Suzuki mokykla Kaune

prašyčiau pakomentuoti užuominas apie jėzuitus.



Dėja dažnokai "išeina" iš vaidmens, nes siekia kontroliuoti situaciją, tikisi besąlygiško vaikų paklusnumo, pagarbos, pripažinimo, o pavyksta ne visuomet ir ne su visais. esu mačiusi konferencijose - silpnos, ekscentriškos, perdėtų ambicijų turinčios moters įspūdį palieka. jokios diplomatijos, tik paaugliškas aikštijimasis, purkštavimai, kerštavimai. abejoju, ar toks problemiškas žmogus gali būti Suzuki idėjų kokybės ženklu.

Velgi, manau, kad reikia kalbeti ne apie kalte, o apie atsakomybe. Tol, kol yra svetima administracija, atsakomybe uz tokius fintus, kaip mokytojos, atsakingi tiek Suzuki asociacija, tiek mokyklos administracija, tiek, galu gale, svietimo skyrius.

Del Dejos - as gerbiu sia moteri uz energija ir atkakluma tureti tiksla, jo siekti, nepaluzti po nesekmes ar nepasiduoti spaudimui. Manau, kad kritikuoti, kaltinti galetu tie, kurie patys kurioje nors srityje eina pirmose linijose, issoka is pilkos mases. As taip nesugebu, todel gerbiu tuos, kurie ta sugeba. Ir siuo atveju zmogiskos savybes "issokti is vaidmens" vargu ar yra trukumas . Neissokanciu - labai daug, issokanciu, kuriu seselyje gera ir mums, deja, kur kas maziau.

Jau sakiau atsibodo, bet labai noriu padekoti uz az (neturiu noro atsakineti asmeniskai). Dar karta isitikinau, kad viskas daroma tik del isvaizdos, o vaikai...
P.S. dabar jau gailiuosi, kad kai rinko naujas klases patylejau.

viena yra parašyti disertaciją apie pedagogų komunikacinę kompetenciją, kitas dalykas - turėti tokios kompetencijos. kalbu apie asmenybės dvilypumą, iššokimą iš vaidmens, kurį ji pati prisiėmusi vaidinti. dėl etinių sumetimų detaliau nekomentuosiu.

Jus visada turite ka pasakyti - nekonkretaus, izeidziamo. Naivoka, kad visu blogybiu saltinis tera vienas zmogus, anot Jusu, turintis ryskiu asmenybes problemu. Visgi, matyt, tas zmogus pasizymi Kaspirovskio hipnotinemis savybemis , kad ne tik vaikai (nu tegu jie, kol mazi, "negali" buti kritiski), ju tevai, mokytojos ir Kauno taryba seka paskui....

Kaip sakiau, tikrai yra kitu geru mokyklu, kodel suzukiai kliuva Jums, panele Roze? Gelbejate bepaklystanciu tevu sielas?

Mia, man is tiesu gaila, kad pabaigoje nusivylete sia mokykla. Kaip minejau, manau, kad atsakomybe uz maisati Jusu klaseje tenka administracijai(vetrungiskai ir suzukiskai), miesto svietimo skyriui, mokytojai, galu gale zmogiskam faktoriui. Man visada patikdavo Jusu diskretiskai destomos mintys, ateity tikiuosi, kad pasidalinsite apie patirti kitose mokyklose (nuo 5 klases).
Beje, jei ne paslaptis, kur jusiske mergaiciuke tes vidurines mokslus (nes tai yra gan opi problema Kaune)?

Indrė, organizuodama vaidinimą, kvietė abi klases. Kai kurie Sonatos klasės vaikai sutiko dalyvauti ir dalyvavo, o buvo tokių, kurie jai tiesiai į akis pasakė: "mūsų šventė, tegul mus ir linksmina" ir atėjo tik kaip žiūrovai. Tai kas čia kaltas? Indrė? O gal ir vėl, kaip dabar madinga, Dėja? Tiesa, o ką veikė Sonata?

O kaip suprasti tokį dalyką: viena Sonatos klasės mergaitė maždaug taip kalbėjo: "Mano mama sakė, kad jei duos suzukiškus diplomus, tai juos beliks suplėšyt ir išmest". Ar ne tėvelių nuteikti kai kurie atsisakė kūrybiškai dalyvauti savo išleistuvėse? O kas norėjo – puikiausiai dalyvavo.

taip, mano darbas yra gelbėti sielas, bet ne tėvų, o vaikų.

Jūs manote, kad reikia gelbėt vaikų sielas? Požiūris kaip viduramžių inkvizicijos, deginančios visus šiek tiek kitokius ant laužo

Vaikai yra mūsų visuomenės atspindys. Jie mokosi iš supančios aplinkos, todėl yra tokie, kokie esame mes. Jei norime, kad mūsų vaikai būtų laimingi, laisvi, kūrybingi, tolerantiški, pasitikintys savimi, sąžiningi, kantrūs, pagarbiai elgtųsi su suaugusiais ir savo bendraamžiais, turime patys savo pavyzdžiu juos mokyti tokiais būti. Juk vaikai nepaprastai greitai pajaučia apgaulę, nenuoširdumą, jei žodžiai ir darbai skiriasi.

Suzuki metodo vienas esminių principų - mokytojo bendravimas ir bendradarbiavimas su mokinio šeima. Juk labai daug nulemia ir tėvų požiūris į mokyklą, mokymąsi, vaiko gebėjimus ir pasiekimus. Jei mokytojai mokykloje kalba viena, o tėvai namuose - ką kita, ko mes galime tikėtis ?

Čia jau nuo mokytojo asmenybės, jo asmeninių savybių ir pastangų priklauso, kiek tėvai įsitrauks į veiklą mokykloje, kaip supras ir taikys Suzuki principus savo šeimoje. Jei Suzuki metodas bus tik mokykloje, jis nebus veiksmingas.

Mia, man tikrai gaila, kad dėl nuolatinės mokytojų kaitos jūs neturėjote galimybės patirti visų Suzuki metodo privalumų. Linkiu sėkmės kitoje mokykloje.

O Dėją aš labai gerbiu ir palaikau. Ji iš tiesų yra mokyklos variklis Būtent jos dėka surinktas puikus bendraminčių mokytojų kolektyvas. Būtent ji savo profesionalumu, energija, entuziazmu, kūrybiškumu ir puikiomis idėjomis palaiko tėvus ir mokytojus, bei skleidžia mums gerąją Suzuki dvasią. Žinoma, ne visoms Panelėms Rožėms tai patinka

Maniske dalyvavo ir dar dvi mergaites, bet kodel jos dalyvavo ir suzinojo, kad dalyvaus kokia savaite iki isleistuviu, kaip ir kada vyks isleistuves (t.y. buvo aiski data, valanda keitesi). O del dalyvavimo vaiku buvo paklausta, ar daro mokyklos isleistuves, ar klases. Jie pasirinko klases, nes jau buvo pradeta organizuoti. O kad oficialioj dali dalyvaus ir vaikai, tevai kaip ir vaikai arba suzinojo kelios dienos pries isleistuves arba per isleistuves. Lengva manipuliuoti vaikais? O Sonata, kiek zinau nuo vasario menesio augina vaikuti ir klases isleistuves dalyvavo.
Sito negirdejau, bet nei vienas vaikas, pasiemes suzukiska diploma, neparode nepasitenkinimo, jau nekalbant apie plesyma ar ismetima.
O neatrodo, kad vaikai, kuriems aiskinti apie ismetima (ne perkelima) i Vetrunges mokykla, gali jausti nuoskauda. Ar vaikai yra daiktai be jausmu?
Liko didele nuoskauda ir pyktis, kad niekas nesistenge palengvinti mokytoju kaitos, bet atvirksciai, visa nepasitenkina ir tarpusavio pykcius liedavo prie vaiku ir ant vaiku (cia apibendrinimas, jei ka).

Prabegom, maniske eis i Purienu, sikart rinkausi pagal rajona

Kartoju n-taji karta: viska iskentem, tol kol Deja nepasake, kad musu vaikai nurasyti. Iki sausio menesio dar tikejau Suzuki metodo privalumais ir dabar tikiu, tik nera kas juos pateikia. Gal yra labai normalu, kai kazkas nurasineja tavo vaikus, taciau man tas netinka.

Apie išleistuves gal kada pati Indrė atsakys. O kad vaikai neparodė nepasitenkinimo dėl suzukiškų diplomų, tai suprantama – jie dar neišprotėjo Bet jei mergaitė sakė, kad jos mama kalbėjusi apie suplėšymą ir išmetimą, tai labiausiai tikėtina, kad neišgalvojo. Juk ketvirtokė, ne darželinukė.

Kaip konkrečiai buvo vaikams pasakyta, kad jų klasė gali būti perorganizuota į tradicinę, tai negirdėjau, bet kad nieks nesakė "jus išmesim" tai jau tikrai.

Aišku, kad netinka santykius aiškintis prie vaikų. Tik kad jau gerokai prieš tą nesutarimą – visus tuos keletą metų – vaikai papasakodavo kokio nors menko įvykėlio sonatiškas interpretacijas (pvz., viena mergaitė pasibėdavojo, kad artėjant spektakliui vaikai Sonatos paklausė: "Kodėl nešoksite vaidinime?", o Sonata atsakė: "Dėja manęs neleidžia". O iš tikrųjų Dėjai nešovė į galvą apsunkinti Sonatą, tuo metu jau buvusią su kaip reikiant pilvuku, strapaliojimu scenoje. Matyt reikėjo dėl visa ko pasiūlyt...) Čia leidau sau nukrypti į detales, kad matytųsi, kokio lygio nesusipratimėliai, tačiau jei jie keletą metų vis nutekėdavo iki vaikų... O ir iš viso jų galėjo nebūti.

Na gerai, sakykim, kad ir Dėja gal kada neišgirdo Sonatos, gal kada jos nesuprato, bet kodėl kitoms sekasi kitaip? Kodėl kitos Dėją labai gerbia ir ja džiaugiasi? Tikrai ne iš baimės dėl darbo vietos. Matytumėt, kaip, pvz., Rykantė "sukasi" kitose srityse. Jei norėtų, ir pelningesnį, ir mažiau išsunkiantį darbą susirastų, ir tikrai nesijaustų savęs nerealizavusi. Aš pati mečiau leidybą, į kurią bet kada galiu sugrįžti, ir kurioj man gerai sekėsi (be to, labai patogu – gali atlikt darbą patogiu laiku, nusiųst internetu, net darbe pasirodyt nereikia; ir uždirbdavau daugiau). Vilmai siūlė darbą prie pat namų – nereiktų trankytis keliais mikriais iš Garliavos. Panašiai ir su kitomis. Jei pasirinkom dirbti čia – tai todėl kad Dėja yra visai kitokia, nei dauguma vadovų: jos mokyklos vizija labai pranoksta standartinę mokyklą; prie jos nesi pavaldinė – su ja galima kurti kartu; be to, mokykla yra jos misija, o ne pinigų šaltinis – atvirkščiai, mokyklos kūrimas tik "nudrenuoja". Taigi pasirinkom būti su ja, nes su ja yra šansų sukurti bent trupučiuką geresnę mokyklą.



Tai jau tikrai apibendrinimas... Stengėsi, dar ir kaip stengėsi. O kaip, Mia, reikėjo tą padaryti?

Pirmaisiais metais Sonata man keletą kartų nuliejo garą apie Dėją, nors nieko konkretaus nepasakydavo, tik "Dėja manęs negirdi". Siūliau nutaikyt progą, kai galės ramiai prisėsti, ir eit pasikalbėti asmeniškai. Vėliau pradėjo mano mamai (kuri dirba sekretore "Vėtrungėje") ant Dėjos varyt. Mano mama, aišku viskuo patikėjo, nes ir taip visa "Vėtrungė" pila, stebindama fantazijos lakumu. O bjauriausia, kad aš pati keletą kartų girdėjau, kai Sonata ką nors tokio tėvams nuliedavo, kai šie ateidavo vaikų pasiimti Maniau, kad tėvai atsirinks, bet, matyt, nuolat tai girdint sunku besusigaudyti. Na gerai, Dėja ne kompresėlis, neišliūliuos įskaudintos Sonatos, bet apskritai, tai "kompresėliai" neatlaikytų visų tų pamazgų, kokios įvairių žmonių taip masiškai buvo pilamos ant Dėjos nuo pat mokyklos pradžios. Visų mūsų charakeriai turi dvi medalio puses.

Kai jau situacija taip išsirutuliojo, tai matyt, kad iš visų (ne iš dviejų) pusių buvo klaidų ir neteisybių. Labai gaila. Iš tiesų ši ketvirtoji klasė buvo tradicinio ugdymo klasė su pagerinimu samdant kai kuriuos specialistus. Ši klasė negavo to, kas pagal Suzuki metodiką yra vienas svarbiausių dalykų: glaudus tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas ir susiklausymas. Šiaip tai visiems skaudoka pamokėlė...

Gal jau buvo visai "primušta", kad taip išsireiškė. Nemanau, kad iš tiesų taip galvoja. Turbūt turėjo omeny, kad padarytas blogas įdirbis duoda tam tikrus vaisius. Bet jokiu būdu ne kad juose nieko gero ir nieko iš jų nebus.

Mano vaiką taip pavadintų, tai pyktelčiau, bet neilgam, nes man užtenka, kad aš tokiu savo vaiko nelaikau ir be to, pažįstu ją labiau, kad nepuolu jos pervargimo sutapatinti su jos nuomone.

Apskritai visose situacijose man padeda tokia mąstymo seka:

1) kad kažkas apie mane kažką galvoja, tai many nieko nekeičia,
2) dabar galvoja vienaip, paskui galvos kitaip, o dar kada nors dar kitaip –
*už ką turėčiau bausti save ir dėl to nervintis?
*už ką turėčiau visam laikui susieti tą žmogų su kažkada jo išsakyta ar net tikėta nuomone?

Gerai sako tie "anoniminiai alkoholikai": gyvenk ir leisk gyventi kitiems.