) Taigi dieną mes stipriai pykomės, iš pradžių susitikę, vėliau per telefoną. Nepamenu kiek valandų telefonas buvo prilipęs prie mano rankų, žinutės netilo. Jo pyktis ir mano pyktis veržėsi per kraštus, ir žinoma vienas kito negirdėjom ir nesupratom, stengėmės įrodyti savo tiesą. Jis man atrodė toks blogas, toks nesupratingas, verkiau... kad neina susišnekėti. Jis pasakė daug bjaurių žodžių, aš taip pat... grasinome vienas kitam "skiriamės!!!" Po daugybės valandų streso, ašarų, žinučių ir skambučių, jis parašė: "atvažiavau, išeik į lauką" Man širdis nukrito į kulnus, ir pradėjo daužytis kaip patrakus... Bijojau... Nenorėjau su juo matytis, nes buvom tiek daug vienas kitam blogų dalykų prisakę. Ir vienintelė mintis sukosi galvoje: dabar tai viskas. Buvau įsitikinusi, kad čia ir bus pabaiga. Nusiėmiau žiedelį nuo piršto pasiruošusi jam atiduoti. Išėjau į lauką, mažai ką temačiau per ašaras. Priėjau prie jo, o jis tik pasakė švelniu balsu: "imk, atvažiau jį tau" paklausiau kas čia, kodėl man? (jis man padavė nuskintą lazdyno riešutą) "imk čia pirmasis riešutas nuo mano vaikystėje pasodinto lazdyno" Tai buvo 15 metų auginto lazdyno pirmasis ir tais metais vienintelis subrandintas riešutas. Man užspaudė gerklėje ašaros, nebegalėjau ištarti nieko. Jis nuvažiavo. Šis riešutas buvo įrodymas didžiulės meilės man ir bijojimo prarasti mane. Riešutą dar dabar nešioju piniginėje (tiesa, jo lapeliai sudžiūvo ir subyrėjo). Esame susituokę, dabar laukiamės vaikelio. Mylime vienas kitą stipriai, o kai prisimenu šia istoriją, visad akyse pasirodo ašaros, nes ji buvo tokia jausminga, aš pasijaučiau begalo brangi. Negalėjau net pagalvoti, kad šitaip susipykę, jis atvežė man sau brangų ir ilgai lauktą riešutą. Ta akimirka buvo nuostabi ir kartu žlugdanti mane, nes norėjosi jį apkabinti, bet buvau tokia apstulbusi ir priblokšta jog stovėjau ir ašaros tvenkėsi akyse. Myliu jį labai, nors būna visko, bet tokio kaip jis niekad nebuvau sutikusi, džiaugiuosi kad esame kartu ir turesime vaikelį
