Kas nedarė genetinių tyrimų?

as labai atsiprasau, kad isiterpsiu i jusu diskusija, bet labai noriu pasakyti, tiek abortas, tiek gimdymas negyvo vaiko (zinant, kad gimdai negyva savo kudiki, kad neisgirsi jo verksmo...) yra nepakeliamai sunku isgyventi moteriai tiek psichologiskai, tiek fiziskai. Nera cia isvis vietos "sazines nastai", nes nasta yra vienoda, tiesiog abortas dazniausiai yra rekomanduojamas gydytoju, nes nesioti dar kelis menesius savyje negyva kudiki yra siaubingai pavojinga moteriai ir beje, drisciau pastebeti, siaubingai egostiska...jus ir negaletumet nesioti negyvo, nes jums neleistu paprasciausiai sveikata, organizmas pradeda nuodytis ir savijauta buna tragiska.

Po pokalbio su drauge prisiminiau savo jaudulius ir asaras nestumo metu, ir nusprendziau uzsukti cia ir pasidalinti savo patirtimi. Gal kazkam tai suteiks truputi vilties sunkia diena.

Musu vaikelis planuotas ir labai lauktas. Dziaugemes zinia apie nestuma, pas ginekologe neskubejau, pasirodziau, kai buvo jau 11 sav. Per echoskopija vaikelis sukiojosi ir tik kad nesoko, net sypsena jo nufotografavo. Prisijuokem. Daktare pamatavo sprando rauksle ir pradejo labai raminti, kuo tik isgasdino. 2.0 mm. Siunte pas genetikus susirupinusi, ka gi dabar daryti, kai jau nebelieka laiko abortui, jei kas. As esu grieztai pries abortus. Toks klausimas man nekilo, bet jau kaip zliumbiau!! As dirbu su neigaliaisiais, maciusi daug neigaliu vaiku. Taip pat teko pazinoti zmones, kurie sekmingai iveike negalia: stebuklingai pasveiko arba ismoko gyventi su negalia, ismoko buti laimingi, myleti savo neigalu vaika. Visada tikejau, kad jei tektu pagimdyti neigalu vaika, sugebeciau tai pakelti. Tuomet gi atrode pasaulio pabaiga.Labai bijojau, meldziausi, kad butu sveikas.
Padejo vyras, mano muras. Jis didziaja gyvenimo dali buvo uz abortus, ypac jei butu apsigimimo tikimybe. Negalios, ligu jis siaip labai bijo. Bet jis jau mylejo musu vaikeli. Ramiai ir tvirtai jis pasake: "Viskas bus gerai. O tyrimu nesidarysim. Nera ko pas vaikeli ten listi." Ir man po kiek laiko pavyko nusiteikti taip pat.
Kai buvo 18 savaiciu per echoskopija daktare vel susirupino musu spranduku. Nors taip velai rauksles nebematuoja, nes ji tokiame amziuje jau turi issilyginti, pas mus vaizdas skyresi nuo iprasto. Gydytoja pasake, kad itaria apsigimima, bet jau ne Dauno sindroma, o galvos smegenu isvarza. tai yra kai galvos smegenys netelpa kaukoleje ir dalinai iseina is jos po oda ant sprando. Tokie vaikai gimsta paralyzuoti. Kitu baisybiu jau ir nebeprisimenu. Pabare, kodel nebuvau pas genetikus, ir nusiunte i universitetines klinikas pasiziureti su geresniu echoskopu.
Ir vel savaite zliumbimo, maldu.. ir mano ramus vyras. Buvo skaudu is kitu artimuju susilaukti siulymo reikalauti medicininio aborto. Daktare, pas kuria ruosiausi gimdyti, taip pat pasiule nuvykti echoskopijai, bet sake kad cia tik tam, kad apsiraminciau. Ji ir taip buvo tikra kad ten viskas gerai.
Antakalnis pradziugino ir nuramino. Nieko blogo jie neizvelge. Ir vel viskas atslugo.
Pries pat gimdyma vel dare echo ir pasake, kad aplink kakla apsisukusi virkstele, gal ja mano gydytoja supainiojo su padidinta sprando rauksle.
O dabar salia manes miega graziausias pasaulyje sunelis nuostabiom tamsiai melynom akim ir sveikut-sveikutelis.

Visoms nestukem linkiu ramaus laukimo, tikejimo ir sveikatos Jums ir Jusu vaikuciams.

gerai, kad viskas laimingai baigesi. nezinau, kodel gydytoja jus nugasdino del 2.0 sprando rauksles. Maniskiui ismatavo 2.3 ir pasake, kad viskas gerai, rizikos nera, norma yra iki 3. Gaila, kad tiek nervu ir asaru kainavo jusu nestumas. Na, bet dabar aukit sveikit ir laimingi

Tikrai džiugu kad graži pabaiga ..vis dažniau išgirstam istorijų dėl gyd nekompetencijos toks jausmas kad spec ...

svarstau apie VVT, nes Prisca II atsakymai parode DS 1:205.

Norejau paklausti detaliau apie pacia procedura. Kaip po jos jautetes? kokios pirmosios valandos po durio? Durio nebijau, skiciau, kad trunka viska trumpai, baisu del persileidimo tikimybes. Todel noriu padaryti viska, kad jo isvengti.

Ar pacios vykote tyrimui, Vairavote, parvairavote? Ar butina guleti po to?
svarstau, kaip daryti, ar vairuoti paciai ir grizti is santariskiu, ar kviestis taxi, nerizikuoti. Kokia savijauta buna po to?
ka butina tureti? kaip pasiruosti? pavalgyti ar ne?

Galiu pasidalinti vakarykšte patirtim. Bijojau iki pamėlynavimo - tikrai. Net nuėjau nusipirkti nuskausminamųjų vaistų ir švirkštą tai injekcijai. Gydytoja sutiko padaryt nejautrą, bet iškarto pasakė, kad tai darytų tik tam, kad man psixologiškai ramiau būtų, nes taip vienas duris, o su nuskausminimu būtų 2. Žinoma, kaip turinti internetą, ir prisiskaičiau, ir vaizdo įrašus prieš tai pažiūrėjau youtube, kaip ta procedūra atrodo- kas dar daugiau streso įvarė. Na čia priešistorija. Mūsų tokių "nelaimėlių" buvo 4, aš ėjau paskutinė, nes negalėjau prisiversti peržengti slenkstį, o jau po VVT sedėjusi šalia mergina mane drąsino, kad tikrai neskauda. Taigi - viso nuo įėjimo į kabinetą iki nulipimo nuo stalo praėjo 3 minutės, skausmo jokio - nors pas mane labai žėmas skausmo slenkstis. Užtad baimės - pilnos kelnės . Bet šiaip - iš venos skaudžiau ir daugiau jaučiama, nei VVT. NESKAUDA, bet labai baisu. Beje, nuskausminamųjų neprireikė, ačiū, kad protas nugalėjo. Gulėjau užsimerkusi, nežiūrėjau - nes būtų dar baisiau. Tikrai buvau nustebusi, kai pasakė, kad jau viskas - beje, gydytoja visus savo veiksmus komentavo, ką ji dabar daro. Sunkiai įvykdoma - bet nereikia bijoti. Atsakymas buvo po paros (t.y. šiandien, gyd. pati paskambino, o dėl kariotipo bus po 3 sav.), nors sakė, kad pirmas atsakymas bus maximum penktadienį - žinoma, sutaupė man nemažai nervų, nes dar kelias dienas būčiau nežinioje, ar viskas mažyliui gerai.
Dar gydytoja patarė pirmas porą valandų daugiau gerti, vaikas per 2-3 valandas atstatys tą paimtą vandenų kiekį. Ir pasisaugot - nekelti nieko sunkaus ir nesimylėt 5 dienas. Dar rekomendavo diasporalį 2 pakelius per dieną pagerti ryte ir vakare po 1 - kad galimus spazmus nuimti bei tonusą (jeigu būtų). Iš savo pusės pasiūlyčiau kuo nors save palepinti, ką nors malonaus nusipirkti, pasivolioti lovoj, paskaityt ar pažiūrėt kokį gerą filmą - tikrai užsitarnavom
Savijauta po visko puiki, pati vairavau namo - nors buvau nusiteikusi, kad veš vyras, jeigu kas. Pasiruošti nieko nereikėjo, tik su savim ko nors gerti atsinešti. Gali tekti pasedėti 10-15 minučių koridoriuje, kol paruoš popierius ir atiduos (turiu omeny, po amniocentezes). Ir - atvirai - jeigu aš iškart žinočiau, kad tai tik tiek - nesukčiau sau dėl to galvos, nes pusantro mėnesio pragaro, nervų ir ašarų tai kainavo, ir netgi važiavau į Genetikos centą nebudama tikra, kad darysiu amniocentezę, gal paskutinę minutę atsisakysiu.
P.S. Dėl persileidmų - yra reali tikimybė, kad įvyks persileidimas 0,5-1 procentas. Bet realiai iš visų mano pažįstamų, kas darė VVT - niekam nepasitaikė, o darė tikrai nemažai žmonių.
P.P.S. Mano vyras buvo labai prieš amniocentezę.

Sidabra, su puikiais rezultatais
Galiu ir aš savo patirtimi pasidalinti. Viskas, buvo 1 prie 1 kaip Sidabros atveju (ir vyras buvo prieš tą tyrimą ), išskyrus 1 niuansą. Mano mergina gulėjo taip, kad gydytoja neturėjo nė menkiausio plyšelio įbesti adatą. Na ir prasdėjo žadinimas. Iškočiojo, išminkė tą mano pilvą kaip tešlą, kad tik mažė atsibustų ir pozą pakeistų. Nepavyko. Liepė pagulėt. Nebežinau, kiek tai užtruko (20 min?), bet spėjau net snūstelt . Mažylė pagaliau teikėsi pasislinkti ir gydytoja sėkmingai paėmė vaisiaus vandenų. Po visko savijauta buvo patenkinama. Nei gera, nei bloga. Jaučiausi truputį "apkiaušus". Vis tik šioks toks stresas tokios procedūros.
Na, bet "gražiausia" prasidėjo kelionėje namo. Kaip man pradėjo skaudėti visus šonus....Grįžus namo kritau į lovą, numigau pora valandų ir atsikėliau išvis tragiškos būklės. Jaučiaus kaip suspardyta. Spėju, dėl to pilvo išminkymo, net ne dėl pačio dūrio.Kitą dieną buvo jau geriau, šiandien trečia diena, bet vis dar vaikštau kaip kaušinis.
Gal tie mano gimdos raiščiai kažkokie ypatingi
Atsakymas, laimei, nudžiugino, bet tie skausmeliai galėtų jau ir baigtis.
Skaičiau užsienio lit., kad pirmą dieną rekomenduojamas lovos režimas, antrą, trečią dieną nieko sunkiai nekelti, nesportuoti, sunkiai nedirbti, 7 dienas nesimylėti.
Persileidimo rizika nedidelė 0,5-1 proc., pati didžiausia ji pirmas 2-3 paras. Ir išlieka dar 2-3 sav. (kai kurių šaltinių teigimu net 6-8 sav. )

Ne į temą mes čia truputį . Temos pavadinimas -Kas nedarė genetinių tyrimų?
Na, bet tegul...gal kam pravers.

Grįžtu prie temos

Genetiko k-ja ir genetiniai tyrimai priklauso nemokamai, nes abiejų mūsų amžiaus rizika jau leidžia pirma tikėtis ne sveikinimų, o siuntimo pas genetikus.
Atsisakiau. Kai sulaukiau tiesiog kažkokios keistai isteriškos gyd, r-jos ("ką sau galvojate? tokiame jūsų abiejų amžiuje? tai jau ne rekomendacija, tai "privaloma") - patylėjau. Palinksėjau galvą, jog nedelsiant užsirašysiu, nes eilės didelės. O išėjusi iš kabineto, jau žinojau, kad keičiu gyd.
Kita gyd. nedarė jokio spaudimo. Aš mandagiai atsisakiau visų genetikų, kaip ir pirmąkart.
Ginekologė pasiūlė per kitą echo pamatuoti sprando raukšlytę ir padaryti kraujo tyrimą, jei norėsim. Aš nenorėjau, o vyras nebuvo prieš.
Kitąkart gyd. matavo tą raukšlytę (kas buvo labai sunku dėl judrumo ir pavargusi nuo echo aš pasakiau gyd., kad jau baigtų, nebereikia, nes man visai nesvarbu - kūdikį myliu, jokie tyrimai ir matavimai meilės nekeičia, vaikas jokiu atveju nebus žudomas ir jis gims toks, kokį Dievulis man duos - net jei bus ir visai neįgalus. Ir sulig tais mano žodžiais, vaikas ekrane nurimo...'pagavo', pamatavo, pasakė kad galėtų būti mažesnė, bet telpa į normą (2.2).
Prisiminiau tik, jog vyras norėjo kraujo tyrimo ir nupirkau jį, ne tiek išleidžiu (lankiausi privačiai, tai viskas mokama). Deja, apie tą tyrimą nieko nežinau, nesidomėjau. Vyrui parnešiau sąskaitą, žinojo, jog padariau, bet jis irgi nebesidomėjo.
Tad situacija dviprasmiška, lyg ir kažkas daryta, bet neaišku kodėl

Tiesiog aš žinau, kad mano žmogus neturi jokių įpraeigojančių saitų auginti neįgalų kūdikį, jei to nenorės. Jam to neprimesiu, to neprašysiu ir nesmerksiu/nesibaisėsiu, jei nepajėgs. Bet kuriuo atveju, jis - labai geras tėtis ir tokiu liks visam gyvenimui.

Bet aš pati tolima nuo Hitlerio pasaulėžiūros, kuris norėjo "išvalyti rasę" nuo silpnųjų, neįgaliųjų svetimo skausmo sąskaita. Mano šeimos atveju, tą reiktų daryti patiems, savo sprendimu...ta sąskaita būtų pateikta mums...
Aš jau pažįstu gyvenimą ..ir tokį, nuo kurio rožinė spalva gali būti lengvai nupučiama. Žinau, kad akimirka gali pakeisti gyvenimą. Ir ta akimirka gali nutikti su bet kuriuo sveikuoju...Viską priimu su meile ir kaip gyventi, su Dievo pagalba, kol galiu sprendžiu pati - ne medikai, ne kiti žmonės..

Savo vaikus, nuo pirmos jų gyvybės akimirkos, myliu besąlygiškai. Ir jie gali būti patys netobuliausi žmonės pasaulyje

Kiekvienam žmogui šiame gyvenime duota savo. Ne visiems priimtinas mano požiūris, man priimtinas ne visų..bet tai natūralu.

sveikos
jei gydytoja pamatuoja sprando rauklse ir pasako "grazute plonyte, genetiniu zymu nera". ar tai reiskia, kad galiu jau buti rami del genetiniu reikalu?

100 procentų - taip . Buk rami

100 proc nebuna niekada (visada paliekamas bent vienas procentas) Is savo patirties sakau Bet jei tyrimas geras - tai ne sukti galvos nereiketu, reikia dziaugtis ir megautis nestumu
Papildyta:

MANO NUOMONE puikus poziuris (tiksliau - labai artimas manajam) ir nors as dariausi reikiamus tyrimus (tyrimai visada buvo PUIKUS, net maziausiu bedeliu itarimu nebuvo) taciau ne akimirkai nesuabejojau kad gimdysiu savo vaikuti. Man gime neigalus mazylis - taciau sokas tebuvo pirmaja diena (ir vien del atliktu tyrimu - negalejau patiketi kad PUIKUS tyrimai gali atnesti tokia baigti), is karto po to atejo suvokimas, kad sitas spurdantis vaikutis yra tas vaikutis, kurio as laukiau, kuri myliu ir kuriam padesiu tapti geru zmogumi

Būtent, jis jūsų pačiausias, jūsų vaikutis ir jūs jam pati nuostabiausia mama

O dėl tyrimų..kiekvienas tyrimas, net vaisiaus vandenų (nors to nenorima labai aiškinti; klaidos tikimybė nėra didelė , bet ji niekur nedingsta) turi dar ir dvi galimybes: jis gali būti "klaidingai teigiamas" (t.y. parodys apsigimimą, kurio nėra..) ir "klaidingai neigiamas" (t.y. tyrimai bus puikūs, o vaikelis gims su negalia..).

Aš pažįstu žmogų, kuris gavo vaisiaus vandenų tyrimų rezultatus ir juodu ant balto buvo parašytas verdiktas - trisomija (21). Ir asmeninis moters sprendimas buvo abortas. Tačiau, kadangi moteris iš medikų šeimos, tai viskas buvo drastiška...buvo tikra kova, net iki tiek, jog suaugusią moterį vyras užrakindavo namie, kad ji nepasidarytų aborto. Gimė vaikelis. Absoliučiai sveikas. Neaišku kas buvo didesniu šoku..tyrimo rezultatai ar po jų - sveiko vaiko gimimas...Po šio atvejo, su kuriuo esu susidūrusi gan asmeniškai, dar labiau tie genetiniai tyrimai man (asmeniškai) - nieko nereiškia..

Laukiu, tikiuosi sveiko, o ką Dievulis duos - tą ir mylėsiu Kaip ir Jūs

Aišku, būčiau turbūt visai nesveika, jei neaplankytų liūdesys sužinojus, jog vaikeliui ne viskas puiku. Kartais apie tai ir pagalvoju, jog visko gali būti, nesu apsaugota. Bet kol vaikelio nelaikau rankose, joks tyrimas man negarantuos to, koks jis bus