Karjera ar vaikas?

Gal as ir tundra, bet vaiko noreciau susilaukti tada
kai galeciau ji aprupinti viskuo ...
Ir tikrai nesiruosiu gimdyti jauna .. Man jau 24 metai, bet iki
univero baigimo dar apie 5 metus ...
Tada galima bus ir po truputuka galvoti ..
Nes noriu dar ir nuosava versla pradeti, bet su situo tai sunkus variantas ..
Ir nemanau, kad jei as pasigimdysiu leliu budama apie 30 - 35 metu
kad mano vaikas gedysis manes ...
Svarbiausia nesusenti viduje ir viskas bus ciki piki ..

Pati dabar aš rinkčiausi vaiką (bet tik todėl, kad aš jau kaiop viską ir turiu ), bet ir tai... tikėdamasi antro yra nerimo ir dėl darbo. Ypač kai tas darbas patinkantis, šaunus, gerai apmokamas, įdomus irdar jame gerai sekasi...baisu atitrūkti, bet aš kitaip mąstau..norint, vaikai jokiai karjerai netrukdo..viskas derinama, tik reikia daug daug noro ir pastangų. Ir net jei sekasi tą "karjerą daryt" tai nereiškia, kad tavęs nemato vaikas, kad jis kiurkso dažniausiai vienas. ano draugės turi po kelis vaikus, bet jos net lenkia mane savo karjeroje..aš vis bandau įspėt tą paslaptį, kaip būti nuostabia mama ir tiek pasiekt Kai kurios iš minėtų draugių, net neturi jokios pagalbos iš šalies (močiučių , auklių...). Temos autorę labai gerai suprantu, nes man buvo panaši situacija..Aš dalyvavau konkurse, padaviau dokumentus ir laukiau egzamino..o egzamino dieną sužinojau, kad laukiuosi..Turėjau gerą darbą ir sunkiai sprendžiau ar keist darbą, ar nieko nedaryt ir likt prie to ką turiu..naujas darbas ir geriau mokamas buvo, ir aukštesnės pareigos, bet ir atsakomybė, stresas, naujoko adaptacija, siekimas įrodyt, kad neveltui darbe sėdi Bet mano atveju situacija tuo ir gera, kad jau nebebuvo ką svarstyt vaikas buvo nebe planuose. Darbą aš pakeičiau ir vėliau ne vienas kolega skaičiavo ar žinojau ateidama, jog laukiuosi
Kadangi kilęs klausimas "karjera ar vaikas?", tai siūlyčiau variantą padirbėt svajonių darbe, bet labai tolimai ateičiai neatidedant planų dėl vaikiuko Vaikams per vėlu nebus (aišku, jei kalbėsime tik apie 1-2 metus skirtus įsitvirtinimui darbe ), o ir nebus jokių nuoskaudų, kad kažko buvo atsisakyta, nepabandyta..kiekviena gali pasakyt, kad būnant su vaikiuku namie kyla įvairiausių minčių, kartais atsiranda ir kažkokia menkavertiškumo kibirkštėlė, kad tik prie puodų sėdi ir vaikų kalba guguoji..daug lengviau viską pakelti, kai žinai, kad kažką palikai už savęs, kad gali grįžti ir lyg niekur nieko stumtis toliau

Pinai sutinku su tavim. Geriausia kai turi vaiką ir gali sau ir vaikui viską leisti, t.y. jei vaikui reikia ko nors-duoti jam visa kas geriausia.
Smagu kai paauginusi vaikelį gali ir pati neužsisėdėti namuose, t.y. išlėkti kelioms valandoms į sporto klubą. Pasidaryti masažą. Savaitgalį pabūti tryse, išvažiuoti...vietoj to, kad platuti grindis ar valyti dulkes, pyktis dėl neišnešto šiūkšlių kibiro (nes turint pinigų tą gali atlikti namų šeimininkė)
Bet..... kartais man atrodo, kad niekada nebus darbe palanki situacija išeiti dekretinių atostogų, niekada nebus pakankamai pinigų, niekada nebus būstas pakankamai didelis, niekada nesijausiu "per daug saugi" kad apsispręsti pastoti... ir tų priežasčių vis atsiras ir atsiras, kad „nutempti” nėštumą vėlesniam laikui.... (bent jau taip yra man pastaruoju metu )
Todėl manau reikia kada nors tiesiog imti ir ryžtis.....pvz. kaip su guma, nušokti nuo TV bokšto

Nesokinek .. Girdejau ten nesuagu ..
As juokauju .. Ir del Jusu pateiktu argumentu sutinku...
Mano pasisakymas gal daugiau buvo skirtas Ievai S. ..
Nors ziurink ka Ji turi omeni minimalus gerbuvis ..

Su Ievos S čia pateiktais argumentais šioje temoje visai nesutinku
Galbūt ir dėl to, kad dėl amžiaus, požiūriai skiriasi....
Prisimenu save kažkur 20-ties, gyvenau pas tėvus, buvau pirmame kurse ir buvau žiauriai įsimylėjusi į savo bendraamžį gyvenantį tokiomis pat sąlygomis. Atsimenu,kaip svajojau apie pastojimą ir vestuves Ir visai negalvojau kur gyvensime, ką valgysime ir kas iš mūsų dirbti eis, kaip mokslus baigsime... Atrodė, kad vien tik meile žmogus gyvas ir būsi
Gerai, kad ši meilė laiku baigėsi...

Man minimalus gerbūvis - namai (nors mūsų bute dar yra ką tvarkyti tikrai), nors šioks toks darbelis su nuolatinėm pajamom, darbo stažas motinystės pašalpai gauti. O visa kita susikursime ateity - vaikai ne kliūtis.
Neramu tik dėl mokslų. Teks imti akademines (nes nenoriu vaiko nuolatos palikinėti močiutėms), bet tai ne didžiausia bėda. Ir grįžus iš akademinių bus sudėtinga derinti vaiko auginimą su studijomis ir darbu, bet žinau, kad susitvarkysiu.
Atidėlioti priežasčių visada atsiras. Ir kuo toliau, tuo daugiau. 30 metų MAN (netaikau visoms) yra laikas jau kokiam trečiam vaikui, o ne pirmagimiui.
Kiekviena gyvenime susidėliojame prioritetus pagal save. Viena gal nori karjerą daryti, kitai svarbiau šeima. Esu prie pastarųjų, nes dar vaikystėje paklausta, kuo būsiu užaugusi, sakydavau - mama.

As irgi nesuprantu "minimalaus gerbuvio"? Ar tai tik stogas virs galvos ir maistas? Jei tik tiek tureciau, tikrai nemastyciau dar apie vaikiuka. Jau geriau vaikiukas tures issilavinusius tevus, turincius pajamu ne tik maistui, drabuziams, bet ir teatrams, kelionems...ir cia ne egoizmas, o tiesiog akiracio pletimas.

Labai norint puikiai galima suderinti vaiką ir karjerą, o dingsčių atidėti vaiko pradėjimą visada būna daug, ne viena, tai kita.
Kai gimė mano duktė, aš buvau nedirbanti studentė, ir vyro atlyginimas irgi nebuvo didelis, buto neturėjome... Bet ryžomės dėl to, kad mano mama jaunystėje turėjo sveikatos problemų, niekaip negalėjo pastoti, o kai pagaliau po daugelio metų bandymų pastojo, vos išnešiojo mane. Ir aš tiesiog bijojau, nežinojau, kiek laiko laukti teks man. Irgi ne iš karto pastojau, pirmo kūdikio netekau... Todėl nors ir buvo, sakytumėt, neprotinga pradėti vaikelį nė kiek nesusitvarkius gerbūvio, manau, dukters susilaukėme pačiu laiku. Dabar turime jau du vaikus, turiu darbą, studijuoju ir esu patenkinta gyvenimu.
Beje, kodėl manoma, kad jei tėvai jauni, savo vaikus palieka seneliams? Kai tėvai jauni, tai seneliai dar būna ne pensininkai, dirba, ir jiems vaikų nepaliksi. Kaip tik jauniems tėvams dažniau tenka aukles samdytis.

Na, jei planuose 3 vaikai, tai ko gero, tau jau laikas Bet niekaip netelpa galvoj, kiek metu universitete mokysis, nes zadi vis akademines imti O dar verslas...gal tikrai kvepia jaunatvisku maksimalizmu..

Kol esu studentes, apie jokius vaikus net pagalvoti nedrystu !!!
Kas del akademiniu, tai man jos visai nepatiko ...
Mano gyvenime taip jau atsitiko, kad as praleidau 2 metus studiju ...
Nieko doro kai esi 24 metu merga, o sedi tik antram kurse ..
Kad save pateisinti plesausi is visu jegu, kad buciau visu geriausia kurse ..

Na bet ir su Ieva S. sutinku, kad kiekvienas isideliojame prioritetus pagal save ...
Mano pirma svarbiausia baikti mokslus, kad dirbciau mylima darba, kurio troskau nuo 11 metuku ..
O dar geriau dirbti sau o ne kazkam kitam ..
O tik tuomet mastyti apie vaikus ...

Busiu sena pinda norinti vaiku ..

Ai tai as dar ne visai baikta ..
Nes planuose tik vienas vaikas ..
Maksimum du .. Jei pirmas gimtu berniukas ..