Vieną rytą gavau jo sms žinutę - gal nori kavos?Paryžiuje?
Paaiškinau, kad ne kavoje esmė, kad man Eifelis, Paryžius, svajonė, kurią gera nešiotis širdyje, kaip kažko nepaprasto laukimą.
Nepraėjo nei savaitė po šių šnekų, kai mes sėdėjome restorane (tai nebuvo pasimatymas, o tik vėlyvi dalykiniai pietūs), pro langą keistai pasisukus saulei, jo veidą apšvietė raudona šviesa. Pirmą ir paskutinį sykį savo gyvenime mačiau sapną atmerktomis akimis: mačiau SAVO VYRĄ sėdintį namuose prie besikūrenančio židinio, susisupusį į minkštą pliušo chalatą ir rašantį knygą. Žilstelėję plaukai ir nuostabaus švelnumo žvilgsnis.
Tai truko akimirką, nes spindulys nuslinko, bet ta akimirka leido suprasti, kad priešais mane sėdi mano žmogus...
Medaus mėnesį praleidome Paryžiuje, gėriau skaniausią kavą savo gyvenime, plaukiojom Senos upe ir klausėmės J. Daseno.
Dabar brandinu kitą svajonę, nes vyras laukia, kada galės ją išpildyti

P.S. kai paklausiau vyro, kada suprato, kad nori su manim praleisti visą likusį gyvenimą ir dar daugiau, atsakė, kad vieną vakarą, mudviem sėdint restorane aš į jį taip žiūrėjau, kaip tegali žiūrėti mylinčios akys...