Gimti anksčiau ne taip ir baisu :) - Puslapis 6 - Gimdymo istorijos

QUOTE(Matelyk @ 2006 01 23, 12:40)

Antradienis. Buvo eilinė apžiūra pas ginekologę. Jaučiausi puikiai. Visą nėštumą jaučiausi gerai, net nežinau ką reiškia rytinis pykinimas. Apžiūrėjo mavo vaisiuką echoskopu, išmatavo pilvuką, apžiūrėjo kaklelį, sako “per pirštą atsivėręs, bet čia nieko tokio“. Patarė daugiau pagulinėti, mažiau vaikštinėti, nieko nedirbti. Gerai.

Grįžtu namo. Atrodo viskas gerai, bet nuėjusi į toletą ant kelnaičių randu kraujingų išskyrų

. Labai išsigandau (nėštumas 34 savaitės). Skambinu savo daktarei ir sakau kaip yra. Ji mane nuramina, pataria ramiai susikrauti daiktus ir atvažiuoti į KKGN. Skambinu vyrui ir prašau neužsibūti darbe, o kuo skubiau važiuoti namo ir vežti mane į ligoninę. Vyras namo prisistato per 20 min. Nuveža į ligoninę, apžiūri. Kaklelis per 1cm atsidaręs, bet šiaip viskas gerai. Dėl šventos ramybės paguldo, duoda sučiulpti tabletėlių, nuo kurių galva plyšta dvi dienas. Bet nieko, juk viskas dėl tavęs, spurduliuk. Praguliu tris dienas ir prašausi namo, nes nieko nesidaro, artėja savaitgalis, o man labai liūdna ligoninėj. Pasižadu namuose gulėti ir išvažiuoju.

Aš guliu lovoj, kaip pažadėjau, o vyras su mano sese važiuoja pirkti lovytės ir kitokių daiktų mažuliui. Ką gali žinoti kada jis užsimanys ateiti pas mus. O aš dar nieko nenupirkau – darbas, mokslai, o ir močiučių prietarai, kad per anksti supirkti rūbeliai ir daiktai neša nelaimes. Gerai, kad turiu supervyrą kuris pasirūpino kulverstuko kraiteliu

. Aš susidedu tašytę, kad nebūtų strioko kai reikės vėl važiuoti į ligoninę.

Visą savaitę pragulinėju namuose, tik trečiadienį mama mane nuveža (kad tik kuo mažiau vaikšiočiau) į univerą, apsiginu magistrinį. Diplomuota mama

, trūksta tik vaikelio. Aš vėl lovoje. Šeštadienis. Oras nuostabus. Nu kiek galima gulėti. Vyras ruošiasi į miestą, prašausi ir aš kartu. Nuvažiuojam į “Senukus“, nuperkam vonelę vaikeliui maudyti ir dar visokių gražių daikčiukų. Vaikštau labai išlėto su pasiilsėjimais, kad tik nepervargčiau. Pietums važiuojam pas mano mamą.

Atvažiavom pas mamą (apie 15 val), jaučiuosi puikiai, pamatau braškes ir prisėdu gardžiuotis. Suvalgau visą dubenėlį ir man mažai. Prisirenku pačių gražiausių ir stojuos eiti nusiplauti. Ir....... o varge....... šlapia, šilta, bėga......... vėl atsisėdu, bet akys išsprogusios nerealiai

, net mama išsigando, kas man. O aš negaliu pratarti nei žodžio. Šeip ne taip išlemenu: “vandenys nubėgo“. O tada vaizdas kaip pagreitintam filme. Mama skambina visom daktarėm, kurios esa jos telefone, kol suranda reikiamą. Daktarė kiek galėdama nuramina mamą (ji susijaudinus labiau už mane) ir liepia atvažiuoti į klinikas. Daiktai. Kadangi mano sukrautoji tašytė liko namuose, tai sesuo laksto iš kambario į kambarį rankiodama man daiktus, o aš stengiuosi vaikščioti paskui ją su rankšluosčiu tarp kojų ir sakau ko man reikia: “pižama, tapkės, rankšluostis, paketai, apatinis trikotažas, kojinės“, visa kita vyras atveš vėliau.

Mes klinikose. Išlipu iš mašinos ir vėl bėga šiltutėlis man per kojas. Vėl susikišu rankšluostį ir einam per duris. Pasirodo ne per tas

. Mums reikia į priimamąjį iš kitos pusės. Mama kelia vėją: “Dukra gimdo, nubėgo vandenys, kur jūs mus siuntinėjat, tai bent palydėkit, kur tas priimamasis!!!!!!“ Pagaliau mus nuveda. Ilgas popierių rašymas, bet čia bent jau žino pas kokią mes daktarę, tai priima maloniai. Matuoja temp, atneša persirengimui pižamą. Tada jau į gimdymo skyrių.
Ateina mano daktarė, seselė paguldo mane matuoti vaiko tonusus, po to apžiūri echoskopu. Pasirodo virkštelė apsisukusi aplink kakliuką, vandenų dar pakankamai turiu, gal šiandien dar negimdysiu. Kaklelis atsivėręs 1cm. Paguldo į palatą su kitom nėštukėm. Jei dar prieš pusvalandį nejaučiau nieko, dabar kas 10, 8 min vis pajaučiu kažkokį maudimą. Dėl visa ko man įstato kateterį. Pataiko tik iš trečio karto. Esu baisiai pikta ant sesutės, kad subadė mano visas rankas, bet jai į akis šypsausi (nežinau kodėl). Daktarė po apžiūros palieka mane palatoje ir išeina namo pailsėti (ji buvo ką tik atbudėjusi savo pamainą) ir pažada sugrįšti po kelių valandų. Išsiunčiu vyrą namo atvežti mano daiktų, o mama lieka su manim. Skausmo bangelės vis ilgėja ir skausmingėja.
Skambinu vyrui: “būtinai atvešk žirklutes“. Nusikarpau nagus

. Kaip gimdysiu su centimetriniais nagais. Jei labai skaudės tai norėsiu vyrui ranką suspausti, turbūt, tai galiu nusilaužyti arba vyrą sudraskyti. O kaip paskui paimsiu savo mažutėlį, dar netyčia sužeisiu.
Skausmai vis dažnėja, bet dar kenčiu, dar visai nieko. Ateina daktarė. Mane vėl nuveda užrašyti tonusų ir apžiūrėti. Sąrėmiai kartojasi kas 6, 5, 4 min, kaklelis atsidarinėja. Nieko nebus gimdysiu šiandien. Mane nuveda į gimdymo palatą. Sesutė pyksta: “kodėl iškarto į gimdyklą nevedė, dabar vistiek patalynę reikės keisti“.
Visi susirinkę. Daktarė mamai paveda skaičiuoti kas kiek laiko kartojasi sąrėmiai, aš vaikštau po palatą, prisistato akušerė, vyras bando man kažką padėti, bet nelabai atsimenu.
Fotoaparatas! Mes neturim fotiko! Mama skambina sesei ir ši atveža. Dabar mes pasiruošę gimdyti

.
Mane paguldo, pajungia aparatą ir aš girdžiu savo karalaičio širdelės plakimą, o vyras stebi mano skausmo kreives. O skausmas vis stiprėja ir stiprėja, ir dar dažnėja. Jau nebežianu kur sąrėmio pradžia kur pabaiga. Man suleidžia nošpos. Turėtų sumažėti skausmas, bet jis nemažėja. Klausiu, kada vaistai pradės veikti, mane ramina, kad jie jau veikia. Pasirodo skausmo kalneliai gerokai aukštesni, nei aš jaučiu skausmą. Nugara, mano nugara. Žiauriai skauda nugarą, ašaros teka. Vyras bando nuraminti, bet jo rankos karštos. Negaliu pakęsti šilumos. Liepiu jam atsišaldyti: “Daryk ką nori, bet prie manęs su karštom rankom nesiliesk“ – rėkiu ant jo. Vargšas šaldosi rankas po šaltu vandeniu. Šaltis man patinka. Kažkiek nuima nuogaros skausmus. Manęs vis paklausia ar dar nejaučiu noro tuštintis. Ne, dar ne, dar ne. JAU, JAU NORIU ŠI... – išrėkiu.
Gerai, bet stumti dar neleidžia. Dar vienas sąrėmis – dabar. Stumiu kiek turiu jėgų dantis sukandus. Rėkti neleidžia, nes per burną išeis visa jėga. Daktarė laiko vieną koją, vyras kitą, mamai spaudžiu ranką (ji dėkinga, kad nusikarpiau nagus). Jaučiu baisų tempimą, man atrodo, kad jau. Pasirodo ne. Vėl sąrėmis, vėl stumiu iki pamėlynavimo – nieko. Išgirstu “per aukšta tarpvietė“. Akušerė su daktarė susižvalgė. Nieko nemačiau, nieko nejaučiau, bet supratau - kirpo. Sąrėmis, stumiu, skauda, stumiu, skauda, stumiu...... jau lengviau. Jau, jau galvytė išlindo. Akušerė vienu rankos judesiu nuvynioja virkštelę nuo kakliuko. Sekantis sąrėmis ir jaučiu kaip fontano banga aptaškė akušerę ir mano vyrą. “21.51“ – praneša daktarė. Lengva. Išgirstu silpną savo stebukliuko balselį. Jį greitai paima daktarų komanda, o aš pradedu bliauti krokodilo ašarom, net balsu ir pasikūkčiodama. Man nebeskauda, man gera, aš laiminga. O verkiu kaip dar niekad gyvenime neverkiau. Mama man užkemša burną su delnu, kad nerėkčiau. Vyras su mažulėliu, mama greitai nufotkina ir vėl pas mane. Aš po truputį rimstu. pamatau kaip vyras slapčia nubraukia ašarą

.

Man atnešė parodyti susuktą gniužulėlį, tokį mielą mažytį, dar visas veidukas užtinęs, bet jau dabar jis man pats gražiausias žmogutis pasauly

. Sako “čia jūsų sūnus“ (2640/49) ir išneša. Vyras išeina kartu, o aš vėl verkiu.

Visą naktį negaliu užmigti. Vis per naują išgyvenu gimdymo įspūdžius, o man prieš akis stovi mano kulverstuko veidelis, kurį mačiau vos akimirką.
6.30 daugiau neištversiu. Einu ieškoti savo vaiko. Vos išsirangau iš lovos (baisiai skauda tarpvietę) ir nutipenu iki palatos durų, kai durys atsidaro ir įlekia vaikų sesutė. Ji mane palydi pas mano pirmagimį. Įeinu į palatą ir matau - ten palatos gale, prie lango, namelyje (inkubatoriuje) miega mano angelėlis. Prieinu, ašaros byra lyg pupos, širdis daužosi iš džiaugsmo. Mažas mažas mažutėlis

. Mano, TU mano, mano sūnelis

.

Sesutė išima Kasparėlį iš namelio, suvysto ir paduoda man maitinti. Laimė, mane aplanko žodžiais nenupasakojama laimė ir džiaugsmas. Čia savo istoriją baigsiu, nes kaip mes mokinomės valgyti ir sutvirtėjome, jau kita istorija.

Už šias nuostabias mano gyvenimo akimirkas esu dėkinga savo vyrui, mamai, daktarei Armaitienei, bei visam mane ir mano sūnelį prižiūrėjusiam Kauno medicinos universiteto klinikų personalui. O taip pat ir jums, kurie nepatingėjote perskaityti tokią ilgą istoriją.

Ačiū

<{POST_SNAPBACK}>

Labai gera skaityti tokias grazias istorijas... Net susigraudinau... Tikiuosi augat sveiki. linksmi ir stiprus

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis