buvo kava Eifely, tokios niekur kitur negėriau. Net mano vyras, kai kur paragauja kavos, man sako: verta būt dar kartą į Paryžių nuskristi, kad pajusti tą skonį...
P.S. kai paklausiau vyro, kada suprato, kad nori su manim praleisti visą likusį gyvenimą ir dar daugiau, atsakė, kad vieną vakarą, mudviem sėdint restorane aš į jį taip žiūrėjau, kaip tegali žiūrėti mylinčios akys...
Iš šilumos, iš meilės, iš tikėjimo,su niekuo nepakeičiamu juoku,į šį pasaulį jie ateina - atsineša čia viską, kuo tikiu:Neramų miegą, mielą šypsnį,linksmas akis ir daug keistų garsų,ir lūpas, iš kurių sulaukiam žodžių:"Mama, aš tave myliu..."