. Džiaugiuosi už jus, kad sustiprėjot viduje ir teikiate stiprybės savo sūnui, o visi nsklandumai ir sunkumai labi greitai pasimirš. Kaip ir pati sakote - nuostabiausia ką gali duoti mama kūdikiui - saugumo, meilės jausmas. Tik mes galime nuraminti savo mažiukus.
Linkiu stiprybės ir dar daug nuostabiausių akimirkų jūsų šeimai

taip tikra ir suprasti tinkama esant mamai labai atviras pasnekesys, nors turbut didele dalis moteru taip jauciasi kuri laika pradzioj beje antroj ligoninej rugsejo 15 man ir gime sunus tad sveikinu bendraamzi

Manyčiau ne pats pjūvis, o tai ką rašė autorė. Info apie viena (natūralų gimdymą), nutylint apie kita (kaip neplanuota). Ir kai to prisiskaičius susiruoši viską kas geriausia padaryti dėl savo vaiko: be jokių nuskausminimų ir jau aišku be jokių minčių apie cp, o gyvenimas sudėlioja taip kaip sudėlioja ir gaunasi ekstrinis cp, žmogus toje "už natūralumą, už tai kas geriausia" aplinkoje pasijunti kažkokia nevykėle, nesugebėjusia jau pačioje pradžioje vaikui duoti to kas savaime suprantama kaip geriausia. Tas pats ir su žindymu ir t.t. Yra kas to nenori, bet kad norinčių ir negalinčių (bent jau tiek kiek "prisiplanuota") taip pat faktas. Bet kas kalba apie tas, kuriom šitie dalykai eina ne pagal idealų planą. Ir va šito akivaizdoj pasijunti nevykėle, jau pačioj pradžioj kažko nepadariusia dėl savo vaiko. Kas kad protas sako kitaip. Man nebuvo to šaltuko vaiko atžvilgiu, bet tą jausmą ir pirminį nusivylimą savim žinau. Protu viską žinai, viską supranti ir dėkoji, kad yra tokia galimybė išgelbėti. Bet va tas jausmelis toks...buvo. Kai tavo idealusis gražusis planas subyra į skutelius, o aplinkinė propaganda (viskas liuks, ji labai teisinga, bet yra vienas niuansėlis va...) lyg ir sako "minties galia, reikia tik labai norėti"...Lyg ir norėjai per mažai ar ką, nors norėjai iš visos širdies, toks savikaltinimas. Ačiū autorei. Viskas ne tik jausmų, bet ir proto pagalba labai susidėlioja į vietas, tiesiog užsukau, paskaičiau ir tai kaip pati po neplanuoto CP jaučiaus prisiminiau, pati sau dėliojaus kodėl ir šiai dienai mąstau va kažkaip taip. O motina ar su euforija pradžioje ar be vis tiek visoms reikia tapti, mokytis, augti. Aukit sveikučiai.

Aciu uz nuosirdu atviruma

Sekmes jums

likau sužavėta, ne visada istorijos būna tokios gilios, būna perskaitai ir nebepameni, bet čia tikrai prikaustanti dėmesį išpažintis

Be galo gražiai parašyta jautri ir liūdna, o tuo pačiu ir neliūdna istorija. Iš tiesų gimus lialiukui pamatai visiškai nepažįstamą žmogutį, nors ir visus devynius mėnesius buvusį prie širdelės.
Ir gerai kai moterys gimdymo laukia su džiaugsmu apie jį nusiteikusios svajingai, tačiau tuo pačiu reikia būti pasiruošus ir sunkumams. Aišku labai lengva taip parašyti...
Iš tiesų irgi su autore sutinku, kad nedaug iki mūsų "daeina" vertingos informacijos apie gimdymą, informacijos pateiktos profesionaliai, nevienapusiškos.
O toks pasakojimas kokį parašė autorė iš tiesų yra labai vertingas. Šaunuolė, kad pasidalinote savo patirtimi
Daug laimės jūsų šeimai

Praejo dvi dienos,pakol ryzaus pakomentuoti.Gimdziau dar visai neseniai.Jauciausi labai blogai po gimdymo,gimdymas buvo issauktas,cp nedare.net nezinau ka parasyt,tiesiog aciu kad aprasei savo istorija,ji man padejo suprast,kad esu ne viena tokia.Ir aciu zmogui kuris parode man sita istorija Tikiuosi augsite sveiki ir jum daugiau neteks tiek isgyventi.

Dėkui visoms rašančioms Dėkui, kad pasidalinate tuo, jog ne vieną mane motinystės emocijos užplūdo ne pačią pirmą akimirką. Vaikui tuoj keturi mėnesiai - mes patys geriausi draugai, negi, sakyčiau, mažasis labai mamyčiukas, šiek tiek lepūnėlis. Stebėjau savo vaiką, mokiausi pažinti pasaulį taip, kaip jis (o taip tikriausiai daro kiekviena mama ) ir mes vėl iš dviejų tapome vienu...

lolii, laikas ir vaikas - geriausi vaistai - ramybė širdyje auga kartu su vaikeliu. Mes savo vaikams - pačios nuostabiausios ir vienintelės - juk besąlygiškai rūpinamės jais, nesvarbu, ar motinystės emocijos užpūdo pirmą akimirką, ar kiek vėliau. Juk vaikelio žvilgsnis, jo prisirišimas išduoda, kad esatme jam pačios svarbiausios.

Bitute, Dagili - lyg ir nesvajojau, koks tas gimdymas turi būti - svarstyta buvo ir planinio CP galimybė. Bet vat... Ir tikrai, lyg "protas" pats kaltas būtų buvęs - nagi žinai, kad tai nuostabiausia kas pasaulyje gali nutikti, o galva pilna padrikų neramių minčių... Jausmas vaikui, žinoma buvo. Bet nebuvo tos emocijos... Skaitau šį bei tą ir sau svarstau, kad tikriausiai hormonai kalti. Juk operavo be rimtos gimdymo veiklos - reiškia, organizmas pats tam nesiruošė, hormonai reikiami neišsiskyrė... O protu, širdimi pamilstame juos su laiku...

Rooth Labai smagu, kad mažučiai tą pat dieną toje pat ligoninėje gimė

Skaičiau ir graudinausi. Labai nuoširdžiai aprašyta istorija

Labai pažįstami išgyvenimai Man motinystės jausmas atėjo tik po ~3 mėnesių.
Aukit dideli, sveiki ir laimingi