Mano pasiklydęs motinystės jausmas - Gimdymo istorijos

Ta gimimo patirtis – tokia mįslinga, tokia intymi, bet visgi norisi šaukti visam pasauliui – aš turiu KŪDIKĮ... Dar prieš gimstant sūnui mintyse dėliojau žodžius, kuriais pranešiu artimiesiems ir draugams apie „spindulėlio“ atėjimą – juk tai svarbiausia žinia mano gyvenime... Svarbesnė už nenudirbtus darbus, už neapgintą disertaciją, neįsigytus namus. Taip atrodė tuomet, po širdimi nešiojant spurdantį gniužulėlį... O iš tiesų - ta stebuklinga akimirka buvo kitokia. Tuščia, pilna klausimų, abejonių, subliuškusių iliuzijų apie stebuklingą motinystės jausmą... Šiandien sakau – gimė mano sūnus, o tik tuomet „gimdžiau“ - kasdien besisemdama naujų buvimo kartu įspūdžių tik per kelias savaites pajutau esanti MAMA. Buvau rūpestinga, atidi, jautri, bet tas „JAUSMAS“ užplūdo širdį po truputį. Betgi - apie viską iš pradžių...

Galima vadinti, kad „planavau“ savo gyvenimą. O aš šiandien sakau, kad buvau tik neryžtinga. Jau kuris laikas buvau pasiklydusi mokslinių darbų labirintuose ir nebesugebėjau tame veikime atrasti prasmės... Negalėjau visko mesti, bet reikėjo kito įkvėpimo. Šalia buvo MANO ŽMOGUS, kuris laukė, bet su kuriuo vis nebuvo progos susituokti... Svajonėse vis statėm savo būstą... betgi turėjome ir turime kampelį, kuris yra mūsų NAMAI...

Ir dėkui Dievui ir tai Kalėdinei dvasiai, kuri Kūčių naktį išgirdo mano pasvarstymus, kad už visas dovanas labiau norėčiau tikro gyvenimo, savo ŠEIMOS, o tam labiausiai trūksta vaikelio (pagaliau išdrįsau pasvajoti apie tai, apie ką vyras šnekėjo jau ne vienerius metus...) Ir jis atėjo, atėjo dar nė Naujiesiems metams nepasibeldus. Apie jo buvimą pasakė širdis, ir nėštumo testas, kuris buvo neigiamas net dvi dienas... Iš tiesų, jis rodė tik vieną brūkšnelį – slėpiau jį komodos salčiuje ir vis dirstelėdavau – na, kodėl gi vienas? Juk žinau, kad turi būti du... O trečiąją dieną tame pačiame, pagal visas instrukcijas senų seniausiai pasenusiame teste pasirodė vaiduokliškas II. Testą pakartojau – širdis, pasirodo, jautresnė už visus analitinius stebuklus... Manyje yra nauja gyvybė! Mano žmogus šią naujieną priėmė širdimi – tokiai naujienai žodžių nereikia... Tos dienos vakarą į Operos ir Baleto teatrą važiavau jau rinkdama kūdikėliui vardus... „Traviatos“ negirdėjau, tik savo širdies plakimą... Palaimingą? Ne, kupiną abejonių, nerimasties. Bet žinojau, kad viskas TURI BŪTI GERAI.

O tuomet – viskas sukosi greitai, planai patys griuvo ir kilo iš naujo. Susituokėme – taip buvo drąsiau, taip buvo tikriau. Palaidojau viltis dar šiemet įgyti „Dr.“ prieš pavardę, palikau sveikatai kenksmingą aplinką laboratorijoje ir LAUKĖME – laukėme, stebėdami kaip keičiasi mano kūnas, kaip tvirtėja ŽMOGUS, augantis manyje. Jis išties buvo stiprus ir tikrai, dar iki gimstant, turėjo savo sielą, savo norus – pranešdavo man, kada iš darbų grįžta tėtis, įkyriai spirdavo, kad perjungčiau TV kanalą, kai vakare žiūrėdavome žinių laidas ir šokdavo, tikrai šokdavo įsčiose skambant švelniai muzikai...

Nėštumas buvo ganėtinai sklandus, nors atidaus gydytojų dėmėsio mums netrūko – sekė aukštą kraujospūdį, vangiai augantį mažylio svorį, vis labiau krypstantį mano ir taip kreivą stuburą – bet viskas buvo gerai! Juk vasara buvo tokia karšta… Tai, jog laukiame sūnaus, žinojau jau tą Kūčių naktį, kai dar žmogutis nė nebuvo pradėtas. Gydytojos tai tik patvirtino. Išėjusi atostogų, džiaugiausi buvimu namuose ir net didėjantis pilvelis nesustabdė manęs nuo bėgimo, lėkimo, mažų ir didelių darbelių. Ir tik stiprūs, neįtikėtinai stiprūs sūnelio niuksai primindavo: “Mama, juk mes dviese – sustok, pabūkime tiesiog KARTU”.

Rugsėjis – nurimo vasariška kaitra, raudo ir krito obuoliai, javų laukai pliko, puošėsi šiurkščia ražiena. Mąsčiau, kad keistas tas pasaulis – nuėmus lauktą derlių lieka tik tuštuma… Laukiau “TOS DIENOS” skaitydama kalnus knygų ir straipsnių apie natūralaus gimdymo svarbą kūdikiui ir mamai, apie tai, kas tuomet vyks su mano kūnu. Norėjau ŽINOTI, nes taip įdomiau, taip ramiau, taip drąsiau… Paskutinėmis savaitėmis susitikdavome su gydytoja dažniau, užrašėme kelias mažylio kardiotachogramas – reikėjo įsitikinti, kad augimu kiek atsiliekantis žmogutis jaučiasi gerai. O viskas ir buvo gerai, aparatas piešė tikrai stiprius išdykusius paruošiamuosius sąrėmius, nuo kurių jaučiau tik malonią šilumą. Su gydytoja pasidžiaugėme – organizmas ruošiasi, mažylis apsivertęs galvute žemyn. Ir susitiksime jau greitai gimdykloje. Jei ne – po savaitėlės vėl užrašysime širdelės toniukus.

Laukiau. Laukiau tų šiltų bangų, glostančių kūną. Jos tai dažnėjo, tai retėjo. Bet sūnus neskubėjo – jam žinoti geriau.

RUGSĖJO 15 DIENA. Iki “termino” dar kelios dienos. Važiuoju į sutartą susitikimą su gydytoja – vairuoju pati, vyrui darbymetis – tegu nesitrukdo, man jo labiau reikės vėliau. Pakeliui nusiperku žurnalą, kuriame tą dieną buvo išspausdintas mano straipsnis apie numylėtus augalus. Perverčiu – gražu.

13.30 val. Maloni, padrąsinanti gydytojos šypsena ir guluosi jau žinomai procedūrai – seksim, kaip plaka maža širdelė. Guliu, svajoju. Keistas maudulys nugaroje. Bet gal nepatogiai įsitaisiau. Pakentėsiu – planuoju ką veiksiu grįžusi – nebaigtos megzti kojinytės, išsekusios idėjos vakarienės patiekalui... Tiesa, dar nesuruošiau šlepečių ir aprangos vyrui į gimdyklą – jis sakosi norįs dalyvauti, o aš ir noriu jo palaikymo, ir kažkodėl gėdijuosi. 13.45 val. Besvarstant grįžta gydytoja – lyg viskas gerai, bet palaukime dar šiek tiek.

STAIGA sujudimas. Atsiranda dar keli nematyti veidai. Keli klausimai. Lyg neesminiai. Bet rimtis veiduose. Dar nesuprantu kas vyksta. Visi žvelgia į mažą aparato dėžutę, į skaičius, kurių nematau. Bet man viskas gerai, mažylis dar kątik bandė nuspirti diržus, veržiančius jo namelį. Kiek savaičių? Kaip kaklelis? Guldom į patologinį? Bet tai ką ten... Geriau paliekam gimdykloj. Jūs nieko prieš šiandien būti mama? Šiaip ar taip, namo jūsų nebeišleisime. Liepia verstis nuo šono ant šono. Vykdau ir laukiu paaiškinimo. O vietoj jo – sujudimas ir gydytojos žodžiai kolegei – o gal vistik SEKCIJA? Dar kelios sekundės, ir žodelis „gal“ išnyko. Kažkas rankinėje ieškojo mano dokumentų, kažkas jau gavo nurodymus zonduoti skrandį, statyti kateterį. Skaudėjo, vimdė, bet aš to tarsi nejaučiau. Simpatiškas anesteziologės veidas bėrė klausimus, į kuriuos nespėjau atsakyti. Spinalinė nejautra. Tebūnie, nors, planuodama „savo gimdymą“ buvau nusiteikusi ja nepiktnaudžiauti, saugoti savo ligotą stuburą. Vyro telefonas užimas. Kaip visada. Mano lova jau skubiai darda koridoriais. Nenoriai skambinu mamai – reikia, kad ben kas žinotų, kur dingau. Perskambina vyras – spėju pasakyti tik „Atvažiuok“. Telefonas saugiai panyra akušerės kišenėje. Ji, šaunuolė, nuklausiusi mano trumpą pokalbį su mama, vėliau skambino jai papasakoti kaip jaučiamės.

14. 04 val. Dūris į stuburą. Baltos operacinės lubos. Senoviška lempa. Iš kur dar tokią turi?... Dušo kepuraitė nesilaiko ant galvos... Šilta kojose, bet tepa mane kažkuo šaltu. Klausia, ar nejaučiu aštraus baksnojimo į pilvą. Jaučiu. Palaukia tik akimirką ir gydytojos imasi savo darbo. Prisimenu anatomijos žinias ir mintyse bandau improvizuoti, kas dabar vyksta tame mano pilve. Tempimas, plėšimas, bukas skausmas. Atminty iškyla vaikystėje turėtas mėlynas pliušinis zuikis, kurio pilvelyje buvau prakrapščiusi skylę ir pešdavau pro ją spalvoto porolono trupinėlius lauk... Kuo tai man tuomet taip patiko?.. Aš dabar panaši į jį... Ūžia siurbliai – negirdžiu nė tų kelių žodžių, kuriuos gydytojos taria viena kitai. Bet per pakeltą prieš mane paklodę matau rimtą susikaupimą veiduose. Skubius, bet ramius judesius. Kreivai sulipintas operacinės sienų plyteles... Kaži, kaip jie dezinfekuoja tokius nelygius, skylėtus paviršius?.. Anesteziologė perspėja, kad dabar pajusiu stiprų spaudimą. 14.10 val. Tai buvo kitas jausmas – išplėšė dalį manęs... Sveikinu jūs jau mama, jums gimė sūnus. Negirdėti, kaip jis verkia, nes veikia siurbliai. Ir VISKAS. Nieko. Jokio palengvėjimo, jokio stebuklingo jausmo. Subliuškęs tarsi svajonių balionas mano tuščias pilvas. Tuštuma širdy. Nekyla jokių klausimų. Gaunu morfijaus ir stebiu aplinką toliau. Gydytojų veiduose įtempta rimtis atslūgusi, protarpiais girdžiu diskusijas apie tai, kas ten tam mano pilve galėjo būti nutikę. Drebu... Labai, bet taip turi būti. Simpatiška medicinos studentė praneša pro šalį gniutulėlį, suvystytą žalioje paloje. Pamatau tik mažą nosiuką. Ir išneša... Ir jokių jausmų. Jokio priglaudimo prie krūtinės... Toliau stebiu aplinką, svarstau, kodėl vistik operacinėjė paklodės žalios... Pastebiu, kaip susidirbęs operacinės personalas – vieni kitus supranta be žodžių. Aš čia jaučiuosi saugiai. Net gaila, kad čia nepastebėsi nieko, ko neturėtum matyti. O man smalsu... Drebu. Virpu. Atrodo, dreba net tuokart negyvos mano kojos... Gydytoja su mane siuvančia studente diskutuoja apie rankdarbių nauda siūlių siuvimo technikai... Aha, aš taip pat mezgu, neriu, siuvinėju ir dar daugiau... Kažkas atneša mano dokumentus iš priėmimo – „paguldėm“... 14.40 val. operacija baigta. Perkelia nuo stalo į lovą ir dardu koridoriais į kažkur. Šaunioji mano gydytoja jau parlekia iš naujagimių skyriaus – viskas gerai, 9/9. Aha, bet JOKIŲ EMOCijų. O gal žinaojau, kad viskas gerai? Nuveža į palatą, kur jau laukia mama ir vyras. Pasimetę, bet šypsosi. TĖTIS beveik spėjo... neįtikėtinu greičiu atlėkęs į ligoninę pasitiko sūnų ir nuo operacinės nulydėjo jį į naujagimių skyrių. Pasakoja, kaip atrodo vaikas. Pasakojimo detalės neišlieka mintyse. Tuštuma. Nieko. Ateina gydytoja, paaiškina situaciją. Tyrimo metu susirūpino, kai vaikelio širdies tonai suretėjo – buvo mažiau 100. Bet kai jie krito toliau ir pasiekė 70 tvinksnių per minutę ribą, operuoti nedelsė dėl galimos hipoksijos, dėl šmėžuojančios nelaimės, nors vėliau mažos širdelės darbas ir atsistatė... Priežasčių tam mano įsčiose nerado. Vienintelis paaiškinimas – netaisyklinga gimdos padėtis dėl kreivo stuburo, ir, tikėtina, kad vaikelis tiesiog pats šoneliu užspaudė virkštelę tyrimo metu. Taip galėjo jau būti nutikę, galėjo nutikti ir vėl... Gydytojos sprendimais neabejojau nei akimirkos. Ji viską darė taip, kaip reikėjo. Bet ką dariau aš ne taip, kad gimus vaikui nepasijutau mama?
Sūnų atnešė gana greitai – nepraėjus nė 2 valandom nuo gimimo, po geros valandos vienatvės dviese palatoje. Vaikas labai jau triukšmavo vienas... Gydytojų paliepimai gulėti ir nekelti galvos tą akimirką atrodė juokingi – bent parodykit, kaip jis atrodo? Gal dabar sulauksiu jausmų šilumos? Deja... Tik matau, kaip kniurkiantį daiką mėlynu rūbuku mauna man ant krūtinės. Mano nusivylusioms rankoms aklai padėti nesiseka. Priešpienio yra. Jis kažkiek žinda, bet jausmo jokio... Toliau sekė keistos valandos – nesėkmingas maitinimas gulint aukštielninkai, ir kančia, kad tam padarėliui skirtoje vietoje širdy euforijos nėra... Jis buvo dalis manęs pilvelyje, o dabar – tik kažkas, kurio nepažįstu... Jautri gi esu gyvenime be galo, o dabar tik jausmų deficitas. Skambučiai, žinutės sveikinantys su vaikelio gimimu. Na ir sklinda tie pletkai. Gi dar niekam nieko nespėjom pasakyti... Dar patys nespėjom suprasti kas įvyko...

Akušerytės, klausiančios ar neskauda, ar nereikia vaistų – nereikia, skauda ne smarkiau, nei įsipjovus pirštą, o nei morfijus, nei analginas, tuštumo jausmo neužpildys... Naujagimių sesutės, vis užsukančios patikrinti ar nereikia „paimti vaiko“, ir nedrąsūs, tačiau šilti ir rūpestingi mano vyro delnai, rengiantys, raminantys kūdikį, glaudžiantys man jį prie krūties...

Šešios dienos ligoninėje. Nevaldomai aukštas kraujospūdis, stuburo ir galvos skausmai ir melas, kad jie praėjo, ir kad nebereikia man tų lašinių ir vaistų... Nereikia ir vaistų nuo skausmo. Akušerytės žodžiai – „nebausk savęs“. Nebaudžiu. Jaučiuosi tarsi išskrosta žuvis – nėra šilumos savo vaikui, nėra skausmo pojūčio, tik bereikšmis maudimas. Ne pilvo, o sielos... Gydytoja kasdien vis stebisi, kad antrąją dieną pakelta iš lovos nebesigulu į ją atgal, kad krūtyse yra priešpienio, ir labai daug; vėliau - kad teka pieno upės. Bet ji nežino, nežino kad tai ne iš didžiulio motinystės jausmo, kad jei kas paimtų JĮ, galėčiau ir atiduoti (dabar tuos žodžius rašyti tiesiog baisu, bet tuo metu tai buvo tiesa)... Šiandien džiaugiuosi, kad mano hormonų sistema nepavaldi protui... Kad PRIGIMTIS nugalėjo.
Vyras visas dienas buvo kartu. Rūpinosi mumis abiem. Vaikas jautė jo šilumą, jo artumą, labiau nei manąjį... Bemaitinant užuodęs priartėjusį tėtį, vaikas mesdavo krūtį ir sukdavosi į jo pusę, glausdavo nosytę jo glostančių delnų šilumoje. Tai pirmą kartą mane sugraudino, sujaudino iki paširdžių.Jei jis TĖTIS, tai tuomet aš turiu būti MAMA.

Grįžome į namus... Gera. Pasiilgau. Savo lovos, pagalvės. Bet visai tai man nebepriklauso. Visa tai jo, VILIAUS. Pavadinome sūnų vardu, kurį vyras man, besilaukiančiai padovanojo mano gimtadienio proga. Vardu, sudėtu iš mudviejų vardų – jis MŪSŲ. Tai ištirpdė dar vieną lopinėlį ledo karalienės širdies. Vyras kiek atsitraukė – užsiėmė generaliniais namų tvarkymo darbais, palikdamas man didžiumą laiko būti vienai su vaiku. Ir kasdien patirdavome mudu mažų stebuklų – kartu pamatėme, koks nuostabus rudeninis dangus naktį, išgirodme, kokias simfonijas sukuria obuoliai, krintantys ir bildantys ant namo stogo... Atradome, kad mudviem su sūnumi patinka panaši muzika – klausydavome jos susikibę – mažas delniukas mano pasimetusiame delne... kad nepaisant visko, naktį iš savo košmaro pabudęs kūdikis nurimsta tik mano priglaustas... Begalės tokių stebuklų dėka manyje gimė tas motiniškas instinktas, virtęs jausmu. Jis kasdien vis augo, o praėjus mėnesiui jau drįstu surašyti žodžius į šią išpažintį. Motiniškose euforijos, kurią mačiau aplink – nėra. O gal DAR nėra. Bet šiandien man reikia mano vaiko. Reikia to jausmo, kai pamišti skaudančius randus ir šoki iš lovos pasigirdus kniurktelėjimui... Reikia bemiegių naktų, reikia jausti krūtų pilnatvę, reikia to žavaus pasitikėjimo kupino mažų akučių žvilgsnio, kuris skrodžia kiaurai sielą.

EPILOGAS? Neieškau atsakymų, kas sukrėtė mano jausmingą dvaselę – stresas dėl operacijos, nejautra ar per daug nebūtinų žinių galvoje... Bet išsipasakoti norėjau štai dėl ko: besiruošdama motinystei, skaičiau ne tik SM istorijas, bet begalę populiarių ir mokslinių straipsnių apie gimdymo natūralumą, apie Cezario pjūvio žalą mamai, ypač vaikui, jų ryšiui. Suprantu, kad juos rašę žmonės turėjo tikslą – sugrąžinti motinas prie gamtos, prie natūralumo ir atstumti vis dažnėjantį gimdymą operacijos pagalba „tik dėl pageidavimo“. O kur straipsniai apie tai, kad neretai ši operacija yra stebuklas, gelbstintis gyvybes? Tiek daug medicininių žinių pateikiama apie gimdymą – tokią sudėtingą ir nenuspėjamą procedūrą, o apie operaciją – praktiškai nieko. Jei žinotų, suvoktų jos eigą, mamos, kurioms tai neišvengiama – jaustųsi ramiau, o tos, kurios tiki, kad tai lengvesnis kelias, galbūt pažvelgtų į jį visiškai kitaip... Mano sūnelis praėjus mėnėsiui vis dar be galo išsigąsta pajudintas per miegus, uždegus šviesą tamsoje. Krūpčioja ir cypauja sapnuodamas. Tikiu, kad jei būčiau sugebėjus nusiteikti tokiai nėštumo baigčiai pati, vaikeliui taip pat būtų drąsiau. Bet dabar mudu kartu auginame, šildome bendrumo jausmą. Ieškome, kas suteiktų mudviem ramybės.

Džiaugiuosi, kad visa ši istorija vyko Kauno II ligoninėje, profesionalios, atidžios, darbui ir žmogui nuoširdžios gydytojos globoje. Čia sutikau dar ne vieną nuostabią akušerytę, gydytoją ir slaugutę. Tikrai dar yra medikų, kurie dirba savo darbą iš pašaukimo. AČIŪ jiems.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis