Aš nežinau, grįšiu šiandien, ar ryt; žinau tik tiek, kad manęs laukia dar viena sunki diena. Nieko nenujaučiu, tik noriu, kad ši diena kuo greičiau baigtųsi ir aš vėl galėčiau griūti į lovą ir ilsėtis, ilsėtis, ilsėtis... nes esu beprotiškai pavargusi nuo visko: nuo darbo, nuo mokslų, nuo nuolatinės kovos už savo gyvenimo meilę...
Pusiaudienis, jau žinau, kad šiandien spėsiu grįžti, bet tau neskambinu; nes noriu
pradžiuginti tuomet, kai jau sėdėsiu autobuse atgal ir tau tikrai galėsiu ištarti tuos
stebuklingus žodžius: "aš jau grįžtu". Tie žodžiai mus pradžiugina kaskart: tavo balse pasigirsta jaudulys; o aš taip ir laukiu, kada aš, tokia mažytė, galėsiu panirti į didelį, didelį ir stiprų tavo glėbį, galėsiu jausti tave ir žinoti, kad niekas ir niekada mūsų neišskirs...
Jau snūduriuoju autobuse, jau gyvenu laukimo akimirkomis, ir štai, likus 1,5 val. iki kelionės pabaigos, nusprendžiu tave pradžiuginti... O tu taip keistai šiandien ištari: "einu į parduotuvę, o paskui atvažiuosiu tavęs pasitikti". Kodėl tavo balse nesijaučia jaudulio? Ko tau reikia parduotuvėje? Juk jeigu važiuosi manęs pasitikti, vadinasi grįždami kartu nueisime į parduotuvę... Bet mintys ir nuojauta manęs ilgai nekankina, imu snūduriuoti ir ramiai laukti kelionės pabaigos...
Štai ir kelionės pabaiga - išlipu iš autobuso, o tavęs nėra... vėluoji... O aš taip
norėjau pasigirti tuo prašmatniu autobusu, kuriuo atvažiavau (kiekvienąkart, kai tu vėluoji manęs pasitikti, aš grįžtu su tokiais gražiais ir gerais autobusais, jog kaip vaikas kaskart nusimenu, jog tu ir vėl nepamatei mano gražiojo autobuso)...
Štai jau matau lipantį tave iš troleibuso; tu paimi mano daiktus; aš stveriuosi tavo rankos ir mes vėl kartu...
Važiuojam į tavo namus...
Dar užeiname į parduotuvę... Tai ko tau reikėjo tada parduotuvėje, jei mes ir vėl čia einame? O gal aš blogai išgirdau; gal tu man sakei, kad kai grįšiu, reikės užsukti ko nors nusipirkti? Nežinau... Esu per daug pavargusi, kad dar pajėgčiau rutulioti visokias keistas mintis, kamuojančias mane. Nuveju jas šalin...
Ir štai mes jau žengiame per namų slenkstį...
Bet kodėl uždarytos tavo kambario durys? Kodėl neleidi man vienai ten eiti? Ir dar kažkokia keista šviesa sklinda už durų... Štai dabar mintys jau nebepalieka manęs, širdelė ima spurdėti... o tu ramiai paimi mane už rankos, nusišypsai ir atidarai duris...
..........................................................................................
žvakių takas...
link stalo...
bet man labai nedrąsu...
aš jaučiu ir jau beveik žinau, kas čia vyksta, bet eiti bijau...
o dar ir širdelė daužos kaip pašėlus...
tu įkalbini mane žengti tuos kelis žingsnius link stalo šviesiuoju žvakių taku...
pasodini į kėdę...
ir paduodi man raudoną rašiklį...
ant stalo staiga pamatau A4 formato lapą...
o jame tekstas, kuriuo TU prašai mano rankos... Ir jei aš sutinku, prie žodelio TAIP turiu nupiešti širdelę...
bet aš bijau...
nors laukiau tokio vakaro...
vis tiek bijau...
tau tenka išklausyti daugybę mano abejonių...
tau tenka atsakyti į daugybę mano klausimų...
bet aš vis dar nesiryžtu...
o tu taip lauki...
ir ištari: "o filmuose viskas taip greitai...
"neištvėręs atsistoji ir kažko ieškai gėlėse, kurias pamerkei man...
ištrauki žieduką...
ir vėl ragini mane ką nors tame lape parašyti (žinoma, man yra palikta galimybė ir prie NE žodelio kažką nupiešti tuo raudonu rašikliu)...
vėl daugybė mano klausimų ir abejonių...
Kol galų gale pasiryžtu nupiešti širdelę...
žodžių nebereikia...
žiedas ant mano rankos...
ir aš, tokia mažytė, tokiame dideliame tavo glėbyje...
.........................................................................................
po kelių dienų, Kūčių vakarą, mano rankos tu prašei mano tėvelių namuose...
.........................................................................................
rugpjūtį mes susituokėm...
.........................................................................................
myliu tave ir tikiu, kad panašių vakarų mūsų gyvenime bus dar ne vienas...
