Vakare tėvelis ant pagalvės rado tavo laiškutį: Mano mylimas tėtuk, nors aš dar labai mažytis, bet labai tave myliu ir jau laukiu kada mes susitiksim rugsėjį... Jis visą vakarą dainavo, bučiavo tave, taip šiltai ir jaukiai įsitaisiusį mamytės pilvuke ir vis kartojo Laukiu, myliu, greičiau...
13 SAVAITĖLĖ
Na iš to, ką matau, panašiau į mergaitę... Daktarė tylėdama pakėlė akis į tavo tėtį. Ir aš į jį žiūrėjau ilgai ir atidžiai. Ir pamačiau tą išdavikę ašarą, kuri pasakė, koks jis laimingas, kokia svarbi ir laukiama esi.
22 SAVAITĖS PAS MAMYTĘ
Stuktelėjus 22 savaitėms, sveikiniesi iš paties rytelio. Sveikiniesi atkakliai. Laikrodžio, akivaizdu, dar nepažįsti. Paskutiniosios mamos darbo savaitės ir rytai, kai tampa ypač sunku keltis, tau nė motais. Susuki kumštuką ir duodi signalą Mama, rytas!!!.
PASTABA. Rytas pas mūsų mažąją prasideda bet kada 5, 6 valandą...
Šiandien ryte
supratai, kad tas kažkas, kas kabo tau prieš nosytę, labai panašus į bokso kriaušę! Ir kaip smagu... Energija liejasi per kraštus, o mamytė nespėja suktis tarp darbo kabineto ir tualeto...Tėtukas džiaugiasi bus dziudo čempionė.. Taip taip, kur gi ne...
26 SAVAITĖLĖS PILVUKE
Ai, svorio nepriaugau.... Ai, ne vaikštau žeme, o skraidau 5 cm virš jos...
Ir tada tėtukas netyčia išsitraukė fotoaparatą... Vaje, koks pilvūzas!!! Mažyle, tau juk gera pas mamytę?...
BAIGIAM 30 SAVAITĘ...
Pradėjau šiandien rytą su Robbiu ir Bon Joviu... Pratinu tave, mažyle, prie gražių vyrų (vaje, jei jai užaugs kas tarp kojų, reikės greitai atpratinti) ir gražių dainų...
O po to prisimenu tą, kuris naktį užklojo man pėdutes, kuris ryte atnešė puodelį kavos į lovą, kuris bučinuku į pilvuką pasveikino tave... Ir tada pasakiau tau Pats nuostabiausias vyras tavo tėtis...
TAU JAU 38 SAVAITĖS...
Nors tavęs dar nėra šalia, tu visą laiką kartu. Nuo tos pirmosios akimirkos, kai pasakiau tavo tėtukui, koks džiaugsmas mūsų laukia, tapai mūsų šeimos dalimi.
Tu užsispyrus, pagal tai visa į mamytę. Tu kantri toks ir tavo tėtukas, mano mylimas žmogus. Ilgas ir sunkus gyvenimo kelias tavęs laukia. Mes būsim šalia. Visą laiką būsim šalia.
PASKUTINIOSIOS DIENOS IKI SUSITIKIMO
Rašau tau šį laišką, mūsų mylimas mažas laukiamas žmogau... Rašau iš ilgesio.
Padovanosiu tau gulbės pūkelį,
Atnešiu šilčiausiam delne...
Nes tu, mano mažas vaikeli,
Širdy pagimdei Aš mama...
Laiminga, prasminga, teisinga
Stipri, išdidi ir šilta...
Aš būsiu tau visas pasaulis.
Aš būsiu geriausia mama.
Ketvirtadienis, rugsėjo 9. Labai graži data gimti 2010-09-09. Visą nėštumo svarsčiau kaip čia prisišaukti mažytę tą dieną o juk daugiau nei savaitę anksčiau termino... Daktarytė pakraipė galvą: Trys centimetrai, galim kirpti vandenis.... Visi daiktai gimdymui sukrauti mašinoj, tetuko nuotaika tokia priešgimdyminė, o aš... nenoriu. Nebijau. NENORIU. Juokingai skamba noriu ramaus stebuklo laukimo, glostau pilvuką ir vis klausiu savo nuostabiosios Jau, mažyle?. Ji pakutena mane pėdute ir toliau laiminga žagsi pilvuke. Laukiam, pasakiau ir viltingai pažiūrėjau į daktarę. Suprato.
Naktį sulaukėm ankstyvųjų gimdymo pranašų, o dieną, apie 13 valandą ir pirmųjų vandenų pliūpsnio. Iš karto žinutė tetukui Man atrodo, man nubėgo vandenys. Ir skambutis akušerei (dabar, jai leidus, ją jau pavadinčiau drauge). Ir nuraminimas Gal dar čia ne vandenys, sek kiekį ir spalvą, vėliau spręsim ką darom. O jei vandenys į gimdyklą važiuojam po 16 valandos, pasikeis pamaina, turėsim didesnį atsidarymą, namie dalį sąrėmių prakentėsi. SUTARTA. Namo parlekia švytinčiom nuo nežinia kokių jausmų mišrainės be penkių minučių tėtis. JAU? ir laukia teigiamo atsakymo, kad važiuojam gimdyti. O aš nežinau... Ir į širdį po truputį smelkiasi suvokimas, kad TUOJ PAMATYSIU TAVE, mano mažas stebukle...
Išsiunčiau vyrą spurgų. Visas Supermamų forumas balsu žvengia iš mano saldumynų poreikio gimdyti, o ne lepintis laikas... Išsitrenku galvą (o galvoj netyla TIK TAK, TIK TAK). Skausmeliai stiprėja, stiprėja, stiprėėėėėjaaaa..... MAMUUUULE, skambinam akušerei Linutei. Ji, matyt, ne septintą gimdančią girdi, sako Niu ką, moteriške, pakuojamės į ligoninę.
Priėmime susitinkam 18.15. Aš kaip Marytė Melnikaitė nutaisius didvyrės akis rodau, KOKIUS skausmus kenčiu, kaip smagiai iš manęs laša paskutiniai lašeliai, įrodantys, kad namo grįšim jau tryse... O mintyse poteriauju Dievuli, 67 centimetrai, prašau... PRAŠAAAAAAAAAAUUUUUU, Dievuuuuuliiiiiiii... Gydytoja priėmime nuteikia optimistiškai Pažiūrėsim, kokie čia tie tavo skausmai, juk daugiausia, ką esi patyrus gyvenime, gali būti trydos malonumas.... Besirengiant vyras gauna per nagus (nepyk, mylimasis, už nieką, ką tą naktį su manim ištvėrei...). Koks juokingas chalatas Tokia visa tekanti-basakojė-seksulka žygiuoju pasitikti savo likimo.
Gimdykla jau matyta, niu kiek ilgiausiai mes čia išbūsim? Iki vidurnakčio? Jei jau nepagimdžiau tą gražiąją dieną, gimdysim 2010-09-10 irgi nieko, pasirašau.
Davikliukai ant pilvo ir skaičiukai ekranėlyje iki juoko priveda daktarę Čia tavo didieji sąrėmiai?! Su tokiais gyvenime nepagimdysim. KIEK? 4 centimetrai?! Lašinę, brangioji.. Rankoj be venos atsiduria kateteris ir kapt kapt po lašelį kaip druska į žaizdą...
Pasodinta ant kamuolio pradedu matyti angeliukus, girdėti balsus, kurių nenoriu girdėti... O sąrėmiai vis dar nepakankami. Mano nuostabusis visą laiką šalia prisiskaitęs knygų apie tėvo vaidmenį gimdymo metu jis daro viską kaip reikia, bet ne kaip reikia man. Jis sako, kad aš stipri ir kad galiu nė velnio negaliu!!! Negaliu net kvėpuoti, jau nekalbant apie tai, kad negaliu dainuoti kaip visą nėštumą įsivaizdavau darysianti gimdydama...
Kažkuriuo metu gimdykloje pakibo klausimas Epidūras?. Iki tos akimirkos ir aš retoriškai polemizuodavau jei reikės..., gal, jei nekenkia.... O tada išrėkiau TAAAAAAIP. IR GREITAI leidau sau pavadovauti, savo bejėgiškumą maskuodama bjauriu žvilgsniu į vyrą.
Sąrėmiai vis dar nepakankami... KAM NEPAKANKAMI? Idėja tokia visos moterys privalo pajusti tikrą niekada daugiau gyvenime nebepasikartosiantį skausmą?
Linutė paima kraują. Atsakymai bus GREITAI už 20 minučių. KADA?! Ar aš viena suprantu tą kalbą, kuria kalba mano akys, veidas, visas kūnas? 20 minučių tai bent dešimt sąrėmių. Pasiuto kolektyvas, nekitaip...
Tvarkomės su laukimu. Anesteziologė tarp sąrėmių (o nelabai ir taikydama į poilsio akimirkas) apklausia. Koks skirtumas man dabar, ar mano močiutė neserga diabetu, jūs man ką, saldainių dėl to neduosit?
Kraujo atsakymai sukėlė man isteriją leukocitų per daug, epidūras NEGALIMAS. Prie viso komplekto man pakyla temperatūra. Griūna viskas mano svajonė greitai ir gražiai pasitikti savo stebuklą, vyro akyse išlikti oria ir didinga.
Temperatūrą pavyko numušti, KAIFAS Gausim epidūrą Kaifas Kažkas negerai su mano stuburu, tą baisiąją adatą, dėl kurios vyrą išprašė iš gimdyklos, duria ir duria ir duria Jau, viskas. išgirstu. Ei, o kodėl dar skauda? Kodėl vis dar taip skauda? Po lašelį sukapsi ramybė, skausmas nutolsta, laikrodis rodo 23 valandą akivaizdu, kad į mano planus dėl gimimo datos jau nebetelpam... Et, buvo nebuvo tos gražios datos einam pasnausti...
Vyras iškeliauja pailsėti (?!) į palatą, gavęs puodelį kavos. Pusė manęs guli ant gimdyklos stalo. Kojomis bėgioja skruzdėlytės, pilve kažkas vyksta, į gimdyklą kartas nuo karto užeina žmonės, su visais turiu ką aptarti. Retomis vienatvės akimirkomis kalbuosi su savo mažyle. Ilgiuosi tetuko, kurio nėra šalia. Nesijaučiu tokia tvirta ir tikra dėl to, kad sugebėsiu. Ne skausmo bijau daktarės akys nežadėjo geros pabaigos. O dar jos juokelis apie Cezario pjūvio metu nukritusį įrankį šis prietaras reiškia, kad laukia dar viena operacija. Suprask, mano... O aš jaučiuosi silpna silpna, dėl savo mažylės galinti nugriauti kalnus, bet nesugebanti jos išleisi į pasaulį.
Apie pirmą valandą nakties kirkšnyje pajaučiu skausmą, kuris su kiekvienu sąrėmiu stiprėja. Kaip suprantu, epidūro poveikis baigiasi. Ei, noriu dar!!! Juk man žadėjo, kad nebeskaudės, kad daugiau nebeskaudės. Akušerė tik krato galvą, o gydytoja nukerta trumpu bekompromisiu NE. Ai, sąrėmiai vis dar nepakankami?! O kaip, po galais, juos padaryti pakankamais?! Kaip čia tas laikas skaičiuojamas? Būk rami, iki trijų nakties pagimdysim. Ne, rimtai nebejuokinga jūs medikės, o skaičiuot nemokat? Dvi valandos tai kiek sąrėmių? Taip paprastai Einam gerti kavos...?
Liekam dviese. Mano nuostabus šiltas vienintelis žmogus visą laiką šalia. Kvėpuoja kartu man tai gyvybiškai svarbu, jam pradeda suktis galva. Palaiko plaukus, kai aš vemiu iš skausmo. Glosto galvą ir vis kartoja, kad aš stipri. Tu net nežinai, kaip man skauda. Tu neįsivaizduoji, kaip aš noriu kad viskas kuo greičiau baigtųsi, nors jau nebeskaičiuoju laiko, tik meldžiuosi meldžiuosi meldžiuosi.
Žinoma, iki trijų mes nepagimdėm. Visiškas atidarymas, o galvytė neįsistato. Niekas nebekvepia optimizmu. Noriu namo, sakau. Eik, sako daktarė. Ir nusiimdama pirštines priduria Iki pusės keturių baigsim. Mano širdis uždainuoja Galvytė įsistatys ar pagimdysim?... Pagimdysim...
Kvėpuojam. Mano mylimasis garsiau už mane Iki pusės keturių nepagimdom. Aš jau nebesu aš. Liko viena didelė žaizda, nežmoniškas skausmas, pro dantis veržiasi dejonė, skauda taip, lyg draskytų į milijonus dalelių, lyg didžiausia bausmė būtų nukritusi ant mano galvos. O aš tik norėjau būti mama, Dievuli... (negražios penktoj gimdykloj lubos).
Iki keturių ryto nepagimdom. Tai dar milijonas sąrėmių be pertraukos, kurie, beje, pasak gydytojos, dar nepakankami neišstumsim.
Ketvirtą ryto akušerė sodina mane ant tualeto, kad galvutė įsistatytų. Smulkmenų nepasakosiu, tik pamenu, kad vyras pasitraukė nuo manęs toliau . Niekas netiki laiminga pabaiga, panašu, kad kažkur jau plaunamos rankos mano Cezario pjūviui.
Nori stumti?. Kad nežinau. Pabandau kelis skausmingus kartus. Kelios minutės pralekia, bandant stūmimo malonumus. Staiga Linutė kelia mane, greitai, išsiskėtus, nesėsk, gult. Gaunu baisiai seksualias žalias kojines. Apima kažkoks keistas jausmas, kai matau, kaip aplink visi sujuda, puola tampyti staliukus, dėlioti priemones, dedasi chalatus. JAU?! Ir staiga gaunu paaiškinimus kaip stumti. Nejaugi jau??? Vienas du trys eina, kartojam, dar kartą. Kelios sekundės pauzė (avarija įvyko), vėl vienas du trys, tu gali, stumk, šaunuolė... Rėkia visi į abi ausis, o aš tik kalbuosi ir kalbuosi su savo mažiuke. Iš nosies pliūpteli kraujas. Staiga išgirstu akušerės žodžius Tėveli, galit plautis rankas. Tai reiškia, kad jau pabaiga, kad tuoj kirps virkštelę, kad mūsų kūdikis jau beveik čia, beveik mano rankose. Tuoj, mažyle, tuoj mamytė priglaus tave, tu tik dar trumpą akimirką pabūk stipri.
Ir staiga laikas sustoja. 4.21 ryto. Skausmas dingsta. Virš mano galvos nušvinta dangus. Ant mano krūtinės paguldo mažytę, šiltą, į kamuoliuką susirietusią mergytę mano širdies, gyvenimo ir akių džiaugsmą ir prasmę, mano išlauktąją ir išsapnuotąją.
Niekada, daugiau niekada nieko neprašysiu tavęs, Dievuli. Jau gavau iš tavęs pačią gražiausią dovaną. Patį didžiausią džiaugsmą. Daugiau niekada nebūsiu viena, tu visada būsi šalia, mano angele.
Vyras verkė, aš verkiau. Rinkom vardą. Tu tapai Migle. Mano mažyte kruopyte Migle.
Juokavom, aš pasakojau anekdotus, dvi iki alkūnių kruvinos moterys knaisiojos mano tarpkojy, vyras stebėjo, kaip tave nuprausia, aprengia, sveria. Gavom 10 balų.
Staiga gydytoja surimtėjo, akušerė kelis kartus paprašė pakviesti anesteziologę, po to kruvinom rankom pakabino dar vieną lašinę. Išgirdau Kraujuoja..., veidai gimdykloj pasikeitė. Aš supratau, kad dar ne pabaiga. Akimis susiradau akušerę Reikės operuoti?. Ji tik pakratė galvą.
Meldžiausi ir verkiau vėl, kai daktarė rankom iš gimdos valė krešulius. Vyras stovėjo šalia ir prašė jo nepalikti. O aš meldžiausi, nes dabar jau turėjau dėl ko gyventi...
Po to gėrėm kavą, mano mažoji išsipildžiusi svajonė gulėjo mano rankose. Vyras pasveikino senelius, glostė man galvą ir dėkojo už dukrą.
Dar niekada nebuvau tokia rami.
TAIP PRASIDĖJO NAUJAS MŪSŲ GYVENIMO ETAPAS, KURIAME SVARBIAUSIAS BUVAI TU, MŪSŲ MYLIMAS MAŽAS ŽMOGAU...
