Buvau jaunutė, vos baigusi vidurinę mokyklą. Tėvams draudžiamiems santykiams su draugu, buvau jau buvau pavargusi kovoti. Kaip ir kiekvienoj šeimoje, tėvai linkėdami dukrai gero,norėjo,kad pirma mokslus tęsčiau..
Bet..draugystė truko apie trejus metus,labai pykomės..daug sykiu sprendėme priimti sprendimą ir nutraukti draugystę. Jis išvyko į Ispaniją,o aš likau Lietuvoje..bet sulaukiau po kvietimą atvykti pasisvečiuoti į svetimą šalį.Tėvai leido,su sąlyga,kad neprisidarysiu vaikų..Pazadėjau visko,tik leiskit man pas jį.
Savaime aišku,kad nuvykus ten sutikus jį pasakiau,padaryk man vaiką
Nes kitu atveju,mes negalėsime net susituokti..
Taip ir buvo..grįžtu visa laiminga,bet ir baiminga..jei pasakysiu,kad neščia tai nežinia kuo tai baigsis...Tėvai su ašaromis sutiko žinią..jie labiau džiaugesi,kad taps jauni seneliai..Atšokom vestuves..ir prasidėjo vedybinis gyvenimas su pilvuku..
Neturėjau jokio pykinimo..jaučiausi super..bet penktam mėn. staiga su gresiančiu pakliūnu i ligonine..Niekam nieko nesakau..kodėl aš ligoninėj,negi smagu kam girtis,kad vyro smurto dėka..Man atlieka echo..nuramina,kad mažutės širdutė plaka..kad sustabdytas persileidimas..Po dešimties dienų praleistų ligoninėj, grįžtu atgavusi jėgas namo..Vėl laiminga vaikštau toliau..nes man ir mano vaikeliui viskas gerai..
Bėga laikas..pilvukas auga..o aš vis svajoju apie kūdikį,kaip aš važinėsiu miesto gatvėmis su vežimu,kaip džiaugsiuos jos smulkiomis rankutėmis..man atrodo reikėjo tiek ne daug..turiu vyrą,kurį atrodo mylėjau..tad iki pilnos laimės reikia tik dukrytės..tai juk bus tikros šeimos įvaizdis..apie tai svajojau visad..
Atskubėjo ir gruodzio mėn. Štai ir mamytės gimtadienis..Laukiu vyro grįžtančio iš darbo ir nekantrauju skubėti prie vaišių stalo..
Namie patiriu smurtą ir vėl..todėl,kad vyrui papriekaištavau,kad namo grįžo su kvapu ir dar be galo vėluodamas..Nusiverkus,patyrus skausmą..prisiruošiau nueiti pas tėvelius..juk jie taip laukia..
Ačiū D..jie nepastebejo,mano ašarų..o aš tik susveikinus iš karto atsiprašiau visų ir nuėjau i lovą..
Lovoj ašaros tik rieda...bijau kam ir sakyt..manoo pilvas kietas..tarsi akmuo..nejauciu judesių..Pilna baimės..negi aš prarandu vaikelį???
Pro kambarį praeina tėtis..jis skubėjo i WC,paklausė kaip jauciuosi..išlavinau balsą ir pasakiau,kad viskas gerai..bet šviesos blyksnis apšvietė mano ašaras..Ji vos nešaukdamas puolė į kelius ir klausinėjo kas yra..tada subėgo ir kiti..Visi vienbalsiai,kad mums reikia į ligoninę..tik atsistoju ir pasirodo kraujas..tarsi upelis iš kažkur..Su kuo nulėkėm į ligoninę,net nepamenu..Priimamajam pasitinka apsirūkiusi med.sesuo..Ji pildo dok., o aš raitausi su skausmais..ir jos žodžiai..pakentėk..juk tu negali dabar gimdyt/..tau tik aštuntas mėnuo..Ir pildo toliau..Tėvas mano kai pašoko visa gerkle rėkdamas..kad čia pagalbos atvykom,o ne diskutuot apie batų dydžio(čia perkeltine prasme jis pasakė).
Tada pradėjo jau kalbėt apie klizmą..bet atskubėjo gydytoja i pagalbą,kuri visų pirma pasiūlė stabdyti kraujavimą,nes patikrinus buvo tik per vieną cm atsiverus gimda,tai paguldė mane i skyriu ir gavau lašelines..Po to vel patikrino echo..dukrytei buvo viskas gerai..Dėkojau D..kad jis su manim..Tą naktį jau galvojau,kad padariau klaidą,bet del savo dukrelės niekad neabejojau..ji mano visas turtas..jos laukiau,su ja kalbėjausi..gyvenau tik su ta mintim,kad gyvensiu su ja ir tik dėl jos..
Norėjo mane laikyti iki pat termino datos..o ji buvo sausio 14 diena. o ligoninėj atsiduriau gruodžio 7 dieną..Tada jau galvojau,kad tik viskas būtų mažylei gerai..
Man nebuvo svarbu..kiek mane ten laikys..
Bet išleido namo..man pasisekė,kad vyras buvo komandiruotėj..tai apsistojau pas tėvus.. Niekas negalvojo,kad sulauksiu dienos..
Sausio 15 diena..pilvas labai keistai kietėja..dieną apsilankius pad gine sakė,kad viskas gerai..jau pask. dienos nieko nereikia norėt,pasirodžius kraujui iš karto į ligoninę..Tą vakarą nebuvo apetito ir pilvą maudė labai keistai..ypač nugaroje...Naktį nesumerkiau akių nė akimirkai..jau skaičiavau minutes,kada iššaus rytas ir sąrėmių dažnumas..jau svajojau apie mažąją mergaitę..nebijojau nieko..nei gimdymo, nei skausmo..jau laukiau kulminacijos..
Sulaukus 7val. ryto ir kas 3 min. sąrėmių paskambinau tėvams..o jie su džiaugsmu per kelias minutes atsirado pas mane..tėvas tiesiog čiupo mane i glėby ir nunešė į automobilį..Juk jie nieko nežinojo...kieno kaltė dėl patirtų skausmo akimirkų..jie galvojo kaip išsaugoti mažąją gyvybę..
10 val. jau buvau gimdykloje..Už lango gimdė mano draugės brolio žmona,tai jai pavydėjau,kad ji jau greit bus po visko..
Man pastatė lašelinę,suleido nuo skausmo..leido vaikščioti i wc,i dušą..netikėtai supykino..vėmiau toliau negu mačiau..susilenki sunku,pilvas maišo..
Prašiau,kad leistų greičiau man pagimdyti..o jie tik ramino,kad turiu sulaukti kol gimda bus atsiverus..Tai vaikščiojau su lašeline sakydama,kad gimdau..o tada nuramino,kad turi jausmas būti,kaip noras tuštintis...NU akurat..tik pasakė,kad toks noras..tai aš jau ir noriu..
Vėl guldosi mane patikrai..ir sako,kad vis dar ne..o tad aš jau nebesikėliau iš lovos,nes supykau..šaukiau,kad nenoriu,kad vaikelis gimtų ant grindų
Ak tas naivumas..kai dabar prisimenu..
Ir pagaliau sulaukiu pritarimo,kad jau..kaip tik prakirpo
placenta ir vandenis nubego..jau galiu
gimdyti..stumti,kvėpuoti..Stūmiau atsimerkus,nes norejau savo dukrytę pamatyt pirma..Ne kaip sekėsi..buvau išvargus,nes naktį nemiegojau..
I gimdyklą subėgo dar du ginekologai..nes jie jau šnabždėjo i ausį..nesupratau nieko..ir nesiklausiau..O pasirodo,kad mano mergyte labai didele..ir jie bijojo,kad pati nepagimdysiu..Tai išgirdau žodį ŽIRKLĖS.. ir tada STUMK...Pagaliau..pagaliau išstumiau..bet kodėl negirdžiu vaiko balso..kodel neverkia mano mergytė..bandžiau keltis žiūrėt..bet pamačiau kumpą adatą..nejutau nei kaip kirpo..nei kaip siuvo..nes tada džiaugiausi dukrelės baslu..ji taip graudžiai pavirko..o aš irgi prapliupau..atnešė parodė man dukrytę ir padėjo ją po kvarcine lempa..likau vienui viena su ja..visi kažkur dingo..žiurėjau i tą pusę kur gulėjo mano mergytė ir verkiau..o ji tokiu graudžiu balsu verkė,kad man suspaudė širdį..nebuvo nieko šalia,kad paprasyt jos i glėby..Man taip suspaudė širdį,galvoju kaip jinai gali ten viena verkti,o aš šalia,bet nepasiekiu jos..Tada nusprendžiau,kad pati ją pasiimsiu..bet dėjus keletą žingsnių aš nukritau..praradau samonę..Girdžiu mane kažkas šaukia..lig ir mamos balsas..pramerkiu akis..o man sesutė daužo per veidą..o mama ašaroja šalia..Neskaudėjo nieko..nes buvau be galo laiminga..Verkiau ir verkiau..Tai laimės ašaros..
Savaime aišku, santuoka truko tik vienerius metus..jau nebegalejau pakęsti jo smurto..papasakojau tada viską tėvams..nes reikėjo palaikymo ir supratimo..
Štai mano tokia istorija..su laiminga pabaiga..mano dukrai jau 9 metai..ji turi tėvelį,kurią padėjo man užauginti ir padeda mano dabartinis vyras
