Namas ar butas

As irgi atsakysiu, kaip zmogus kuris visa savo vaikyste ir jaunyste pragyveno viename name. "Namai" yra vieta kur visada traukia sugrizti tik tol, kol juose gyvena mylimi tevai. Palaidojus juos, nebelieka jokios traukos - tik plikos, saltos sienos nuo kuriu norisi begti kuo toliau ir niekada negrizti.

Galbut todel ir man nesuprantama, kaip galima "myleti" sienas, nes as jau zinau, kad namai yra ten, kur taves visada laukia, kur tave myli be islygu, ir jei mums labai pasiseks, tokiu vietu gali buti ne viena ir ne dvi (bent jau tol, kol gyvi musu tevai). Ir mano akimis labai svarbu, kad vaikas suprastu, jog ir tai laikina, kad reikia branginti ir puoseleti tai, ka turi dabar. Kazkas citavo labai idomia minti: kiek daug pastangu dedame tam, kad isigytume tai, ka vis vien paliksim. Vienintelis dalykas ka issinesim - tai musu isgyvenimai, o tai neturi nieko bendro nei su sienom, nei su vieta kur gyveni.

Prisirisimas prie kazkokios tai vietos - grynai personaline reikme. Zvirbliukei tai atrodo vertinga, nes jai atrodo, jog ji kazka prarado neturedama tu "vieninteliu" namu. As gi, kaip ir svetima, auginu vaikus visai kitokia dvasia, stengiuosi ismokyti myleti artimus zmones, bet nebijoti isoriniu permainu. Bet velgi, visada pirmoje eileje reikia ziureti i paties vaiko charakteri: vienam reikia pastovumo viskame kame, kitas dusta nuo monotonijos ... ir tai neturi nieko bendro su musu isitikinimais kas jam geriausia, todel nepainiokim savo noru su vaiku poreikiais.

Žiežula, esi teisi - namai yra ne vien mūsų vaikystės namai. Ir mylėti artimus (ir ne tik) žmones savo vaikus mokome tikriausiai visos. Ir paliksime beveik viską, netgi savo kūnus - nors juos prižiūrėti, gražinti, puoselėti įdedame tikrai daug pastangų...

Aš kalbėjau apie vaikystės namus. Ir ne tik sienas ar vietą - apie draugus, apie darželį ar auklę, mokyklą - nes vaikui gali būti nelengva tik apšilus, atradus kelis sau itin mielus, brangius žmones vėl viską palikti ir pradėti nuo pradžių...Netgi suaugusiam darbo keitimas yra stresas, panašiai jaučiasi ir mažas vaikas, keisdamas mokyklas...Arba kūdikis, kuriam vis keičiamos auklės...Pratinti prie pasikeitimų, be abejo, reikia, tik viskam savas laikas, kaip rašoma Ekleziaste:) Yra laikas turėti pastovius namus, tuos pačius draugus, saugią, pažįstamą aplinką; yra laikas iškeliauti, išbandyti, ieškoti, rasti, palikti...

Papasakosiu apie mūsų kelionę - mano 2.5m.sūnus labai mėgsta naujoves, naujus žmones, jų nebijo, noriai lankosi vietose, kur nė karto nėra buvęs. Šia žiemą vykome pailsėti į Egiptą - dvi dienas viskas buvo puiku, sūnus linksmas, viskuo domėjosi, svaigo nuo naujų įspūdžių. O paskui prasidėjo didžiausia nostalgija - kartojo kartais iki ašarų "nojiu namooo"... Niekad nepamiršiu to vakaro, kai mes, pasivaikščioję viešbučio teritorijoje, grįžinėjom į kambarį. Aš vis klausiu vaiko :na, tai kuris mūsų kambarys, gal šitas, o gal tas? Kai atrakinome duris ir įėjome vidun, sūnus graudžiai graudžiai pravirko: "čia ne mano kambarys, kur MANO kambarys? " ...Nors vežėmės ir žaislų, ir kartu vyko mylimi ir labai mylintys seneliai, vaikui vis tiek reikėjo namų...

moterys, gal čia tiesiog susiduria dvi archetipinės pasaulėjautos- klajoklio ir žemdirbio? Mes , gal pačios to nesuvokdamos, vis dar priklausom kuriai nors genčiai...

Tikriausiai Bet matai, mano priklausymas gentims turi tendencija kisti - studentavimo laikais visai nesinorejo namo, norejosi miesto ir surmulio, o dabar- nors dar magistranturos pora men. liko - kazkaip pradedu svajoti apie nama Nes gal vaiku uzsimaniau O gal dar nezinia del kokiu priezasciu pasidariau is klajokles zemdirbe

Normalu, sakau gi, kad pažiūros ir poreikiai kinta ir dar kis ( jei gyvi būsim) . Man , pvz., namai ten, kur mano šlepetės ( čia perkeltine prasme, nes tiesiogiai tokios avalynės neturiu, vaikštau basa arba su vilnonėm kojinėm). Įdomus pats namų kūrimo etapas, nors ir kankinantis tuo pačiu. po kurio laiko imu jaust "besikalančius sparnus", kažkoks valkatiškas pradas nerimsta... Ir tuo pačiu metu ilgiuos tų idealių namų, namų, kaip giminės lizdo. Bet nei tokių namų, nei tokios plačios giminės neturiu, o jei ir turėčiau, nežinau, ar sugebėčiau būt tokia, kokios pagal tą scenarijų reiktų. Tačiau ilgesys gyvas, beveik kaip Hesės vilko , žvelgiančio į vaškuotus fikuso lapus laiptų aikštelėj.

Kažkada norėjau namo, bet dabar suprantu, kad tik ne šiame gyvenime ir ne su šitu vyru. Nes tai reikštų, kad be skalbimo, virimo, kambarių tvarkymo, baltinių lyginimo man dar prisidėtų ravėjimas, augalų sodinimas, gyvatvorės karpymas, žolės pjovimas, sniego kasimas, lietvamzdžių valymas, kanalizacijos nuotekų valymo organizavimas stogo remontavimas. Žinau, kad vyras man nepadėtų, arba jei norėčiau, kad nors vieną darbelį nudirbtų turėčiau bambėti bambėti bambėti, prašyti, kaulinti , žemintis, kol galų gale nusispjovus viską pasidaryti pati. Ko jau ko, o rietenų padaugėtų sulyg kiekviena papildoma problema...O jei norėčiau tiems darbams samdyti žmones, tai turėčiau dar daugiau dirbti, kad ir toms papildomoms išlaidoms pinigų užtektų...O aš nesu antžmogis- teturiu tik vienos moteriškės fizinę jėgą, taigi būčiau dar 10 kartų labiau pervargus ir susibaigus... Atrodo galima būtų du dabar jau beveik turimus butus iškeisti kur į namuką priemiesty, bet namas mane nužudytų. O prie visų išvardintų papildomų darbų dar ir vaiką į/išdarželio, vėliau mokyklos vežioti. Štai kaip įsivaizduoju savo gyvenimą name.: Keliuosi valandą ar dviem ankščiau(priklausomai nuo to, kiek prisnigo), nusikasu sniegą, vežu vaiką lopšelin, paskui 8 valandas ariu darbe, paskui parvežu vaiką, pagaminu valgyt, pašeriu visus. Jei žiema- toliau einu kasti sniego, jei vasara-pjaut žolės, ravėti iki kol nesutemo. Geriau jau tas kelias minutes laisvalaikio teliką pažiūrėt ar knygą paskaityt.

Nors vaikų mes dar neturim, bet nemanau, kad kas ir turint pasikeistų. Man ne problema nei sniegą nusikasti, nei daržus nusiravėti, nei žolę nusipjauti. Aišku, ir vyras prie visų darbų prisideda, o ir namą tvarko, kad negriūtų. Laukiu nesulaukiu, kada baigsis vakarai prie teliko, nes rankas niežti, kaip norisi į žemę įkišti ir visas blogas susikaupusias emocijas jai palikti. Vienžo, pagal ankstesnį postą esu žemdirbių genties, nu reikia man žemės lopinio ir viskas.

O tai ką, vyras į darbą nevažinėja, ar pėsčias (viešuoju transportu)?
Galima gi galų gale nusipirkti gero pravažumo mašiną, kad nereiktų kasti iki negalėjimo.
Galima spjauti į išpuoselėtą aplinką ir auginti kaimišką pievą. O ji pjaunama 2 kartus per metus.
Galima auginti agrastų ir sarbentų krūmus kaimiškoje pievoje - sodinasi jie kas 10-15 metų, priežiūros ypatingos nereikia.
Aišku, sunku name vienai visą buitį tempti. Bet žinai, tavo situacijoje mane suėstų ne papildomi darbai, o tai, kad kažkoks slunkius sėdi ant sprando ir viskuo tuo, ką padarau, naudojasi. Žodžiu, parduočiau tokį netikėlį vyrą (yra čia skyrelis ieškančių, gal kuri paims), pirkčiau namą ir ilgai ir laimingai jame viena su vaikais gyvenčiau Tik nesupyk - juokauju Gal taviškis turi kitų gerų savybių, kurių man nesuprast ir niekada iš manojo nesulaukt

Tai va, kad turi ir gerų savybių- o vaikui jis aplamai dievukas. Myli ir bučiuoja kas vakarą merga tėtį apsikabinus. Nu kaip gi juos išskirsi, kai vaikas, kaip kokia tėtės kūno dalis...
O dėl tai, kad erzintų nenuskusta pievelė, ir pro piktžoles ramia širdim nepraeičiau- tai jau mano bėda. Visur noriu įdealios tvarkos. Ne visiško pedantiškumo, bet betvakė mane slegia ir deharmonizuoja...

Gerai pagalvojus, tai turbūt aš vaikystėj jau atsiravėjau iki soties: du sodai, +dar pora arų žemės prie namų. Tėvai dirbo nuo ryto iki vakaro, o daržus nyravėt tekdavo man. Lyg šiol prisimenu- visi vaikai eina žaisti ar maudytis į marias, o aš kol nenuraviu dienos normos- niekur eit negaliu...
Bet jei sulauksiu senatvės- labai tikiu, kad ir mane vėl daržai pašauks. O ką daugiau senatvėje veikti. Tada kraustysiuos sau į vienkiemį kur ir ravėsiu nuo ryto iki vakaro dievuliui subinę atstačius... jei tik sulauksiu aš tos senatvės...

Taip ir maniau, kad turi kažką užslėpto

O šiaip tai nebūtinai betvarkė. Būną daugiau natūralumo ar daugiau dirbtinumo. Juk miškas ir parkas skirtingi dalykai, bet miškas tai ne betvarkė
Aišku, visai be priežiūros neapsieisi. Bet galima pasikonsultavus su aplinkos tvarkymo specialistais atrasti tokį gerai atrodantį, mažai priežiūros reikalaujantį "puslaukinį" variantą.
Na, bet čia aš tokia pamišėlė, nuosavas kiemas ir sodas man atstoja sporto klubą, psichoterapeutą, sveiko maisto parduotuvę, iškylas ir stovyklavimą gamtoje. Ech, greičiau tas pavasaris ateitų - jau sukaupti pinigėliai aplinkos sutvarkymui po statybų, net delnai niežti, kaip norisi vėl viską sutvarkyti ir atnaujinti

aifa, vobla, kaip fainai surašėt- nuomonės ir situacijos dvi, ir abi "su privalumais", ir pykčio jokio, ir nurodymų, kaip gyvent, viena kitai nėr. Supermoterys, ne tik supermamos. Ačiū už malonų pasiskaitymą.
O voblos pasažas apie ravint Dievui atstatytą minkštą vietą, ypač turint galvoj, kad veiksmas planuojamas jau gerai suaugus , Gedą primena ir šiaip baisiai giliamintiška... Ypač jei turėt galvoj vyriškąjį Dievą, kokį mums ir paišo...