Labas rytas
Labukas 
Man rodos paminėtas
Nuotraukos
O "Bel ami" dar nežinia kada sulauksim pamatyt...
QUOTE(Žanė @ 2010 10 10, 12:50)
Man rodos paminėtas
Nuotraukos
O "Bel ami" dar nežinia kada sulauksim pamatyt...
Labuka,
Niu keista kad ramiai perskaiciau, nes nedaug paraset...
As taip pat nenustebau kad Robertukas bus tarp nekenciamiausiu...
Merginos facebooke perskaiciau kad pagal knyga Virpejimas bus kuriamas filmas bet 2012 metais gaila dar teks laukt ilgokai...
Niu keista kad ramiai perskaiciau, nes nedaug paraset...
As taip pat nenustebau kad Robertukas bus tarp nekenciamiausiu...
Merginos facebooke perskaiciau kad pagal knyga Virpejimas bus kuriamas filmas bet 2012 metais gaila dar teks laukt ilgokai...
vilkų temai skirtas pratęsimas....
Lėja kaipmat šoko atgal į girią. Setas nieko nesuprato, o Džeikobas jam net nebandė paaiškint. Nors tąkart visi jie buvo žmogaus pavidalu, Džeikas viską suprato, iš Lėjos balso. Dabar jie jausdavo vienas kitą net nebūdami pavirtę žvėrimis. Žinoma, ne taip aiškiai, negalėdami skaityti minčių, bet brolystės jausmas buvo itin stiprus.
Lėja dažnai pasielgdavo netikėtai, prie to buvo pripratę visi, todėl Seto garbei surengto vakarėlio metu niekas, išskyrus Džeikobą ir Nahuelį, nerimastingom akimi nebežiūrėjo į girios pusę. Džeikobas nerimavo, kodėl gi Nahuelis žvelgia ten. Ar jis ką nors suprato?
Lėja bėgo giria stengdamasi išplėšti iš krūtinės tą siaubingai širdį drąskantį jausmą, tą begalinės traukos, atsidavimo, prisirišimo, ištikimybės ir, be abejo, aklos meilės pojūtį. Ji buvo pirmasis vilkolakis, sugebėjęs atsiplėšti nuo savo garbinamojo objekto. Atsiplėšti taip, kad beveik niekas nepastebėjo. Džeikobas tai supras, mąstė ji, jei ne dabar, tai vėliau, atvirtęs žvėrim. Bet Džeikas niekada neišduos jos. Jai rūpėjo, ar Edvardas ką nors apie tai nugirdo jos mintyse, ir ar prasitars...
Nahuelis draugiškai šnekučiavosi su Kalenais, ypač daug bendros kalbos jis turėjo su Renesme, pasakojo jai, kaip jam sekėsi augti, kaip maitinosi, jie kartu dalijosi patritimi, kaip pereidinėjo nuo vampyriško maisto prie žmogiškojo. Tačiau nejučia, niekiejo nepastebimas, išskyrus Džeikobą, jis dairėsi pro didžiuosius Kalenų namų langus. Jis jautė niekada anksčiau nepatirtą jausmą, kažkiek panašų į tai, ką jaučia savo tetai - šiame jausme buvo tiek pat švelnumo ir šilumos, tačiau jis buvo tarsi papildytas trauka ir dideliu rūpesčiu. Jausmas stiprėjo, nerimas dėl kito didėjo. Džasperas buvo pirmasis, mintimis kreipėsi į Edvardą, kas nutikę Nahueliui? Edvadas nusišypsojo, atsakymą išskaitęs Džeikobo mintyse, kad ir kaip šis stengėsi nuslėpti. Išskaitęs ir grasinimą nukąsti jam galvą, jei šis nors kam prasitars, tik valiūkiškai nusišypsojo. Ne todėl, kad bent dalele būtų pabijojęs Džeiko, o labiau iš dėkingumo visai vilkolakių padermei, suprato būtinumą išlaikyti paslaptį, iki pati Lėja panorės tai pranešti.
Lėja kaipmat šoko atgal į girią. Setas nieko nesuprato, o Džeikobas jam net nebandė paaiškint. Nors tąkart visi jie buvo žmogaus pavidalu, Džeikas viską suprato, iš Lėjos balso. Dabar jie jausdavo vienas kitą net nebūdami pavirtę žvėrimis. Žinoma, ne taip aiškiai, negalėdami skaityti minčių, bet brolystės jausmas buvo itin stiprus.
Lėja dažnai pasielgdavo netikėtai, prie to buvo pripratę visi, todėl Seto garbei surengto vakarėlio metu niekas, išskyrus Džeikobą ir Nahuelį, nerimastingom akimi nebežiūrėjo į girios pusę. Džeikobas nerimavo, kodėl gi Nahuelis žvelgia ten. Ar jis ką nors suprato?
Lėja bėgo giria stengdamasi išplėšti iš krūtinės tą siaubingai širdį drąskantį jausmą, tą begalinės traukos, atsidavimo, prisirišimo, ištikimybės ir, be abejo, aklos meilės pojūtį. Ji buvo pirmasis vilkolakis, sugebėjęs atsiplėšti nuo savo garbinamojo objekto. Atsiplėšti taip, kad beveik niekas nepastebėjo. Džeikobas tai supras, mąstė ji, jei ne dabar, tai vėliau, atvirtęs žvėrim. Bet Džeikas niekada neišduos jos. Jai rūpėjo, ar Edvardas ką nors apie tai nugirdo jos mintyse, ir ar prasitars...
Nahuelis draugiškai šnekučiavosi su Kalenais, ypač daug bendros kalbos jis turėjo su Renesme, pasakojo jai, kaip jam sekėsi augti, kaip maitinosi, jie kartu dalijosi patritimi, kaip pereidinėjo nuo vampyriško maisto prie žmogiškojo. Tačiau nejučia, niekiejo nepastebimas, išskyrus Džeikobą, jis dairėsi pro didžiuosius Kalenų namų langus. Jis jautė niekada anksčiau nepatirtą jausmą, kažkiek panašų į tai, ką jaučia savo tetai - šiame jausme buvo tiek pat švelnumo ir šilumos, tačiau jis buvo tarsi papildytas trauka ir dideliu rūpesčiu. Jausmas stiprėjo, nerimas dėl kito didėjo. Džasperas buvo pirmasis, mintimis kreipėsi į Edvardą, kas nutikę Nahueliui? Edvadas nusišypsojo, atsakymą išskaitęs Džeikobo mintyse, kad ir kaip šis stengėsi nuslėpti. Išskaitęs ir grasinimą nukąsti jam galvą, jei šis nors kam prasitars, tik valiūkiškai nusišypsojo. Ne todėl, kad bent dalele būtų pabijojęs Džeiko, o labiau iš dėkingumo visai vilkolakių padermei, suprato būtinumą išlaikyti paslaptį, iki pati Lėja panorės tai pranešti.
QUOTE(Žanė @ 2010 10 10, 14:25)
vilkų temai skirtas pratęsimas....
ŽANE, PASAKIŠKA
Nesvarbu vilkai ar vampyrai, svarbu kaip, su kokiu jausmu parašyta!!!!!!
QUOTE(kristinaa @ 2010 10 10, 14:59)
Merginos facebooke perskaiciau kad pagal knyga Virpejimas bus kuriamas filmas bet 2012 metais gaila dar teks laukt ilgokai...
Vis nekya ranka pirkti "Virpejimo"...bet panos raso, kad patinka si knyga ir patinka taip, kad net filmo laukia
Teks pirkti ir skaityti...
Zane
Man, aisku, norejosi Renemes abejojimo...Dzeikobo kancios...Nahuelio ryztingumo, kovoje su Dzeikobu del Renesmes
Bet...zinant Zanes meile Dzasperiui ir pakantuma Dzeikobui...
Leja ir Nahuelis
Zane nekantriai nekantrai laukiam tesinio
QUOTE(Žanė @ 2010 10 10, 15:45)
nežinau, man patinka kažkaip Lėja. tokia "neatverta" dar galėč sukalt apie ją knygą, kaip ta iš virpėjimo apie vilkolakius kaži, ten Lėjos nėr? važinėčiau po šalis va, pristatinėdama, dalindama autografus
galėč sukalt apie ją knygą, kaip ta iš virpėjimo apie vilkolakius kaži, ten Lėjos nėr? važinėčiau po šalis va, pristatinėdama, dalindama autografus 
Leja... man jos gaila...
Ji taip nekencia vampyru...tavo apsakyme jai turetu buti labai sunku...
QUOTE(Daiva41 @ 2010 10 10, 10:39)
Labas rytas
Man ta eglioshos apklausa sugadino visa diena
Jus matot apklausos rezultatus?
Kas ten balsavo Musu temoje yra veikianti slapta Dzeikobisciu sekta 
Reik sia tema greiciau damusti ir net neprisiminti, kad ji buvo
Man ta eglioshos apklausa sugadino visa diena
Jus matot apklausos rezultatus?
Kas ten balsavo
Musu temoje yra veikianti slapta Dzeikobisciu sekta Reik sia tema greiciau damusti ir net neprisiminti, kad ji buvo
pasaulio pabaiga
QUOTE(perfekta @ 2010 10 10, 12:26)
tikrai labas
QUOTE(Žanė @ 2010 10 10, 14:25)
eina peklon, kap faina
dabar dar labiau pratesimo ale smulkaus lauksiu QUOTE(Daiva41 @ 2010 10 10, 14:55)
Leja... man jos gaila...
Ji taip nekencia vampyru...tavo apsakyme jai turetu buti labai sunku...
jap. ale Zane ir prigalvoja, nesitikejau Jolkute, jei skaitai, grazi foto laimetos fotosesijos!
ai, uzsikabinau ant Nakties namu knygos Pazymetoji, tai galiu pakomenuot, kad cia konkreciai is kategoorijos "Knygos jaunimui", bet idomu.
QUOTE(Žanė @ 2010 10 10, 14:25)
vilkų temai skirtas pratęsimas....
Lėja kaipmat šoko atgal į girią. Setas nieko nesuprato, o Džeikobas jam net nebandė paaiškint. Nors tąkart visi jie buvo žmogaus pavidalu, Džeikas viską suprato, iš Lėjos balso. Dabar jie jausdavo vienas kitą net nebūdami pavirtę žvėrimis. Žinoma, ne taip aiškiai, negalėdami skaityti minčių, bet brolystės jausmas buvo itin stiprus.
Lėja dažnai pasielgdavo netikėtai, prie to buvo pripratę visi, todėl Seto garbei surengto vakarėlio metu niekas, išskyrus Džeikobą ir Nahuelį, nerimastingom akimi nebežiūrėjo į girios pusę. Džeikobas nerimavo, kodėl gi Nahuelis žvelgia ten. Ar jis ką nors suprato?
Lėja bėgo giria stengdamasi išplėšti iš krūtinės tą siaubingai širdį drąskantį jausmą, tą begalinės traukos, atsidavimo, prisirišimo, ištikimybės ir, be abejo, aklos meilės pojūtį. Ji buvo pirmasis vilkolakis, sugebėjęs atsiplėšti nuo savo garbinamojo objekto. Atsiplėšti taip, kad beveik niekas nepastebėjo. Džeikobas tai supras, mąstė ji, jei ne dabar, tai vėliau, atvirtęs žvėrim. Bet Džeikas niekada neišduos jos. Jai rūpėjo, ar Edvardas ką nors apie tai nugirdo jos mintyse, ir ar prasitars...
Nahuelis draugiškai šnekučiavosi su Kalenais, ypač daug bendros kalbos jis turėjo su Renesme, pasakojo jai, kaip jam sekėsi augti, kaip maitinosi, jie kartu dalijosi patritimi, kaip pereidinėjo nuo vampyriško maisto prie žmogiškojo. Tačiau nejučia, niekiejo nepastebimas, išskyrus Džeikobą, jis dairėsi pro didžiuosius Kalenų namų langus. Jis jautė niekada anksčiau nepatirtą jausmą, kažkiek panašų į tai, ką jaučia savo tetai - šiame jausme buvo tiek pat švelnumo ir šilumos, tačiau jis buvo tarsi papildytas trauka ir dideliu rūpesčiu. Jausmas stiprėjo, nerimas dėl kito didėjo. Džasperas buvo pirmasis, mintimis kreipėsi į Edvardą, kas nutikę Nahueliui? Edvadas nusišypsojo, atsakymą išskaitęs Džeikobo mintyse, kad ir kaip šis stengėsi nuslėpti. Išskaitęs ir grasinimą nukąsti jam galvą, jei šis nors kam prasitars, tik valiūkiškai nusišypsojo. Ne todėl, kad bent dalele būtų pabijojęs Džeiko, o labiau iš dėkingumo visai vilkolakių padermei, suprato būtinumą išlaikyti paslaptį, iki pati Lėja panorės tai pranešti.
Lėja kaipmat šoko atgal į girią. Setas nieko nesuprato, o Džeikobas jam net nebandė paaiškint. Nors tąkart visi jie buvo žmogaus pavidalu, Džeikas viską suprato, iš Lėjos balso. Dabar jie jausdavo vienas kitą net nebūdami pavirtę žvėrimis. Žinoma, ne taip aiškiai, negalėdami skaityti minčių, bet brolystės jausmas buvo itin stiprus.
Lėja dažnai pasielgdavo netikėtai, prie to buvo pripratę visi, todėl Seto garbei surengto vakarėlio metu niekas, išskyrus Džeikobą ir Nahuelį, nerimastingom akimi nebežiūrėjo į girios pusę. Džeikobas nerimavo, kodėl gi Nahuelis žvelgia ten. Ar jis ką nors suprato?
Lėja bėgo giria stengdamasi išplėšti iš krūtinės tą siaubingai širdį drąskantį jausmą, tą begalinės traukos, atsidavimo, prisirišimo, ištikimybės ir, be abejo, aklos meilės pojūtį. Ji buvo pirmasis vilkolakis, sugebėjęs atsiplėšti nuo savo garbinamojo objekto. Atsiplėšti taip, kad beveik niekas nepastebėjo. Džeikobas tai supras, mąstė ji, jei ne dabar, tai vėliau, atvirtęs žvėrim. Bet Džeikas niekada neišduos jos. Jai rūpėjo, ar Edvardas ką nors apie tai nugirdo jos mintyse, ir ar prasitars...
Nahuelis draugiškai šnekučiavosi su Kalenais, ypač daug bendros kalbos jis turėjo su Renesme, pasakojo jai, kaip jam sekėsi augti, kaip maitinosi, jie kartu dalijosi patritimi, kaip pereidinėjo nuo vampyriško maisto prie žmogiškojo. Tačiau nejučia, niekiejo nepastebimas, išskyrus Džeikobą, jis dairėsi pro didžiuosius Kalenų namų langus. Jis jautė niekada anksčiau nepatirtą jausmą, kažkiek panašų į tai, ką jaučia savo tetai - šiame jausme buvo tiek pat švelnumo ir šilumos, tačiau jis buvo tarsi papildytas trauka ir dideliu rūpesčiu. Jausmas stiprėjo, nerimas dėl kito didėjo. Džasperas buvo pirmasis, mintimis kreipėsi į Edvardą, kas nutikę Nahueliui? Edvadas nusišypsojo, atsakymą išskaitęs Džeikobo mintyse, kad ir kaip šis stengėsi nuslėpti. Išskaitęs ir grasinimą nukąsti jam galvą, jei šis nors kam prasitars, tik valiūkiškai nusišypsojo. Ne todėl, kad bent dalele būtų pabijojęs Džeiko, o labiau iš dėkingumo visai vilkolakių padermei, suprato būtinumą išlaikyti paslaptį, iki pati Lėja panorės tai pranešti.
ZANE, niu super
lauksim toliau... 
