Namas ar butas

#217
QUOTE(Zvirbliuke @ 2005 03 22, 18:43)
Kiti pastoviai migruoja, niekur "neužsikabina", "neįleidžia šaknų" , ir moko savo vaikus neprisirišti prie nieko, nepamilti visa širdimi nieko...


Tik jau nereikia sudvasinti meiles/nemeiles namui biggrin.gif
Mes is tu nuolat migruojanciu - priversti del darbo, ale labai del to patenkinti. O vaikus mokome myleti artima savo, prisiristi tik prie amzinuju vertybiu. Nebejoju, kad tu, Zvirbliuke, taip pat biggrin.gif
Atsakyti
#218
visa ta diskusija taip sakant "jaica vyjedenovo nestojit", čia prieš Velykas ir leksika speciali. Viskas gerai, ir namai, ir butai, ir bendrabučiai, ir palapinės... Kad tik būtų. Be to, per gyvenimą nesyk ne tik būstą, bet ir nuomonę gali pakeist, taip kad nėr dėl ko čia kovot.

norge, be abejo, klaikiai klysta, manydama panoraminį penkių metrų pločio langą ją apsaugosiant nuo senatvės. Visi gerontologijos asai tvirtina, kad tik judesys gali stebuklingai veikt senstantį organizmą, o lopeta rankoj ir pusnis prieš nosį tas galimybes suteikia. Beje, mokėt papildomai nereikia, čia ne Grandgym... Dar atsivers plačios galimybės tręšti, sėti ir ravėti, tik pavasario reikia sulaukt. O noras vis kažkur lėkt, vis naujas pamiškes, atsiprašau, apkakot ir prismardint savo grilių dūmais iš viso negerbtinas. Šiukšlint reikia savam kieme.
Atsakyti
#219
QUOTE(Varvara @ 2005 03 23, 10:32)
Na dar karta kai prisimenu laikus leistus name, o ne bute, tai tiesiog argumentai pries nublanksta pries gaunama malonuma. Jau vien ka reiskia kelimasis rytais, uzsiviri kavos iseini i savo pievute basom!!! isragauji kava, klausydama pauksteliu akompanimentu biggrin.gif aplink duksta vaikai su suniu smile.gif, net ir tas atstumas iki centro, mum buvo vaziuoti apie 30 min, tai toks irgi savotiskas ritualas tapo, isijungi muzika masinoj, kol nuvaziuoji, kazkaip savotiskai pamedituoji, pasiruosi darbo dienai. Nu nee man reikia namo!!! biggrin.gif

Štai čia patys mieliausi namo privalumai. Aišku, ir darbo prie namo daug, todėl, jei namas netampa gyvenimo būdu ar toks gyvenimo būdas nepriimtinas, geriau gyventi bute. Čia neina šneka apie tuos, kurie gali pasisamdyti tarną sniegui nukasti, žolei nupjauti ir t.t. Tai jau kitas variantas.
Aš pati užaugau bute, bet turėjau sodą ir du kaimus, dabar gyvenam su vyru jo namelyje su didžiuliu kiemu. Todėl tokie darbai kaip žolės pjovimas, daržų ir gėlynų prižiūrėjimas, sniego kasimas, kūrenimas malkomis man nėra nei sunkūs, nei nemalonūs.
Jeigu yra galimybė rinktis (deja, ne visi ją turi), tai ir pasirinkimas yra grynai individualus. Nėra prasmės keikti butą ar namą, nes abu variantai turi savų pliusų ir minusų.
Atsakyti
#220
Idomi diskusija cia pas jus uzvire smile.gif Pasiskaiciau, nes ir mes su draugu galvojam, ar nama ar buta rinktis. As visgi esu uz nama. Gal todel, kad vaikysteje gyvanau blokiniam name, o vasaras praleisdavau kaime pas mociute, ir is ten mane spiegiancia ir bliaunancia isvesdavo. Dar ir dabar prisimenu, kaip gyzus is kaimo slegdavo tos pilkos muro sienos, tiesiog i kazkokia apatija viskam varydavo (tikrai ne del mokyklos, joje kaip tik prasiblaskydavau), todel po pamoku su drauge eidavom pasivaiksciot uz miesto, nes miesto pakrasty (Justuose) gyvenom, ten siek tiek zoles, medziu pamatydavau, laukai zaliuodavo, taip grazu buvo ir sirdis atsigaudavo. Todel nenoriu pasmerkti savo vaiku ziureti i plikas muru sienas, uzuot grozetis gamtovaizdziu. Zinau, kad ne visi zmones vienodi, ir tie kurie nera mate nuosavo namo, nenori kraustytis is buto. Bet as labai dziaugiuosi, kad man vaikysteje, nors ir trumpomis akimirkomis, tekdavo pasigrozeti gamta, vakarais isejus i lauka girdeti tik svirpliu cirskima ir kazkur lojancius sunis smile.gif Noriu kad mano vaikai ir netgi anukai, net uzauge skubetu pas mane, kaip i kazkoki prieglobsti nuo miesto dulkiu ir surmulio, noriu jiems sukurti ta pasaka, kurioje pati vaikysteje gyvenau wub.gif
Atsakyti
#221
QUOTE(Maite @ 2005 03 23, 09:27)
Tik jau nereikia sudvasinti meiles/nemeiles namui biggrin.gif
Mes is tu nuolat migruojanciu - priversti del darbo, ale labai del to patenkinti. O vaikus mokome myleti artima savo, prisiristi tik prie amzinuju vertybiu. Nebejoju, kad tu, Zvirbliuke, taip pat  biggrin.gif



Maite, neįsižeisk 4u.gif Tiesiog skaičiau keletą minčių apie tai, kaip vaikui svarbu pastovumas - tiek auklių, tiek gyvenamosios vietos, ir kaip jį veikia ta pastovi kaita...Prisimenu, buvo rašyta - kai tik vaikas prisiriša prie naujos vietos, ją pamilsta, susiranda naujų draugų, darželis, mokykla etc., ir čia šast - reikia kraustytis, ir paskui vėl ir vėl tas pats kartojasi, jis ima bijoti prisirišti, pamilti, ima manyti - vis tiek tai prarasiu, stengiasi išlaikyti atstumą, o tai negerai.. rolleyes.gif
Tačiau mano mėgstamiausias posakis yra "Ir visa tai praeis" mirksiukas.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Zvirbliuke: 23 kovo 2005 - 15:49
#222
100 % sutinku su pievu_ragane!!!
Atsakyti
#223
As isiterpsiu irgi - ne taip romantiskai, kaip pievu-ragane.
Mes su vyru negyvene name, bet jo labai norejom. Sveciuodamiesi pas gimines, draugus mateme ir pliusus , ir minusus, lyginome su gyvenimu bute.
Dabar perkame nama. Ne naujausia, tiesa, bet kokybiskai pastatyta, nepilnai irengta - su galimybe kai ka pertvarkyti, isirengti pagal savo skoni ir lesas.
Ir tai siuo metu mums gaunasi pigiau, negu, tarkim 100-120 naujos statybos butas.
Taigi, gavosi svajoniu ir pragmatizmo derinys. Todel as, aisku, uz nama.
Atsakyti
#224
QUOTE(pievu_ragane @ 2005 03 23, 12:51)
Zinau, kad ne visi zmones vienodi, ir tie kurie nera mate nuosavo namo, nenori kraustytis is buto.


As uzaugau nuosavam name, bet man tai nelabai patiko schmoll.gif Pavydedavau draugams is daugiabuciu kiemu, atrodydavo jiems taip smagu, nes ju daug...O man tekdavo bendraut tik su kaimynu berniukais ir pusbroliu, kuris gyveno tam paciam name..Ir tai kaskart prasytis, kad mama isleistu is kiemo..O ir siaip pastovus bordakelis budavo aplink ta nama, nes niekam nebudavo laiko sluotis ypatingai ir tvarkytis...
Atsakyti
#225
QUOTE(Zvirbliuke @ 2005 03 23, 13:50)
jis ima bijoti prisirišti, pamilti, ima manyti - vis tiek tai prarasiu, stengiasi išlaikyti atstumą, o tai negerai..  rolleyes.gif



Na, rytieciu ismintyje daznai akcentuojama, kad sugebejimas NEPRISIRISTI yra labai didelis zmogaus privalumas, net gi laimes salyga..
Prisirisimas prie vietos, daiktu ir net zmoniu daro mus nelaimingais ir priklausomais smile.gif
Cia ne as sugalvojau, po tesybei taip net nesugebu, bet noreciau tapt maziau prieraisi, ir ypac to linkeciau savo vaikams mirksiukas.gif
Mylet ir prisirist yra labai skirtingos savokos...O meile namui, tai kazkoks nesusipratimas rolleyes.gif
Atsakyti
#226
Svetima, taip, tai rytiečių išmintis, budizmas...Negalima prisirišti nei prie vietos, nei prie jokio žmogaus, negalima nieko norėti, trokšti, nes vienintelis kelias išsivaduoti iš kančios - tai visiškai atsiriboti nuo pasaulio... Jei esi budistė, puiku, tačiau ne visiems ši nuostata priimtina, suprantama, ar net - tinkama.

Tačiau čia mes kalbame ne apie religinį (tuomet būtų galima dėstyti iš krikščioniškąjį, ir pagoniškąjį, ir t.t. supratimą), o apie psichologinį, emocinį aspektą. T.y., mes nesiginčijame, kad vaikui svarbu nuo gimimo jausti mamą šalia, jaustis saugiam savo aplinkoje, turėti ritualų, kurie kasdieną nesikeičia ir suteikia saugumo - nors pagal budistinį mokymą turbūt tai būtų labai negerai mirksiukas.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Zvirbliuke: 24 kovo 2005 - 09:09
#227
Mes cia jau visai nukrypom nuo temos, bet galiu pasakyt, kad reikia vaikus mokyt nebijoti permainu..Mes augom tokiais laikais, kai nieks nesikeisdavo, todel ir dabar daznai truksta ryzto gyvenime imti kazka ir pakeisti..O tai nera gerai..Dabartine visuomene darosi vis labiau mobili, todel nelabai butu imanoma vienoj vietoj visa amziu nugyvent..O pasistacius ta issvajota nama, jis gali tapt savotisku akmeniu po kaklu.. rolleyes.gif
Atsakyti
#228
Vėlgi, apie ką šnekam? Akmuo po kaklu pirmiausiai - tėvams, kurie namui statyti paėmė paskolą, tas tiesa mirksiukas.gif

O šiaip žmogus skirtingo amžiaus tarpsniuose turi mokytis skirtingų dalykų. Jaunas, tarkim, studentiško amžiaus vaikas, man regis, ir turi išskristi, nebijoti permainų, nebijoti išbandyti save, atrasti naujus pasaulius. Tačiau tam, kad jis tai padarytų, reikia išauginti sparnus - tą tvirtą pagrindą; kaip medžiui reikia šaknų, kad išaugtų aukštas ir stiprus smile.gif Ir nekalbu išskirtinai apie namą -namas ar butas, šiuo atveju nebesvarbu...

Galiu papaskatoi iš savo patirties - gimiau vienoje vietoje, po poros mėnesių tėvai kėlėsi kitur, dar po metų - į trečią vietą, jau kitame mieste, paskui, kai man buvo penkeri - dar į kitą miestą, mokykloje vėl kėlimasis - į kitą rajoną, po metų dar į kitą...Tuos keliavimus įtakojo gerėjanti finansinė padėtis ir gerėjantys būstai, tačiau keitėsi aplinka, keitėsi draugai, darželiai, net mokykla...Mano namai, mano suagus vaikystės uostas išsibarstė, po mažą trupinėlį, ir aš labai labai pavydžiu tiems filmų herojams, kurie po daugelio metų sugrįžta NAMO - ten, kur gimė, ten, kur ilgai gyveno, ten, kur prabėgo svarbiausi įvykiai, ten, kur jie dar gali atrasti save...Man namai - ten, kur praleidom daugiausia laiko, tačiau jie kažkin kokie neišbaigti, tarsi ir netikri...Gaila, neberandu literatūros, kurioje šios mintys yra pagrįstos, bet jei surasiu, pacituosiu...
Atsakyti