Karjera ar vaikas?

ir anuku nepamatyti.
Savo seneli is tetes puses labai miglotai prisimenu - jisai mire, kai man buvo keli metai. Mamo tevu isvis nemaciau.
Nenoriu is savo vaiku atimti teise pajusti seneliu meile ir demesi.

O karjera ir vaika imanoma suderinti - tereikia noro ir pastangu

Man, kaip ir daugeliui cia pasisakanciu, netoli 25 m. Dirbu nesudetinga darba biudzetineje istaigoje, visos soc.garantijos ir t.t. Nezadu cia dirbti n metu. Bet daugelis pazistamu, ypac istekejusiu, mane ragina "susimeistrauti" vaikiuka, kol dirbu toki darba ir ramiai pasigimdyti. Butu protinga, logiska ir t.t. Juo labiau, kad metu kitu begy planuoju ieskotis kito darbo, kuriame reikes pradeti nuo nulio viska. Beda ta, kad kol kas, bent pora metu, vaikiuko tikrai neplanuojam ir nesinori, kad ir kaip butu geda tai pripazint

Kita vertus, esu vyresnio amziaus tevu vienturtis vaikas - tevams buvo labai netoli iki 40 m, kai gimiau. Karjera, kokia tuo metu buvo imanoma, jie jau buvo padare. Beje, tevai velai sukure seima tikrai ne del karjeros ar pan. dalyku. Augdama tikrai turejau visa imanoma meile, rupesti ir pan., bet galiu drasiai sakyti, kad vaikui, ypac paaugliui, smagiau yra su santykinai jaunesniais tevais, nepriklausomai nuo to, ar jie sirdyje jauni, ar moka linksmintis ir suvokti vaiko poreikius, t.t.

Is esmes pritariu toms, kurios teigia, kad visgi sioks toks pagrindas turi buti po kojomis laukiantis mazylio, nors palaikau ir ta nuomone "duos dievas dantis, duos ir duomos". Man sunkiau suprasti tik tas moteris, kurios vienareiksmiskai aukoja seima del karjeros - atidelioja vaikucio gimima, suplanuoja toki bene svarbiausia gyvenimo ivyki praktiskai dienu ir valandu tikslumu, kaip kazkuri cia l.gerai pasake, kad tu pinigu vis atrodo negana ir negana tam, kad uztikrinti pilnaverti vaiku islaikyma ir t.t.

Po viso to, ka parasiau, visgi darau tokia isvada - sprendima "karjera ar vaikas" turetu priimti sirdis Visa kita - tik antraeiliai faktoriai.

Visiskai nesutinku ..
Mano tevai mane pasigimde budami amziuje ir as puikiausiai sutariau su jais ...
Man labai budavo linksma ir panasiai ir t.t ...
Mano daug draugiu irgi gyme kai ju tevai buvo amziuje ir tokiu fainu tevu
dar nebuvau sutinkusi ...

As vis delto tvirtinu, kad tai butent priklauso nuo zmogaus kaip asmenybes, koks tu esi viduje ..

Labai teisingai pasakyta.

va čia tai motyvas va Prudnikovas anūkų nematęs ir širdies neskauda
žinant, kad dažną vyrą infarktas trenkia apie keturiasdešimtuosius metus, būtina skubėti gimdyti iš karto po mokyklos, kad tik vaikai senelius pamatytų

O ką daryti jeigu širdis be proto nedirba. Na, bet pas mane. Ir santykis širdies ir proto svarstant klausimą šeima ar karjera 50:50. Ir neveikia net tai, kad Ievos S paskaičiavimais turėčiau ne 3, o jau beveik 4 vaiko lauktis

Juk rašiau, kad netaikau visoms.
Nu bet ir jautrumas kai kurių forumiečių

Tai nejautrumas
Tai savitaiga kuri tikiuosi padės apsispręsti....

kažin ar tu pagimdžius 3-4 dukras linkėtum joms, kad savo gyvenime apsiribotų vien tik vyru, vaikais ir puodais?

Mane pasigimdė būdami jauni Kaip pasakojo mama, vis trūko pinigų, jie daug dirbo... aš būdama vaikas nejaučiau nei tų pinigų trūkumo, nei to, kad tėvai daug dirba... Na į kaimą pas senelius atsibosdavo važiuoti ir tarp lysvių sėdėti... (nes mano tėvai taip pasirodo prie atlyginimo prisidurdavo: augindami ir parduodami daržoves). Tai vienas nepatogumas išlikęs iš vaikystės....
Ir ką.. išaugino mane tie tėvai... ir vėliau kažkaip jiems tas pinigų stygius susitvarkė, nes paskutinėse klasėse su naujausiais džinsais iš Dolerinės vaikščiuojau...
Ir gėda prisipažinti... , bet širdyje didžiuodavausi kad mano mama tokia jauna....

Bet pati mesti per tvorą kontaceptikus vis nesiryžtu.....
Stipriai pretenduoju į "senas" mamas

P.S. mano sesuo pasigimdė būdama 35-rių. Gydytoja jai pasakė, kad jei kiekviena mama šitaip prižiūrėtų ir rūpintųsi savo vaikais, neliktų per vėlai diagnozuotų ligų...
Tuo tarpu mūsų tėvai laiko rūpintis mumis turbūt nelabai turėjo. Pas mane pilnapadystė, pas sesę- pakrypęs stuburas....
Vėlgi- galima sakyti, kad vyresni tėvai visai kitaip rūpinasi savo vaikais...

nepamirškim, kad gyvenam kapitalizmo, o ne socializmo sąlygom : nebėra paskyrimų baigus studijas, nemokamo gydymo, sanatorijų, butų, mašinų niekas nebedalina, už vandenį, dujas, telefoną reikia mokėti...
žiūrėkim, kaip mūsų kartos žmonės sukasi, o ne tėvai...

Ikisiu ir as siek tiek savo trigrasi. Esu pastebejus is savo artimu giminaiciu ir draugu gyvenimu, kad kuo ilgiau atidelioji vaikelio gimima, tuo sudetingiau darosi priimti sprendima jo atsiradimui. As nekalbu apie dvidesimtmetes, ar 25 metu moteris, bet apie tas, kurios jau perkope 30, o vaikelio dar neplanuoja, nes buitis neapstatyta ( nors gyvena gerai irengtame triju kambariu bute), neissilakste ( kiek galima lakstyti, jei vyrui bus greitai 40), moraliskai nepasiruose ( vejai galvoj), taip ir pragyvens turbut be vaiku, nes neaisku, ar jau benori, gerai ir dviese, apsiprato. Tiesiog pastebiu, kad tokiu poru aplinkui daugeja. Telieka stebetis, ko toms poroms truksta ir kaip neatsibosta gyventi dviese 10-15 ! metu be savo atzalu. O ka patarti ? Paklausti, kodel nepalanuojat vaikelio, ir sulaukti to pacio atsakymo: "Dar nepasiruose, nesubrende, nera pagrindo po kojomis, norim pagyventi sau ir pan." Tegul gyvena, kaip jiems patiems gerai, ir nieko is sono cia nepatarsi, todel ir nesikisu, neaptarineju, neklausineju ir nesmalsauju.