Agorafobija

Manau visiems skirtingai tas susikaupimas pratruksta, vieniems tokiom psichologinem problemom, kitiems atsiliepia sveikata, tretiems dar kazkas. Bet jau geriau gyvent su nerealiom baimem, nei susirgt kokiu veziu. Juk nera taip blogai, realiai esame sveikos, tiesiog reikia save ismokt valdyti. Bet buna tikrai blogiau, ir sakyt, kodel man taip, kodel tokia gimiau, yra neteisinga As daznai susimastau, kaip pamatau sergancius rimtomis ligomis zmones, arba isvis, sedincius invalido vezimelyje, kad tai TIK BAIME, o jauciuosi didziausia ligone, tad gal " nevarykim Dievo i medi"

zinoma yra ir blogiau, rimtu fiziniu negaliu ir ligu. tik kad tos baimes kartais ir fiziskai pasireikia. stiprybes ir rimtu darbo su savimi

Nėra čia ko džiaugtis, bet guodžia,kad ne viena tokia.
Išgyvenu beveik tą patį. Bet kaip vargina tai. Po PA jaučiuosi išsekusi. Mane tai gąsdina, nors žinau,kad reikia kuo daugiau dirbti su savimi, bet kartais jaučiuosi visai bejėgė.... Turiu ir vegetodistoniją, kartu su PA. Tikiuosi,kad viskas susitvarkys. Ir bus gerai, turi būti gerai.

tai nieks ir nesidziaugia,kad ta nesamone turim,tiesiog negi db liudesi ir pulsi i nevilti,kaip gyvenai,taip ir gyveni ir bandai arba su tuo susigyvent arba ieskai budu,kaip atsikratyt to,nors tai be galo sunku.ir tikrai paguodziatai,kad esam ne vienos ir galim issipasakoti,pasitartiir zinom,kad cia mus supras.O kad gerai turi but,pilnai sutinku nera to blogo,kas neiseitu i gera

O mane kartais apima liūdesys...
Bet vis stengiuosi vyti blogas mintis šalin, kai gerai, tai viskas gerai, bet jei blogai,tai kol kas, mane dar paveikia tas.

Man viskas buvo kaip ir praėję, ar bent aprimę, bet po gimdymo, praėjus porai mėnesių vėl viskas atsinaujino. Nu kaip nors, manau viskas atsistatys į vietas.

Merginos, turejau PA daug metu, ryzausi AD ir psichoterapijai. Siuo metu baigiau AD kursa ir toliau lankau psichoterapija. Galiu pasakyti, kad PA priezastys visada YRA, t.y. be priezasties PA nebuna. O tos prezastys yra nezinomos (neatpazinote dar), todel organizmas taip ir reaguoja. Jos gali buti vaikysteje, paauglysteje ir dabar vykstancios, taciau idomumas tas, kad Jus jas neatpazistate, pvz. vaikas (Jus) galite myleti savo mama/teti/mociute, taciau gyvenant kartu jie jums pradeda "trukdyti", ty Jusu siela (vidus) zino, kad reikia toliau vystytis (pvz juk visi zino, kad 7 m. vaikui laikas i mokykla, taip ir vidus zino, kad laikas "irasyti savo"), o Jus ir toliau zinote, kad tevus reikia myleti ir vejate tokias mintis salyn, nespejus net joms ateiti i galva, daug tokiu momentu priveda prie PA "be priezasties". Cia tik vienas pvz, kitas gali buti karjeroje, santykiuose (mylite vyra, taciau metams begant vidus pradeda bijoti stabilumo, o Jus zinote!, kad taip yra priimta, vaikai, tevai, stabilumas (matote, kaip zodis stabilumas figuruoja ten ir ten, siela pradeda blaskytis; jaunoms mamoms gali ateiti jausmas, kad jos negali apginti vaiko, nes vaikysteje pajuto toki jausma ir ji pamirso (taip sutvertas organizmas), .... SUNKIAUSIAI priezasti yra atpazinti, nes jos labai giliai, tai gali uztrukti kelis metus, taciau atpazinus (pas psichoterapeuta tokios mintys net i galva neateina, kad jas ivardinti) PA praeinia . Todel tam reikia daugiau laiko ir sneketi, sneketi...Mano priezastis buvo darbe, nenoriu plestis, taciau dabar viskas tvarkoje, PA kaip ranka nueme, galiu net po karsti vaiksciuoti ir nieko, ko anksciau sau leisti negalejau, galvojau tas ar anas sukelia jas Supratau, kad zmogaus charakteris turi labai daug salyginiu dalyku, kylusiu is patirties, todel kiekviena karta sakant "as visada..." ar panasiai, neturetumem priimti kategoriskai, nes vidinis nukrypimas nuo kategorisku minciu priveda prie PA.
Kas yra svarbiausia, tai yra issiaiskinus priezasti nepulti ja naikinti (galima ir taip), o sau prisipazinti, kad esi ne toks "geras", kad man gali ateiti ir destruktyvios mintys, as galiu nemegti dalyku, kurie yra/buvo mano megstami iki dabar ir tai nieko baisaus. Linkiu Jums kuo greiciau pasveikti ir rasti priezastis, kurios taip gali riboti pajusti gyvenimo dziaugsma.

man taip pat buvo praeje,o po gimdymo atsinaujino tie nemalonus jausmai.zinoma,kai uzeina jie lb nemalonu,bet pagalvoju,kad jau ne pirma karta taip ir zinau,kad praeis.

Smagu,kad padeda

Esu ir aš gėrusi AD, kokį pusmetį, tada pajutau, ką reiškia vėl gyventi Buvo taip gera Bet, paskui pagalvojau,kad turiu pati su savimi tvarkytis, nenorėjau ryti chemijos saujomis, kai nustojau, jaučiau,kad organizmas jau priprato, bet viskas praėjo. Jaučiausi gerai, o dabar vėl. Maitinu kūdikį, nenoriu vaistų, ėjau pas pasichoterapiautę, galvoju, bent psichoterapijai, o ji sako, depresiją galime gydyti psichoterapija,o čia jau reikia vaistų ir prirašė. Paskaičiau,kad jų net negalima maitinant, o pagal ją, nieko.







Jo, praeis, bet aš dar vis baiminuos, o gal čia ne tai. Pati sau atsibodau. O dar, jei užeina silpnumas, drebulys, tai ta savijauta taip išmuša iš vėžių.

Dar noreciau pabrezti, kad AD neisgydo PA! Si dalyka reikia labai isisamoninti, AD tik nuima simptomus, o kai nustojame juos gerti (jie neisnyksta staiga, po truputi issiplauna), grizta vel vidine problema. Ir kas labai svarbu - kuo maziau laiko delsiame su gydymu, tuo lengviau isgydyti. Tuomet kai bandome susivaldyti "igrudame" problema dar toliau, atitoliname gydyma, vietoje to, kad su ja susitikti ir ja pripazinti. As labai linkiu visoms pasveikti arba bent susvelninti PA ir cia rasau psichoterapijos pagrindus, nes ne visos gali sau leisti psichoterapija siuo metu ir labai noriu padeti, nes praejau PA nuo A iki Z

sveikos. seniai čia besilankiau. pasiskaitinėjau papildytus puslapius... bet tie, kas serga agorafobija turi kažkaip per save peršokt ir bent bandyt kažką savo gyvenime pakeist. aišku, kalbėti labai lengva...
pavyzdžiui man ąsmeniškai PA prasidėjo nuo rudenio pabaigos. buvo tas laikas, kai buvau užsidarius namie. dabar geriu AD. per PA jausdavau tik vidinius bei fizinius simptomus, vėliau tai pradėjo ryškėt į baimę atvirom patalpom t.y. gatvė, laukas ir pan. kartais net į gatvės kitą pusę pasidaro sunku pereiti. einant laikais sienų... gaunas taip, kad bijom baimės. pamastykit ;p. pavyzdžiui aš, ar į parduotuvę ar šiaip pasibuvimui lauke, ar dar aktyvesniam beveik visad einu su draugija t.y. draugas, šuo, kartais net dviratis. atrodo bet kas gelbėja toje keblioj situacijoje. man būna nedrąsu eit pvz per kiemo vidurį, jaukiau ir drąsiau eiti pro šoną. pasidalinkit patarimais, patirtim C:

sveika, gal gali parasyti i az ar cia kur gydeisi, kiek tai truko ir aisku kainavo.kad ir kaip noretume gydytis vistiek daug kas atsiremiai pinigus

Laba, likimo draugės
Senai skaitau, bet tiek yra viduj visko prrisikaupę kad net neišeina visko surašyti..Ilga kalba. Esu "panikierė" su stažu Blogai pradėjo darytis jau pries kokius 15 metų, bet tada tai buvo nesuvokaimi pavieniai priepuoliukai, pirmą prisimenu labai aiškiai: pajutau kažkokį keistą nepažįstamą kvapą (kurio aišku iš tiesų nebuvo) ir užėjo silpnumas Nuo tada bijau visokiu įtartinų kvapų, nes automatiškai darosi silpna. Paskui jau prasidėjo.....Tuo metu, kai buo tik pradžia, tai būdavo patys tikrieji panikos priepuoliai, kurių metu belikdavo tik susiriesti į kamuoliuką ir stengtis pralaukti. Nes jau žinojau kad tai praeina. Po to, labai keista, iškart norėdavosi šlapintis ir krėsdavo nežmoniška sdrebulys. Laimė, TAI vykdavo tik namie, vakarais, kai mb nebudavo, ar darbe užtrukdavo ar šiaip nepareidavo nakčiai...TAda dar galėjau eiti į parduotuves, į darbą, galėjau su vaikais vaikščioti visur, tik negalėdavau namie viena be mb būti vakarais.
Palaipsniui pradėjo blogėti, nes gi nesigydžiau, niekam nesakiau, nežinojau aks tai yra. Paskui neiškentus parašiau į vieną forumą (tada dar tai buvo naujas dalykas, nebuvo dar net SM) ir pasirodė, kad tokių kaip aš yra daugybė
Pradėjus gydytis, gerti AD pagerėjo....Mečiau gydytis...Iš pradžių jaučiausi pusėtinai, bet dar galėjau gyventi. Ir taip nejjučia tas panikso sindromas pradėjo "rutuliotis" pagal visus aprašomus simptomus - pradėjo atrodyti kad su širdim kažaks negerai, pradėjau ieškoti sveikatso problemų (bet pas gydytojus nėjau , tik pati kamavaus ir kitus vedžaiu iš proto dejuodama kad man blogai). Vienu žodžių, tykiai mintyse maniau kad kažkuo sergu fiziškai, labiausia tai atrodė kad su širdim.....Pradėjau nebegalėt niekur viena eiti, nekalbu jau apie nakvojimą vienai (vaiaki nepadeda, nesvarbu kad jie būna namie)....Į darba tik su mikriuku ir tai kaskart stresas, kasdien po du kartus, į darželį vaiko pasiimti/nuvesti - stresas...Vienu žodžiu paskutinioji buvo kai pradėjau jausti kad tupoj nualpsiu. Iš mikriuko iki namų bėgdavau. Tai prieš porą dienu kai nbamie "vos nenualpau" griebiau mobilų ir užsirašiau aps gydytoją. Papuolė labai maloni, gal Klp kam aktualu - gyd Tamošauskienė (Nefridos klinika). NEMOKAMA.
Išklausė, pasistengiau viską koncentruotai nupasakot. Nu, sako, sunkus atvejis, nes visko labai jau daug. Sakau tai kad pati iki tiek uždelsiau. Tai va. Pasiūlė man dalyvauti Nerimo gydymo programoje Ten kažkaip iš pradžių atlieka visus nuodugnius organizmo tyrimus (kas žinoma yra labai smagu turint galvoj kad vis manau jog kažkas kažkur pas mane negerai ), viskas nemokamai, vaistai irgi nemokamai. O paskui matyt kokie pokalbiai, psichoterapija, grupės ir žinoma vaistai...Tas bus nuo kitos savaitės jau, o dabar pradžiai lexotanilio(sakė kasdien po tabletikę pagerti) ir extra atveju Xanax....
Tai va. Tokia mano patirtis iki vakar dienos. Tiesa, namo po darbo vakar teko su taksu važiuot, deja....


Tai kad kaip tik pradedi stengtis išvengti tų situacijų kuriose buvo blogai..Mintis nueiti vienai i PC yra tolygi savižudybei...Betn jau kolkas...Saviitaiga nebepadeda..Anksčiau dar kažkiek gelbėjo.


Visiškai tas pats deja...