romano verta istorija
kaip filme 
Labai graziai papasakota... Kaip pasaka....
Kaip miela Ir toliau taip įdėmiai ir švelniai žiūrėk į savo mylimąjį ,jiems tai labai patinka 
Ir toliau taip įdėmiai ir švelniai žiūrėk į savo mylimąjį ,jiems tai labai patinka
labai labai grazu....
QUOTE(mamyteRasyte @ 2006 01 19, 16:10)
Pažinojau jį tik mėnesį. Kaip tvirtą, santūrų, dalykišką. Negalvojau, kad galėtume būt pora, tiesiog gera buvo bendrauti. Kalbėtis apie viską: kosmosą, inžineriją, ekonomiką ir paprastą gyvenimą. Kažkada išsišnekėjome apie keliones, nes neseniai iš vienos buvo grįžęs. Paminėjau, kad didžiausia mano svajonė - Eifelio bokšte išgerti kavos. Gal mane buvo paveikę J. Daseno dainos... Pasakiau ir pamiršau.
Vieną rytą gavau jo sms žinutę - gal nori kavos?Paryžiuje?
Paaiškinau, kad ne kavoje esmė, kad man Eifelis, Paryžius, svajonė, kurią gera nešiotis širdyje, kaip kažko nepaprasto laukimą.
Nepraėjo nei savaitė po šių šnekų, kai mes sėdėjome restorane (tai nebuvo pasimatymas, o tik vėlyvi dalykiniai pietūs), pro langą keistai pasisukus saulei, jo veidą apšvietė raudona šviesa. Pirmą ir paskutinį sykį savo gyvenime mačiau sapną atmerktomis akimis: mačiau SAVO VYRĄ sėdintį namuose prie besikūrenančio židinio, susisupusį į minkštą pliušo chalatą ir rašantį knygą. Žilstelėję plaukai ir nuostabaus švelnumo žvilgsnis.
Tai truko akimirką, nes spindulys nuslinko, bet ta akimirka leido suprasti, kad priešais mane sėdi mano žmogus...
Medaus mėnesį praleidome Paryžiuje, gėriau skaniausią kavą savo gyvenime, plaukiojom Senos upe ir klausėmės J. Daseno.
Dabar brandinu kitą svajonę, nes vyras laukia, kada galės ją išpildyti
P.S. kai paklausiau vyro, kada suprato, kad nori su manim praleisti visą likusį gyvenimą ir dar daugiau, atsakė, kad vieną vakarą, mudviem sėdint restorane aš į jį taip žiūrėjau, kaip tegali žiūrėti mylinčios akys...
Vieną rytą gavau jo sms žinutę - gal nori kavos?Paryžiuje?
Paaiškinau, kad ne kavoje esmė, kad man Eifelis, Paryžius, svajonė, kurią gera nešiotis širdyje, kaip kažko nepaprasto laukimą.
Nepraėjo nei savaitė po šių šnekų, kai mes sėdėjome restorane (tai nebuvo pasimatymas, o tik vėlyvi dalykiniai pietūs), pro langą keistai pasisukus saulei, jo veidą apšvietė raudona šviesa. Pirmą ir paskutinį sykį savo gyvenime mačiau sapną atmerktomis akimis: mačiau SAVO VYRĄ sėdintį namuose prie besikūrenančio židinio, susisupusį į minkštą pliušo chalatą ir rašantį knygą. Žilstelėję plaukai ir nuostabaus švelnumo žvilgsnis.
Tai truko akimirką, nes spindulys nuslinko, bet ta akimirka leido suprasti, kad priešais mane sėdi mano žmogus...
Medaus mėnesį praleidome Paryžiuje, gėriau skaniausią kavą savo gyvenime, plaukiojom Senos upe ir klausėmės J. Daseno.
Dabar brandinu kitą svajonę, nes vyras laukia, kada galės ją išpildyti
P.S. kai paklausiau vyro, kada suprato, kad nori su manim praleisti visą likusį gyvenimą ir dar daugiau, atsakė, kad vieną vakarą, mudviem sėdint restorane aš į jį taip žiūrėjau, kaip tegali žiūrėti mylinčios akys...
Taip nebūna
super istorija! 
Labai grazi istorija 
istorija tokia nuosirdi ir grazi ir...daug siltu zodziu..
Paryzius nuostabus savo meiles aura..buva sia vasara noriu gryst atgal...
Paryzius nuostabus savo meiles aura..buva sia vasara noriu gryst atgal...
QUOTE(mamyteRasyte @ 2006 01 19, 16:10)
Pažinojau jį tik mėnesį. Kaip tvirtą, santūrų, dalykišką. Negalvojau, kad galėtume būt pora, tiesiog gera buvo bendrauti. Kalbėtis apie viską: kosmosą, inžineriją, ekonomiką ir paprastą gyvenimą. Kažkada išsišnekėjome apie keliones, nes neseniai iš vienos buvo grįžęs. Paminėjau, kad didžiausia mano svajonė - Eifelio bokšte išgerti kavos. Gal mane buvo paveikę J. Daseno dainos... Pasakiau ir pamiršau.
Vieną rytą gavau jo sms žinutę - gal nori kavos?Paryžiuje?
Paaiškinau, kad ne kavoje esmė, kad man Eifelis, Paryžius, svajonė, kurią gera nešiotis širdyje, kaip kažko nepaprasto laukimą.
Nepraėjo nei savaitė po šių šnekų, kai mes sėdėjome restorane (tai nebuvo pasimatymas, o tik vėlyvi dalykiniai pietūs), pro langą keistai pasisukus saulei, jo veidą apšvietė raudona šviesa. Pirmą ir paskutinį sykį savo gyvenime mačiau sapną atmerktomis akimis: mačiau SAVO VYRĄ sėdintį namuose prie besikūrenančio židinio, susisupusį į minkštą pliušo chalatą ir rašantį knygą. Žilstelėję plaukai ir nuostabaus švelnumo žvilgsnis.
Tai truko akimirką, nes spindulys nuslinko, bet ta akimirka leido suprasti, kad priešais mane sėdi mano žmogus...
Medaus mėnesį praleidome Paryžiuje, gėriau skaniausią kavą savo gyvenime, plaukiojom Senos upe ir klausėmės J. Daseno.
Dabar brandinu kitą svajonę, nes vyras laukia, kada galės ją išpildyti
P.S. kai paklausiau vyro, kada suprato, kad nori su manim praleisti visą likusį gyvenimą ir dar daugiau, atsakė, kad vieną vakarą, mudviem sėdint restorane aš į jį taip žiūrėjau, kaip tegali žiūrėti mylinčios akys...
Vieną rytą gavau jo sms žinutę - gal nori kavos?Paryžiuje?
Paaiškinau, kad ne kavoje esmė, kad man Eifelis, Paryžius, svajonė, kurią gera nešiotis širdyje, kaip kažko nepaprasto laukimą.
Nepraėjo nei savaitė po šių šnekų, kai mes sėdėjome restorane (tai nebuvo pasimatymas, o tik vėlyvi dalykiniai pietūs), pro langą keistai pasisukus saulei, jo veidą apšvietė raudona šviesa. Pirmą ir paskutinį sykį savo gyvenime mačiau sapną atmerktomis akimis: mačiau SAVO VYRĄ sėdintį namuose prie besikūrenančio židinio, susisupusį į minkštą pliušo chalatą ir rašantį knygą. Žilstelėję plaukai ir nuostabaus švelnumo žvilgsnis.
Tai truko akimirką, nes spindulys nuslinko, bet ta akimirka leido suprasti, kad priešais mane sėdi mano žmogus...
Medaus mėnesį praleidome Paryžiuje, gėriau skaniausią kavą savo gyvenime, plaukiojom Senos upe ir klausėmės J. Daseno.
Dabar brandinu kitą svajonę, nes vyras laukia, kada galės ją išpildyti
P.S. kai paklausiau vyro, kada suprato, kad nori su manim praleisti visą likusį gyvenimą ir dar daugiau, atsakė, kad vieną vakarą, mudviem sėdint restorane aš į jį taip žiūrėjau, kaip tegali žiūrėti mylinčios akys...
labai grazu, romantiska
labai grazi istorijia......
