Kai išskrenda gandrai... - Gimdymo istorijos

Karts nuo karto pažvelgiu pro langą... Raudonų plytų sienos (anot mūsų tėtės – tikrai ne statybininkų statytos. Greičiausiai kareivių...)... Dideli plastikiniai langai ir skardinės užsilankstę palangės... Garsiai ūžiantys ventiliatoriai ir išdaužytos lempos (dabar aišku, kodėl vakarais čia nėra apšvietimo...)...

Kažkas sukniurza. Plonu švelniu balseliu.
Apsigręžiu.
Mažas ryšuliukas muistosi didelėje lovoje. Tik juodi ilgi plaukučiai ir riesta nosytė. Užmerktos akytės. Ir rankytės. Siekiančios plonų lūpyčių burnytės. Palaimingai miegantis saldaus sotaus miegelio ryšuliukas...

Už lango vėl saulė. Šypsosi. Kaip ir ant palangės vazoje nuo tylaus juoko linguojančios gėlės.

Na, ir kas kad ant sienos supasi voras. (o juk vorai laimę neša?). Nelengvas jo gyvenimas tokioje aplinkoje. Matosi. Iš jo apkūnumo. Bet ir jis laimingas. O kaip gi kitaip? Čia privalu visiems šypsotis.
Nes iš čia ateina laimė.

Kada viskas prasidėjo? Argi reikia grįžti 38 savaites atgalios? Ir kas atsimins tą vakarą? O gal naktį? Ar dieną? Aišku tik tai, jog tai kalėdinio meto stebukliukas. Dar vienas. Toks pat nepakartojamas ir visgi labai skirtingas...

Mes ruošėmės kelionei. Ilgai. Į kitą šalį. Ir ilgam. Apsidraudimui vizitavom gydytojus (ne jie mus. Mes juos). Laukė nemaloni procedūra – stomatologas ir niekam nereikalingo bei nuolat skausmingai apie save primenančio aštuntojo danties traukimas. Bet tik laukė...
Pirmiau nei teko apsilankyti pas gydytoją laukėm kai ko kito. Tų gerųjų dienų. Besitęsiančių gerą pusės savaitės ir sukeliančių vienokių ar kitokių nepatogumų. Tik... Ar jos atėjo?
Nerimas surakino paširdukus. Ginekologė buvo liepusi nusipirkti vaistukų. Apatinės kūno dalies padėčiai pataisyti.
Pravėriau vaistinės duris. Ir vietoj vaistų pavadinimo išstenėjau: „Nėštumo testą“.
Gavau. Kur jau čia negausi. Moki pinigus. Ir prekę nešiesi namo.

Pusė nakties minčių puzzle‘ių dėliojimo. Devynių mėnesių papiniukas pašonėje. Kelionė. Ir tikimybė pilvelinukui.
Po eilinio rytinio ankstyvojo pasipapinimo apgraibomis šliaužiau į šlapimo nuleidimo aparatūros vietą. Ir vėl penkios ryto. Tik šįkart tamsu. Ir niūru. Ir net durys išdavikiškai graudžiai pasakojo mano tikslus.

Instrukcija žinoma net miegančiam. Sukonstruojam pipetėje pora stambių lašiukų. Ir suvarvinam į baltą švarią skylytę. Akimirksniu balta tampa gelsvu.
I. Akivaizdus I. Susimąstau. Pasiremiu sunkias nuo miego svyrančias žemyn akis. Ir dar kartą susimąstau. Bandau suvokti. Laiminga? Nepanašu... Apninka liūdesys. O gal vis tik gerai? Ir vėl puzzle‘io detalės pabyra.
Dar dirsteliu. Tas pats beviltiškas rausvas I. Dar didesnis liūdesys. O būtų buvę taip smagu...
Na ką – pakuojamės įkalčius. Negi reikia, kad namiškiai užfiksuotų nebuvusio džiaugsmo parodymus. Ir išklausyti moralus. Dar anksti. Žnyba dar per mažas. Suspėsit. ...

Staiga.
II. II??? II!!!....
Neryškus vaiduokliukas II! Iš kur? Kaip? Kodėl? Emocijos su perpildytu bagažu skverbės per minkštos medvilnės pižamą vidun.
Ir vėl nauja dėlionė. Ir vėl naujas vingis. Ir vėl VISKAS nauja. Ir vėl...

Užmigti pavyko tik visiškai paryčiais. Tuomet mano vyrukas jau kelės. Ir aš pusiau atmerktomis akimis išžygiavau pas stomatologą.
Staliukas jau nukrautas žnyplėmis, replėmis, vaistais, tamponais. Besišypsanti seselė. Klastinga seselė. Dabar ji man – priešas. Per daug artimai bendrauja su mano mama. Visi mamos draugai – mano priešai. Nes niekam nebuvo galima žinoti.

Tylutėliai pasikviečiau savo gerąjį aukštąjį dantistą šoniukan. Ir trumpai išdėsčiau – danties nebetrauksim. Laukiamės. Sužinojom šįryt. Ir niekam, NIEKAM, to negalima žinoti. Ypač močiutei.
Jis uždėjo savo švelnią leteną man ant peties. Pasijutau bežiūrinti jam nuo bambos viršun – „Gerai, kad pasakei. Čia juk krūva reikalų. Antibiotikai. Ir visa kita. Lauksim. Lauksim, kol galėsi. O, manau, tai bus negreitai.“
Ir pamojavo man atsisveikinimui įkandin. Dar išgirdau, kaip seselei uždarė atvėpusį apatinį žandikaulį – danties netrauksim. Vis tik profesionalas. Turi išmanyt savo specialybę.

Ką gi. Beliko sunkiausias uždavinys. Išlaikyti liežuvį už dantų. Ir nepasakyti tėtei anksčiau laiko. Nepamirštamos akimirkos ieškoti tinkamo būdo pranešti apie ateinančią (??? Jau esamą!) gyvybę žmogui, kuris už ją tiek pat atsakingas, kiek ir tu.

Radom. Maži vilnoniai batukėliai. Ypatingai maži. Ir švelniai minkšti.
Didelės žnybos akys, vyniojant į braškantį spalvotą popierėlį.
Ir testas. Su vis tokiu pačiu antruoju vaiduoklišku I...

Nekantraudami lėkėm iš vieno galo Lietuvėlės į kitą. Kad nenaudėlės mintys neaplenktų. Kad nekantraujantis liežuvis neišduotų. Kad aptirpę pirštai nepavestų.

Namai. Spragsintis iš pasitenkinimo ir šilumos židinukas. Ir tėtė tarpduryje. Su malkomis. Ir žodžiais: „Koks žnyba jau paaugęs. Pasiilgau“.
Mažasis nenaudėlis rusvais plaukais atitempia braškantį popierėlį. Sau. Ne tėtei.

- Kas čia?
- Čia tau.
- Dovana?
- Sakykim.
:DDDDDDD

Išpakavo. Iššsišiepė. Matyt patiko.
- Kokie gražūs. Bet kodėl tokie mažyčiai? Juk žnybai jau netiks.
(Ech, tas vyriškas nuovokumas)
- Maži batukai, mažai kojytei.
Dvi žalios akys beveik pasiekia mano mėlynųjų bubulakių dydžio lygį. Ir atranda testą. Keliarodės nušvinta:
- Ar tikrai????
- Na, taip testas rodo, o ir niekaip neapsergu... Bet dar niekam nesakiau. Na, išskyrus Insei. Ir tau...
- Lekiu pasigirti mamkei!
Trumpas bučkius ir mūsų tėtės kaip nebūta. Žodžiai: „Gal dar niekam nesakom“ taip ir lieka tik mano nulinkusiose iš pasitenkinimo ausyse...

................................................................................................................................................................

Baigėsi džiuvėsėliai. Ir vanduo į pabaigą. Kaip tikrą rašytoją užklumpa paranoja – kas kels mano išsenkančių minčių galią?
Reik rašyti SMS ir pildyti atsargas.
(Vis tik čia ligoninė, o ne prekybos centras)...

................................................................................................................................................................

Ką gi, reikalai dėl pildomų maistinių reikalų sutvarkyti, judam toliau.

Tą dalį apie laukimosi malonumus, nerimus ir džiaugsmus palikime keturių gyvų būtybių smegenų vingių tarpekliuose – visgi rašom gimdymo istoriją. Ne laukimosi. Gana jau ir su įžanga prasiplėtėme.
Atsiprašome už tai.
Ir tęsiame.

................................................................................................................................................................

Sekmadienio pavakarė. Įnirtingai mezgamas melsvų siūlų vokelis. Grįžimui iš ligoninės namo. Būtent. Melsvų. Nes man labai gražu.
Ir nuojauta. Nenusakomo įkyrumo mintis lenda visur, kur tik randa vietą lindimui - kito pirmadienio nesulauksit. Nesulauksit...nesulauksit...nesulauksit...
Baisiai čia. Bandau rakinėtis toliau. Apsišarvuoju storaode nejautra. Ir bandau į tą „nesulauksit“ nekreipt dėmesio. Sulauksim. Juk tėtė grįžta tik pirmadienį.

Staiga pajuntu, jog turiu pilvą. Ilgus mėnesius jo nejutau. O dabar atsirado. Gal pilvinukas nardo? Ar naujus „išvalyk mamai pūslę“ judesius atidirbinėja? Nea. Maudimas. Lengvesnis. Ir stipresnis. Bet maudimas. Iki gilaus skausmo pažįstamas maudimas.
Atsidarinėja. Pareina antroji mintis.
Griebiu telefoną. Ir maigau mažuosius knopkiukus. Deja. Anapus jūros – tyla. Na, gal kažkur išlėkęs mūsų tėtė. Bet greičiausiai miega.
Laukiu toliau.
Ir vėl. Stipresnė banga. Užlieja nugaros apačią. Ir purslai pasiduoda pilveliuko apačios link.

Kažkas vibruoja. Kažkas su žinute – „Kaip ten jūs? Ar praėjo?“
Aham. Vis tik rūpim. Ir pakloju visą ataskaitą su detalytėm ir smulkmenytėm ištikimajam skaitytojui.

Po netrumpo sms‘inio pokalbio konstatuoju faktą – bilietų dar neapmoku. Po antradienio apžiūros spręsim, ką daryti. Gal prisireiks namo parvažiuoti anksčiau. Pasidaro ramiau ir tempiu savo keturiolikakilograminį pilvūziką į lovytę.

Pirmadienis. Daiktai supakuoti. Netgi mažojo žmogučio ir mano daiktelių tašiukas (tiksliau, visas lagaminas) keliauja į automobilį. Atsisveikinam su viena močiute, kad išvažiuotume pas antrąją – o ką, juk reikia abiems vienodai anūkučiu pasirūpinti.
Kelionė – nieko sudėtingo. Jungi vieną pavarą ir mindai du pedalus. Su tokiu pilvūzu automatas – privalumas. Dvi valandžiukės visai neprailgsta. Padainuojam. Padeklamuojam. Paplojam katučių ar paspoksom į didesnę mašinytę. Ypač traktorių. Pirštukas tik ir tiesias lango link – žiū, mama, traktoriukas. O gal tėtė jau?

Mažas dar mano špokiukas. Nesupranta. Nesupranta, kad tėtė dar toli. Ir su nekantrumu laukia žinių. Jam traktorius = tėtė.

Savijauta? Visiškai gera. Ir niekas nebeprisimena vakarykščio nerimo. Gyvenam toliau. Laukimu. Ir savaitės dienų skaičiavimu. Taip jau nutarę. Tėtė grįžta suėjus 38 pilvinuko savaitėlėms. Dėl visa ko. Apsidraudimui. Juk ir žnyba pasiskubino į šį pasaulėlį.

Eilinę naktį pas mamą keikiu lovą. Ir pagalvį. Žinau, kad ryte skaudės visus įmanomus ir neįmanomus kauliukus ir raumenukus. Ir visvien bandau pilvą paguldyti bent kiek malonesne poza. Beviltiška. Mažasis (tuoj didysis) pilvės broliukas miega skersas. Ir jam nusispjaut, kad ir mama dar bando kažkur gretimais įsitarpuot.

Vos sumerkiu akis, o žnyba jau pila iš buteliuko ant akių vandenuką. Ropščiasi per pilvą iš lovos. Ir žygiuoja pas močiutę virtuvėn. Žinau, kas bus. Girdžiu atstumiamos kėdės garsą ir balsą: „Niu, tu jau kėlei? (nusmailintas balselis pasitinka mažąjį „dalyvį“). Tai einam valgyt jau?“
Ir miegančiam aišku, kad reikia valgyti. Duonyte tokios gerklytės neužkiši. Čia laikina.

Apsičiupinėju. Vis dar du viename. Ir pati ropščiuosi lauk.
Laikas. Gal pagaliau paaiškės situacija.

Atvairuoju iki ligoninės. Ir einu ieškoti kasos. Juk reikia palikti krūvą pinigų už tyrimukus buteliukuose ir pagaliukuose.
Ten, kur ji turėtų būti – nėra. Išsikėlė. Geras dėdė su didele barzda nupasakoja, kur rasti kabinetą, kur galima palikti atliekamus pinigiukus. Bet nauja kliūtis. Lauke – liūtis.
Didelėm drėgnom akim žvelgiu į savo minimalią aprangą. Bandau apskaičiuoti tikimybę kuo mažiau sušlapti , pereinant iš vieno pastato į kitą.
Kitas geras dėdė meiliai šypsosi ir bando kalbinti būsimą mamytę: „Kuri Jūsų mašina? Palydėsiu.“ Galantiškai atkiša savo didelį geltonai šlapią lietaus sargiuką. Nusišypsau. Retas šioje šalyje besišypso. Matyt dėdei badas paskutinių kojinių nedrąsko. Paaiškinu, jog man labiau reiktų pasiekti kitą pastatą, ne savo auto (su juo juk vidun nepateksi. Nebent tai būtų mano mamos mini Polukas). Dėdė atsiprašo savo pašnekovo ir atidaro duris. Duris vidun: „Mielą būsimą mamytę tuoj palydėsiu ir grįšiu“.
Jei ne pūpsantis pilvas, nedarantis manęs labai jau „seksova“ asmenybe (bent jau ne svetimai akiai), imčiau jį įtarinėt (savęs auklėjimo pasekmės). O jis tik palydi mane iki požeminių tunelių ir nurodo kryptį.
Jei ne mano seniai okulisto netikrintos akys, manyčiau, jog net linktelėjo man atsisveikinimui.
Ką gi – ačiū. Žygiuoju nurodyta linkme. Ir pačios nustebimui – randu. Randu tai, ko ieškojau.

Atlikusi šventą mokesčių mokėjimo pareigą, tempiu pilvą laiptais aukštyn. Laukia „pasiskraidymo“ procedūra. Prisiminus pirmąjį kartą imu svarstyti (ar ne per daug galvojimo šiomis dienomis?), kas blogiau – gimdyti ar „skraidyti“?
Kaip bebūtų, apsimetu drąsia ir einu ieškoti gydytojos. Ji pasiguldo ant kušetės. Na, tikrai ne psichologiškai nuteikinėti ruošias. Matuosim toniukus. Šitą mes jau mokam. Ne tiek ir daug laiko praėjo po pirmo gimdymo (kartais suabejoju, jog tai tikrai buvo prieš metus. Nors akivaizdus įrodymas visur maklinėja man po nosimi).

Pilvelinukas super aktyvus. Taip atrodo gydytojai. Man atrodo, jog jam/jai tiesiog nepatinka diržai, trukdantys judėti, bei kokie tai davikliai, suklijuoti jam ant atskirų kūno dalių. Ir todėl vis bandantis jais nusikratyti.

Toniukai geri. Veikla yra. Palauk, palauk – kokia veikla? Tuoj pažiūrėsim...
Seselė klausia, kiek savaitėlių pilvei. – 37. – Ką gi, leisim gimdyti anksčiausiai tik viena savaitėle pirmiau.
Gydytoja duoda ženklą ropštis ant garsiosios šaltosios kėdės. Apsimetu vikria ir greit užsiraitau. Įsmeigiu akis į pilkąsias lubas ir skaičiuoju muses pakampiuose.
- Nagi, nagi, su šia paciente juokaut nereikėtų. Jos organizmas nenuspėjamas ir linkęs viską sutvarkyt savaip. Ar tėtė jau grįžo?
- Nea, laukiam šiandienos apžiūros ir tada spręsim kada.
- Na, 4 cm (seselės žabtai pakibo ore). Gal jau paskubink tu jį?
Minutę jaučiuosi pritrenkta. Ir pasikasau nesamą barzdą.
- Praeitą kartą su tiek dar tris dienas išvaikščiojau. Gal pavyks ir šįkart?
- Kiek užtrunka grįžti?
- Automobiliu tris dienas, lėktuvu – per dieną. Bet kad lėktuvo tiesioginiai reisai ir ne kiekvieną dieną būna.
Dar trumpa kalba apie einamuosius reikalus ir žygiuojam į echo kabinetą. Man svarbu sužinoti, kokio svorio kopūstėlį nešiojuos savy. Baimė nutukinti dėl GD užvaldė. Bet lelė neuždidis. Savo laike ir vietoj. Atsikvėpiu. Tikiuosi, kad ne veltui saugojaus ir sausainius ignoravau.

Išeinu iš ligoninės. Nebelyja. Tik balutės ant asfalto primena apie artėjantį rudenį. Vis dar jaučiuosi sutrikus. Ir pasimetus. Ir liūdna. Ir vėl galvoje mintys žaidžia dėliones. Tik kažkodėl niekaip neranda tinkamų lentynėlių savo kietiems šikniukams įtaisyti.

Skambinu: „Labas, tėte. 4 cm“. Sakyčiau – tiksliau, rašyčiau – aname laido gale, bet mobilieji juk neturi laidų? Tiek to – tyla.
- Sutvarkyk reikaliukus su bilietu. Pakuojuos namo.

O jei nesuspės? O jei pritruks valandos? O jei kelių akimirkų? O jei...????

Atsigręžiu į pastatą. Šiurpuliukas nueina nugara uodegikaulio link. Brrrr... Vienai? Neaaaa, mes sulauksim. Kaip nors sulauksim.
Ir šliaužiu namo. Ne, ne namo. Pas draugę. Kuri jau antrą kartą pakraupsta dėl mano centimetrų. Pasibėdavojus ramiau.
Tik pasibėdavojimų maža. Tad grįžus lendu į SM ir šiurpinu vietinio forumo aktyviąsias dalyves. Jos su manim. Jos mane palaiko. Gal visam būry ir atsilaikysim?

Trečiadienis. Išeina kamštis. Mintyse perskaičiuoju laiką. Juk antrasis gimsta greičiau? Ką gi, šiandien iš namų nei kojos. Mažuoju tegul močiutė rūpinasi. Aš tik guliu. Na, dar pavalgau. Pavalgau ir guliu. Na, gerai gerai... Ir kompą dar įsijungsiu.

Taip prastumiu laiką. Stumiu tikrąja to žodžio prasme. Tiesiog skaičiuoju minutes. Nerimo minutes šaltu lyg akmuo snukyčiu. Ir abejingu. Apsimestinai abejingu.

Bet ateina ilgai lauktasis ketvirtadienis. Mes vis dar komplekte. Belieka išlaukti iki pietų. Minimum iki pietų. Bet tiek atlaikius, negi sunku dar kelias valandas pakentėti? Intensyviai sprendžiamas klausimas – tėtė važiuoja pas mus ar mes važiuojam pas tėtę? (velniop nueina planai tėtę pasitikti su garuojančiais cepelinais...) Sutariam – pasirodom gydytojai ir viskas paaiškės.
Taigi, prigriebiu žnybuko kelnes su išplėšytom sagom (ir kaip jis taip sugebėjo? Na, ko norėt, jei laistytuvą su vandeniu viena ranka tampo) – užnešu pakeliui, kad knopkiukus sukaltų. Gydytoją randu savo vietoj – prie „darbščiosios“ kėdės. Su pakylėjimu ir viltim užsiraitau ant jos. Prisimerkiu ir laikiu nuosprendžio – 5 cm. Šaunu. Kaip kulka įneriu savo pilvūziką į antrą kadenciją betarnaujančius džinsus ir pamojuoju atsisveikinimui su savo plačia, ne tokia akinančiai balta šypsena – kaip ir tarėmės, susitinkam šeštadienį. (Gydytoja tuo net nesuabejoja – aš savo žodžio laikausi).

Kaip viesulas įlekiu pas mamkę – greit supakuojam daiktus ir pro ausis praleidžiam žodžius „tai tegul jūsų atvažiuoja pasiimt. Juk šitoks kelias (koks šitoks? Pora valandų važiavimo? Cha, čia juk „mielės“), dar pusiaukelėj ims ir nutiks kas“
Ne, nu jau šiandien atklausiau moralų, kokia esu „durna“ (draugės uošvytė leido garsiai išreikšt savo nuomonę kelių žmonių akivaizdoje. Argi kas nors nustebo? Tikrai ne aš). Pasižadu raportuoti kas pusvalandis ir, supakavusi žnybuką mašinon, spaudžiu dešiniąją savo kanopėlę dugno link.

Lekiam. Atsargiai lekiam. Tiesą sakant, su tokiu lėkimu labiau esu stabdys kelyje. Kitiems lėkikams. O man kas? Turiu saugiai parsigabenti savo „visible and invisible“ turtus namo. Ir kvailai šypsausi man ant subinioko lipančiam „fūristui“.

Tėtė jau laukė. Šiltai ir su vakariene.
(ot, velniava, telefonas liko mašinoj, o juk turiu „prisiduoti“, jog jau perlipau namų slenkstį ir tupiu, apsikabinus arbatos puodelį. Tikriausiai skambučių registras jau užsikišęs nuo praleistų beviltiško „ar tu jau namie“ šauksmo).
Šilta. Jauku. Ir kvepia. Kvepia tėte. Žnyba, pakibęs ant kaklo. Ir visada besijuokiančio žmogaus veidas. Nebesvarbu. Dabar jau niekas nebesvarbu. Mes pasiruošę (argi?).

(Romantiškai praleisto vakaro neaprašinėsiu. Tegul tai lieka tarp eilučių. Kiekvienam pagal fantaziją...)

Penktadienis. Ir vėl spręndžiamas klausimas – gimdom šiandien ar laukiam rytojaus? Žinoma, kad laukiam – juk gydytojos budėjimo diena. Argi gali bebūti patogiau? Tad kimbam į darbus ir važiuojam miestelin. Pasišliaužiot ir apsipirkt.
Pilveliuką daros vis sunkiau ir sunkiau tampyt. Nebesistengiu jo nulaikyti. Ir tegul sau. Žemės traukos dėsnis veikia.
Oi, sumaudė. Kažkur. Pilvė sukietėjo. Dėl visa ko dirsteliu laikrodin. Ir tuoj pat vėl viską pamirštu – juk tiek pletkučių dar reikia išgirsti. Dar reikia papasakoti.
Dar kartelį. 20 min. Čia daug ar mažai? Jei dar kartosis, galbūt jau ir lėksim.
Tik viskas taip ir lieka „galbūt“ – pilvelinukas, privertęs tėtę šviesos greičiu grįžti namo, nusprendė patogiai įsitaisyti ir niekur nebeskubėti...
Išsivalau mašinioką, pagainioju žnybą po kiemą, pamirkstu (pagaliau leidžiu sau tą malonumą) karštoje vonioje...

Šeštadienio rytas. Labai, LABAI pažįstamas scenarijus – tėtė ant stogo, aš su pusrytukais įsitaisius ant foteliuko naršau po SM platybes. Tik žnybukas tą rytą dar tupėjo pilvelyje, o ne cypino savo mašininę signalizaciją (tėtė prižadėjo garsiakalbį vata užkišti. Lai ir kiša. Aš moku apsimesti, jog jos negirdžiu. Profesinis privalumas).
Daiktai iš lėto keliauja bagažinėn. Tikriausiai važiuosim.
McDonaldą šįkart aplenkiam – laikas spaudžia: pažadėjom draugei paskolint fotoaparatą.
Po gerų dviejų pilnų linksmų pliurpalizmų valandų atsikrapštom į ligoninę. Eigą jau žinom: toniukų matavimas, centimetrų „miera“ ir bendras nutarimas, kada gimdom.
Toniukai – geri.
Centimetrai – 6.
Bendras nutarimas – keliaujam pas draugę į jos sūnuko krikštynas. Vakaro aštuoniomis dar kartą apsirodom.
Ir išeinam. Patenkinti. Tik savo orumo išsaugojimo dėlei jau stengiuosi nebevalgyti.

Ir vėl apslampinėjam parduotuves. Šįkart planuose ir krikštynos. Dalis krikštynų eigos. Pojūčių didžioji rodyklė bendroje skalėje rodo nulį.

Pradėjo anksti temti. Vis labiau ir labiau vakaras ima panašėti į aną. Buvusį prieš beveik pusantrų metų. Darosi nebe taip juokinga.
Paliekam močiutei žnybuką. Su visais norydymais, kaip ir kada migdyti mūsų pirmąjį turtelį. Ir jau einam. Su didele galimybe sugrįžti. Aišku, mama niekaip nesupranta – tai mes gimdom ar ne??? Čia išeinam, čia pareinam, vėl išeinam... Vis analizuoja ir analizuoja mano beviltiškai linksmai nutaisytą veidą – na, neranda ji ten, neranda nieko, kas primintų taip baisiai jos nupaišytus gimdymo paveikslus.

Užlipam laiptais į antrą aukštą (jau vien per dieną kiek kilometrų taip suvaikščiojam – gal pagaliau svoris ims kristi?). Daiktų dar neimam. Netoli. Tėtė visad suspės sunešioti.
Eilinė procedūra. Ir beveik 8 cm. O noro gimdyti – absoliutus nulis. Tiesą sakant, jaučiuosi pavargus. Turbūt pavargau laukti?
Tariamės. Gydytoja dar pasiklauso toniukų. Lelka jaučias gerai.
Tad pamojuoja mums išeinant ir sutariam susitikti ankstyvą rytą – na, jau tada tikrai gimdysim!

Šeštadienio vakaras. Miestas ištuštėjęs. Nykus. Ar važiuojam namo? Mano saulytė užsimano kažko kramtomo, tad ridenamės parduotuvėn.
O kur dingę visi žmonės? Jaunimas? Kodėl tokį gražų vakarą niekas nesišlaisto gatvėmis? Apsukam ratą aplink miestą – gal atrasim jų susibūrimo vietą?
Pasijuntu kaip –niolikinė. Kai bernužėlis automobiliu (žirgų ir kuinų era jau baigėsi...) ratus zulindavo tomis pačiomis gatvėmis n valandų.
Ir visai pasimiršta tai, jog mes turėtume gimdyt.

Na, neradę nieko įdomaus (išskyrus pora užsislėpusių porelių, bijančių ryškesnės automobilinių lempų šviesos), dar prasukam pro „turtingųjų“ rajoną. Aptinkam visai įdomų dalyką – neoninis namo numeris labai „fine“ atrodo tamsoje. Net ir „pusžlibis“ nesumaišytum.

Ir vėl laiptai. Vos užnešu savo apvalainai liaunas kanapoles butan. Ir griūvu lovon. Siaubingai noriu miego.
Pareina sesė. Ir prasideda chichi chacha... Abu su būsimu tėčiu tiek įsiklykia, jog miegai ima trauktis pakampėsna. Protas blaivėja. O mintis, tabaluodama kojytėmis nuo vieno „smegenavingio“, įkyriai lenda akysna – „o kas bus, kai ryte atsikelsi ir nebesugebėsi iki ligoninės nulėkt laiku?“ Mojuoju rankomis ir bandau vyt ją iš mano susiaurėjusio akiračio. Ji nepasiduoda.
Lendam pasivaikščiot laukan. Tamsa ir šaltas oras turėtų pakuždėti teisingą atsakymą.
Neapsirinkam. Imus vėsti nosiai, nusprendžiam (mano saulytė nusprendžia) važiuoti ligoninėn, ramiai ten pratūnoti naktį ir tada – bus tas, kas bus...

Ir grįžtam. Seselių piktumui įkyriai čirškinam durų skambutį. Bet jos nemiega. Keista – matyt yra veiklos ir be mūsų klajūnų.
Gražią valandą pasibeldėm joms į duris – 00.00 val. Taip ir užrašo. (Vadinas, jau 29-oji. Laimėjo Ziezulaite).
Gaunu gražiuosius naktinius (bene tik ne tie patys su skylutėmis apatinėje rūbelio dalyje?) ir dar pilną porciją apžiūros. Tik mano besimerkiančios akys ir murkianti burna niekaip nesutinka šiąnakt gimdyt – noriu miego... Leiskit pamiegot... Miegelio... Išrašo mums palatą. Ir aš su didžiausiu džiaugsmu jon neriu. Dzin tie ūžiantys ventiliatoriai mums už langų. Ir triukšmas koridoriuose. Saldžiai sučepsiu lūpomis, padedu galvą ant pagalviuko. Dar sugebu apsimesti, jog girdžiu, ką pasakoja brangiausiasis. Trumpas pakštelėjimas ir aš nugrimztu. Išsijungia sąmonės kroviklis. Ir pasileidžiu basomis spalvotų debesėlių takeliais.

Tfu. Įkyrus skambutis. Į darbinį brangiausiojo telefoną. Ir juokas. Trečią nakties draugai jau sveikina su dukrytės gimimu. Ramus atsakymas – tai kad ji dar šalimais miega visa komplekte. Kažkas pasistengė pirma mūsų - už mus jau pagimdė bei visam margam svieteliui atraportavo – gimė mergytė.
Vėl užsnūstu – ir būna gi pokvailių tokių...

Šešta ryto. Akys atsimerkia. Ir stovi stulpu. Ar jau vyksta?
Jaučiuosi pailsėjus ir kupina gerų jausmų. Dabar jau galim gimdyt.

Nedrąsiai iškišu nosį iš palatos – atseit žygiuoju ieškoti WC (šįkart taip nepasiseka – gauti palatą su nuosava tupykla ir dušu. O ir koks gi skirtumas – visvien neilgam čia pasiliksiu). Seselė iškart mane užmato ir puola klausti – „Na, kaip? Ar pasnaudėt nors kiek?“ Kodėl „nors kiek?“??? Juk visai padoriai numigau...
Klausiu, kur gydytoja – šiek tiek dar užsiėmus. Na, tiek to. Gimdyviai mes geri, galim ir dar šiek tiek palaukti. Svarbu spėtume dar šįryt...
Vis vaikštau ir vaikštau – vis dar naiviai tikiuosi, kad nubėgs vandenys ir pradėsim gimdyt. Kojos palengva smenga subinaitėn, o aš beviltiškai laukiu to „tikrojo“ sąrėmio (ar galima vadinti sąrėmiais tuos neskausmingus pilvės sukietėjimus kas kelios minutės? Jei taip – na, tada jau ir mes gimdom). Būsimasis dukart tėtė vos ne kas minutę su viltim žvelgia pilvukan ir klausia, o galbūt kas nors pasikeitė? Pasikeitė – pilvelinukas žagsi. Bet kažkur labai jau papilvėje. Vos ne lauke. Vos... Ir vis tik dar viduj...
Praeina valanda. Antroji mano pusė užsinori. Kavos. Bet bijo mane palikti vieną. Patikinu, jog be jo tikrai tokiam žingsniui – paleisti pasaulin mažąjį mūsų antrą stebuklą – nesiryšiu ir palaiminus išveju atsigerti kavos.
Praeina ir antra. Mes vis dar palatoje. Už durų kažkas vyksta. Bet veiksmas mus aplenkia.

Pagaliau pro duris galvą įkiša gydytoja – „Na, ar pavyko pamiegot? (negi aš taip baisiai atrodau, jog visi tik to ir klausia. O regis ir nusiprausiau, ir plaukus susgraibiau...) Ką darom?“
Mes jau pavargę nuo tokio gimdymo. „Leidžiam vandenis ir gimdom“ – pasirašom sau nuosprendį ir velkamės kabinetan paskutiniam pasiskraidymui.

Niagaros kroklio šįkart nebuvo. Tik „tekėk, tekėk, upeliuk...“ Beveik pilnas atsidarymas ir kažkokia gimdos „lūpa“, užkritusi ant kaklelio ir neleidžianti pilvytei palikti saugų jaukų namelį...
08.20 – na, ką – dabar į gimdyklą. Jau gimdysim. Dar gerą pusvalandį suku ratukus ankštoje patalpoje (pirmoji didesnioji gimdykla iš po nakties dar nesutvarkyta, o juk šią mums paruošė iš anksto. Nėra ko skųstis – šioje bent lova gal nenusileidinėja savaime?). Įdėmiai apžiūriu aparatūrą, perskaitau kūdikio gaivinimo žingsnelius. Tik tas švirkštas su lašeliu oksitocino mums visai nepatinka.
Karts nuo karto patikrinami toniukai – o kur jie dingo???!!! Mano bubulakiai iššoka iš akiduobių. Fuuuuu... Pilvelinukas tik pabėgo iš savo vietos – jis dabar dar žemiau. Širdis po staigaus kritimo užkulniuosna palaipsniui vėl kyla aukštyn.

09.00 – „Na, dar pusvalandukas ir žiūrėsim, kaip situacija“. Gydytoja ramiai rymo prie palangės. Naktis nebuvo iš lengvųjų. Kita nėštukė gimdė labai sunkiai. Komplikuotai. Ir viskas pasibaigė operacija. Su šypsena gydytoja pasidžiaugia tuo, jog mes sugebėjom palaukti – būtų buvę dar sunkiau. Išsišiepiu (taip vadinasi bandymas šypsotis tarp kasminutinių sąrėmių. Jau tų „tikrųjų“. Kurie tupdo) – taip, mes esame geri gimdyviai.

Užeina noras. Rimtesniam reikalui. Kas minutėlę vis stipresnis. O aš vis dar atlikinėju akrobatinius pritūpimus. Ir šįkart kampe tupintis mėlynasis kamuolys lieka nepaliestas. Nors apmokymai, ką su juo daryti, pravesti. Kuriems galams? Drąsiai galiu teigti – šįkart alpti ar kitaip slobti nuo skausmų tikrai neketinau. Nebuvo reikalo. Užėjus pilvės kietėjimo laikui, tūpdavau lovos gale, atsiremdama į brangiausiojo rankas ir kantriai paspyruokliuodavau ant pilnai padėtų pėdų. Padėdavo.
Jei ne ta kažkokia tai „lūpa“, jau seniai būčiau lovagaly ir pasiperinus savo vištukėlį. Ale ot ne – trukdžiai visokie....

Užkrauna pagaliau ant lovos. Pakelia aukštyn. Ką gi – linksmoji dalis prasideda.
- Jau? – suprask: sąrėmis?
Linkteliu. Ir gydytoja dirbtinai bando atitraukti tą nelemtąjį barjerą. Mintyse susikeikiu.
- Jau? – dublis numeris II.
Įsikertu į lovos geležines rankenėles.
- Jau? – bandymas III-iasis.
Tėtė neramiai glosto rankytę. Šįkart jokių sąmonės užtemimų. Viskas šviežia ir aišku. Ir nėra kada skaičiuoti musyčių kakučių senuose atšviežintuose „liustruose“. Dubliai vis kartojas ir kartojas.
- Žinot ką. Įveskim mes jai kateterį dėl visa ko. Pirmojo karto pabaiga ne kokia buvo, kad nepasikartotų, – ir mano kairiojoj rankoj įsminga adata. Ir dar reikalavimas tiesiai ranką laikyti. Kaip man ją nulaikyti tiesiai, jei aš dirbu? Ir tik sulenktomis rankomis.
- Kabinkis toliau, – pamoko gydytoja. – Daugiau jėgų turėsi.
Pabandau. Vo, blyn. Teisybė. Ir vėl išsišiepus stumiu. O tuo metu apatiniuose labirintuose intensyviai šalinami barjerai.
- Šįkart nebestumk. Pailsėk vieną stūmimą, - galėčiau ir visus tris ilėstis. Bet nuo to greičiau nebus. O man jau nusibodo čia gulinėtis ir vaidinti slieką pakrūmėje lietingą dieną. Stumiam.
Pagaliau padėtis pataisyta. Kelias laisvas. Beliko paskutinieji centimetrai. Susikaupiam, nepučiam žandų ir – pirmyn! Voooo... Ir vėl jaučiu Aleknos stūmimo rutulį, plėšiantį mano silpnuosius apatiniuosius raumenus.
- Palauk, dabar laikyk. Tik nestumk.
- Negaliu. Jis pats lenda, - bandau paaiškint padėtį.
- Laikyk. Tik nestumk.
Gerai joms kalbėti – laikyk. O kaip??? Na, laikau. Įdomu, kurioj vietoj dabar galvytė randasi?
- Jau. Stumiam, - šįkart „tykšt“ nebuvo. Ramiai ir iš lėto mažąjį pasiekė gryno (kiek jau ten įmanoma būt grynam) oro srovė. Ir jis atsiduria man ant pilvo (kuris šįkart labai greit subliūkšta. Įdomu kodėl? Juk prieaugio tiek pat turėjau). Aš jį matau. Glostau. Ne, aš neverkiu. Bet susijaudinimo būtų pilnos kelnės, jei tik jas mūvėčiau.
- O kas gimė? Kas?
- Oi, tikrai. Kas gi gimė? Mergytė, - gydytoja žvilgteli tarpukojin. Kažin kuo jos ten taip užsiėmę, jog neturi laiko net žvilgtelt?
- Ar plyšo? Ar reiks siųti?
- Būk rami, viskas su tavimi gerai, - nors man tas jau ir nelabai svarbu.

Svarbu rezultatas. Mažiukas varškiukas. Juodas kupstukas (žnyba buvo visiškai šviesutis) – tai mūsų Auksytė... Tėtė laksto aplinkui ir gaudo pirmuosius kadrus. O aš vis glostau ir glostau savo auksiuką...

Nemoku net nusakyti, kokie jausmai užplūdo visą kūną. Akys prispildė gėrio, šilumos ir džiaugsmo. Nesinorėjo paleisti to gležnučio mažučio padarėlio sau iš rankų. Jos lūpytės švietė skaisčiai raudona spalva, o maži pirštukai kabinosi man į krūtinę. Mažasis mūsų kupstukas, kantriai kniurzėdamas, repečkojosi ieškoti pirmųjų taip jai reikalingų pieniuko lašiukų. O aš vis kartojau: „mūsų Auksytė“. Ir nebesvarbu buvo, ką ten dar su manimi daro.

O kažką darė. Vis dar tebedarė. Na, kaip jau žinoma – laukė antrasis žaidimo etapas – ieškokim placentos. Būtent – ieškokim. Kaip paaiškėjo (kada ji suspėjo laukan šmurkštelti aš net nebežinau. Per daug buvau užsiėmus, jog pastebėčiau), ir vėl – IR VĖL – sugebėjo slaptas gabaliukas pasilikti viduje. IR VĖL tėtė buvo laukan pavarytas. IR VĖL iš manęs paėmė mano kūdikiuką. IR VĖL ruošėsi migdyti...

Sako, sunkiai bebūna du vienodi gimdymai ir dar tai pačiai personai? Ir dar prie tos pačios komandos, kuri priėmė pirmąjį gimdymą? Mane patikino, jog per akušerės 25-erius darbo metus
tokių kuriozų tikrai nepasitaikė – buvau vienintelė tokia „asoba“.

Ką gi – sveikintina – kaip gi jau mano gyvenimo kelyje apsieisim be nuotykių?

Prisistatė dar viena linksma moteriškaitė. Mano ranka jau buvo paruošta priimti stebuklinguosius miego lašelius.
- Ar dar matai ką nors?
- Matau. Oi, jau nebe..., - ir atsijungiu.

Šįkart po spalvotą pievą nebelakstau. Pasiklystu kažkokioje bereikšmėje pilkoje erdvėje ir niekaip nesurandu kelio atgalios. Pas savo auksiuką. Pas savo brangenybiukus.

- Kvėpuojam, kvėpuojam, - riksmas iš anapus verčia atverti akiukus. Jie kažkodėl rodo tik dryžiukus. Apsilaižau. Blyn, kad noriu gerti. Ir valgyti. Ką ten valgyti – ėsti!
- O kokio svorio gimė? – ir iš kur jėgų dar liežuvį burnoj vartalioti? Bet smalsumas nugali ir metu paskutines pajėgas informacijos išpešimui.
Štai kažkas vėl glosto galvą. Nusiviepiu. Man juk viskas gerai. Nusiviepiu ir tada, kai tas „kažkas“ apklosto, pataiso „įrangą“ mano tarpsubinėje. Ar turėčiau gėdintis? Blogiau jau tikrai nepamatys...

Akys palengva atgauna tiek metų ugdytus įgūdžius. Net atsisėdu. Mūsų kupstukas jau rengiamas. Tik dar spalvos rūbelių nenusakyčiau. Ai – jau įspangioju, „veizolus“ plačiau praplėšus – tėtė parinko geltonučius rūbelius su zuikyčiu. Miela.
Man taip pat atnešė švarų „maikoną“. Ir didelės tvirtai švelnios rankos padeda išsinarplioti iš tvirtos medvilnės gniaužtų – savo jau atidirbai – sudie – savi marškiniai mielesni...

Nusirepečkoju nuo lovos (ji jau nuleista. O skraidžiau vos ne palubėje...). Ir žygiuoju palaton. Tėtė iš paskos neša mūsų turtuką. Su pasididžiavimo šypsena veide. Jau. Pagaliau. Ir vėl viskas gavos daug geriau nei planavom.

Noras be saiko prisiryti niekur nedingo. Saugiai supakavus ir šiltai paslėpus savo turtą, vėl lendu koridoriun ir ieškau seselių:
- Ar man jau galima valgyti?
Viena vos arbata nepaspringo. Kitos iš juoko vos neišvirto (aš turbūt iki paskutiniųjų panaši į klauną būsiu???):
- Jei gali vaikščiot, gali ir valgyt. Ar nebloga? Galva nesisuka? Tik ką tu valgysi – pietūs dar toli.
- Na, svarbu galima, o ką – tai jau aš atrasiu, - ir marširuoju palaton su mintimi prisiryti. Nesvarbu ko. Svarbu, užpildyti gargaliuojančio skrandžio ertmes.

Karts nuo karto pažvelgiu pro langą... Raudonų plytų sienos (anot mūsų tėtės – tikrai ne statybininkų statytos. Greičiausiai kareivių...)... Dideli plastikiniai langai ir skardinės užsilankstę palangės... Garsiai ūžiantys ventiliatoriai ir išdaužytos lempos...

Kai išskrenda gandrai...

Padovanodami dar vieną mažą stebukliuką šiai žemei. Ir mums...

P.S. Štai taip vat gimė mūsų mažasis Auksiukas. 3046g svorio ir 50cm ūgio. Lygiai 38 savaitėlių sulaukus. Per 11.05 val. visos bendros gimdymo veiklos, iš kurių realiai tik 00.35 ir tejutom...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis