Viskas vyko taip greitai... - Gimdymo istorijos

Planavome jau šeštą mėnesį ir vėl suvėlavus mano dienoms, nenorėjau skubėti pirktis testo. Be to, maudimas pilve ir tas jausmas, kad tuoj tuoj prasidės nepaliko manęs ramybėj. Vyras neketino laukti. Nuvažė mane į vaistinę ir jau po kelių minučių rankoj laikiau dar vieną nėštumo testą.
Naktį miegojau blogai. Sapnavau tris sapnus ir visus kaip darausi testą... Vienas atsakymas buvo neigiamas, kituose dviejuose sulaukiau taip trokštamo atsakymo. Pabudau 6val. ryte ir nebegalėjau užmigti. Nutipenau į vonią, išsitraukiau testuką ir... Nereikėjo nė 5min, kad testas nušvistų tomis taip ilgai lauktomis II juostelėmis. Jos švietė taip ryškiai... Nieko nebuvo nuostabesnio už jas, nieko. Nemokėjau nuslėpti to džiaugsmo ir tos laimės veide, nors taip norėjau nustebinti savo antrąją pusę. Jis viską suprato. Visą rytą pragulėjome lovoje abu rankomis glostydami tada dar plokščią mano pilvą.
Pamenu, kažkada buvau vyrui sakius, jog jam gimtadieniui norėčiau jam padovanoti vaikiuką. Žinią apie mus paplankiusius gandrus sužinojome likus 4 dienoms iki vyro gimtadienio...

Visa tai papasakojau ir puseserei, su kuria gurkšnojome šampaną. Buvau 39 savaitę nėščia ir degiau noru kuo greičiau išvysti savo angelėlį. Liaudiški pataraimai kaip paskatinti gimdymą.. Juokinga. Bet... Juk viltis- kvailių motina, o aš taip nekantravau išvysti ir paimti į glėbį savo kleckiuką. Ketvirtadienį su pusesere taip papokštavome, ji dar pajuokavo, kad praneščiau, kai mane „supakuos“. Pridūrė, kad tikėtis neverta. Juk gėrėme šampaną 40 jos nėštumo savaitę ir jis nepadėjo.

Penktadienį manęs laukė vizitas apžiūrai pas gydytoją, su kuria dariausi dėl gimdymo. Juokaudama paprašiau vyro, kad ir sukrautą „lagaminą“ bagažinėn įmestų, bent jau pavaidinsiu, kad važiuoju gimdyt. Pakeliui prie mūsų prisijungė mano mama ir visa mūsų trijulė nukeliavo į Kauno II ligoninę.

Paskambinome gydytojai. Ši kaip tik buvo baigusi priiminėti gimdymą. Cezaris – atėjusi paaiškino. Šmestelėjo mintis- gal ir man taip bus.

Einame su gydytoja į kabinetą ir aš jai pasakoju, kad sekmadienį man išėjo glevių kamštis, kad pirmadienį poliklinikoj buvau pasitikrinti, kad žadėjo, jog pagimdysiu per 3 dienas, jau bėgo 5 para, o mano kleckiukas šiltai tūnojo pilvely. Gydytoja liepia lipti į tą nelemtą kėdę ir apžiūri. Tada siunčia tonų rašyti. Klausausi tuksinčios mažylio širdelės, juokaujame su mama ir vyru, kad dar ilgai man teks klausytis „Ar dar negimdai?“.

-Namo tavęs neišleisim, - sako gydytoja. Va tai tau. Vėl teks pabūti stacionare. Nieko, aš čia viską žinau. Juk svečiavausi antrą nėštumo mėnesį.
- Keliaujam į gimdyklą, - nutraukia mano mąstymus gydytoja.
Nesupratau?
Gimdyklą?
Aš ką, gimdau?
O kur sąrėmiai?

Kalelis atsivėręs 4cm, išsilyginęs, gimdymo veikla prasidėjus.

Palaukit, o kur sąrėmiai?

Keliaujame į priėmimą. Visi netekę žado, pasimetę. Mama papriekaištauja, kodėl nesakiau apie sąėmius. Kokie sąrėmiai? Niekas nevyksta! Seselė pildo žurnalą, klausinėja įvairios informacijos. Iš to susijaudinimo, net nebepamenu, kiek man yra pilnų metų. Gaunu ligoninės naktinius bei chalatą ir nurodymus keliaut į 5 gimdyklą. O, mano rožinė gimdykla. Ten ir norėjau gimdyt. Dar juokavau, kad reikia iš Yvos Zvonkės jos rūžavus apdarus pasiskolint, kad derinčiausi prie aplinkos. Ėt, nespėjau.
Viskas. Gimdyklos. Akušerė liepia persirengti vyrui, o mama siunčiama namo. Mums pažadama, kad anksčiau ryto nepagimdysiu, todėl visi gali ramiai laukti.
Suspėju parašyti puseserei SMS „Mane supakavo“.

22.00val. įžengiame į rožinę gimdyklą. Dušas. Tik prasidės sąrėmiai, iškart ten pulsiu.
22.30val. man vis dar matuoja tonus.
Atėjusi gydytoja praneša, kad nuleis vandenis. Išprašome vyą iš gimdyklos. Staiga prisiminęs, kad šeštadienį jam į darbą puola skambinti ir aiškinti, ka darbe jo nelauktų. Visi jį sveikina.
23.00val. rašau draugei SMS ir prašau pasakyti, kas nedalyvaus „Dangaus“ šeštadienio finale. Papriekaištauju vyrui, kad nepaėmė televizoriaus ir aš nematysiu „Dangaus“. Akušerė liepia baigt juokus ir surimtėt. Juk gimdysim paryčiui. Gerai, gimdysim. O kur sąrėmiai?
Nelauktas siurprizas – gydytoja nori skatinti. Mano atsakas –noriu epidūro! Vyras vėl išgrūdamas lauk pro duris ir man duria į nugarą... Bakst ir viskas. Raizgo laidukus.. Klijuoja.. Kažką daro... Ilgai trunkantis procesas. Nerimauju, kaip paskui nusiplėšiu tuos pleistrus. Skaudės.
Po 15min. Užsimanau pas nykštukus. Oooo.... sąrėmiai... Patupiu ant sosto... Šnipštas. Mane guldo į lovą, epidūras veikia, kojos tirpsta, noriu miego. Anesteziologas sako, kad galiu nusnaust – vis tiek gimdysim paryčiui.
Išėjus anesteziologui, kuždu akušerei, kad epidūras - įdomus dalykas ir juokiuosi. Kodėl? Nes kojos nutirpusios, subinė dega, o jau ant didelio taip noriu... Keista akušerės veido išraiška verčia mane sunerimti. Vienas žvilgsnis ir nuosprendis...

-Lipam ant stalo, tu tuoj gimdysi!!

Palaukit!!

Aš čia tik atėjau!!

Juk žadėjo, kad gimdysiu ryte!!

2 metrai iki gimdymo stalo baisiai ilgi.
Kojos neklauso.
Žinau, kas yra sąrėmiai.

-Įkvėpk oro, nekvėpuok ir sumk iš vis jėgų štai čia, - aiškina gydytoja. Taip ir darau. Po kelių bandymų nusprendžiu, kad tai ne man. Iš tiesų sunku, nesigauna. Stengiuosi. Šnipštas. Ašaros. Susinervuoju. Burna džiūsta.

Kodėl gimdykloje padaugėjo personalo? Ir kam visa ta aparatūra?

- Nagi, pasistenk. Nedaug liko, - liepia gydytoja. – Pajunti sąrėmį ir stumk.
Tai kad nejaučiu tų sąrėmių – bijau prisipažinti.Tai kad man sunku, nebegaliu… Ir pykstu pati ant savęs.

Stumiu…Akušerė sako, kad jai įtarimas, jog aš stumiu be sąrėmio. Įdomiausia, kad man gavosi geriua nei su sąrėmiu….

-Aš jau matau galvytę, - į ausį sako vyras.
-Tai nežiūrėk ten, - piktai atkertu. O juk susitarėm, kad bus prie mano galvos ir niekur nesižvalgys. Och, tie vyrai !!

Ne, tikrai. Sunku gimdyti. Man ir vieno užteks…

Ir staiga girdžiu kažką panašaus į kliurkšt… Palengvėja… Girdžiu tą širdžiai mielą garsą… Vyras pabučiuoja, sveikina. Paklausiu gydytojos, ar viskas gerai, girdžiu teigiamą atsakymą. Džiaugiuosi, kad viskas pasibaigė. Akušerė klausia, ar dar gimdysiu. Taip, kone šaukiu. Dar tris kartus laisvai galiu.

Nemoku papasakoti tų jausmų, nemoku papasakoti, kas dėjosi tą sekundę, tą minutę manyje… Nėra tokių žodžių… Tai išgyvenimas, kuriam pasauly lygių nėra…. Mamos juk žino.

Ir tik dabar prisimenu, kad nepaklausiau, kas gimė. Juk berniukas, tiesa?

Berniukas.

Man ant krūtinės padeda mažą, įdomios spalvos, verkiantį ir kažkuo besiskundžiantį patį gražiausią ir nuostabiausią sutvėrimą pasaulyje. Mano sūnus.

- Labas, Gailiau, aš - tavo mamytė, - švelniai ištariu ir pabučiuoju tą murziną kaktytę.

02.20val. o mūsų sūnus jau su mumis. Kodėl man visi žadėjo, kad gimdysiu paryčiui?

Aš su tokiu džiaugsmu ir susijaudinimu žiūriu į savo mažylį. Dabar aš jį galiu paliesti, apkabinti, pabučiuoti… Koks jis nuostabus ir koks tobulas…

Staiga gimdykloje nebelieka žmonių, viskas nutyla. Gydytoja prieina ir sveikina.

-Maniau nepagimdysit anksčiau nei 6val. ryte. O jūs taip greit susisukot. Matyt, labai norėjot, kad anksčiau gimtų. Paliekame jus vienus, kad susipažintumėt…, - ir durys užsidaro. Mes liekam vieni su savo stebuklėliu.

…. Rašau puseserei žinutę “2005 10 22 02.20val. Gimė Gailius”… Tokią pačią žinutę išsiunčiu dar visai krūvai adresatų… Skambinu tėvams… Noriu šaukti visam pasauliui, kad aš turiu sūnų… Tik nereikia garsiai šaukti: vyras užmigo po sunkaus triūso. Ir sūnelis miega šalia manęs…

Aš esu mama…

Nemiegu visą naktį.
Negaliu atsižiūrėti į savo angelėlį.
Nesu pavargus, nesu išsekus – priešingai, esu pilna jėgų.
Nors kalnus nuversčiau.

Mano noras išsipildė – nereikėjo ilgiau laukti, sūnelis atėjo 4 dienom anksčiau nei buvo planuota. Ir taip skubėjo pas mus, kad visas mūsų vargas gimdykloje tetruko 4valandas... Nors koks ten vargas.. Džiaugsmas.

Viskas vyko taip greitai. Net nespėjau išsigąsti, tinkamai nepasiruošiau. Dabar atrodo, kad tada viskas vyko kaip pagreitintame filme. Aš net nespėjau suprasti, ką tai reiškia "aš tuoj gimdysiu"...

Aš angelas. Tikrai. Tik skraidyti su šluota greičiau ir patogiau.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis