QUOTE(k** @ 2010 10 04, 11:30)
Tiesa, maniau, kad pradingo F , bet matau, kad ne, ji sveika ir gyva
Čia ne mano reikalas ir ne man patarinėti, bet kaip dabar pati suprantu, tai aš pati turėjau patirtį gyvenant su vyru turinčiu AS požymių. Jūs kažkaip optimistiškai žiūrite į ateitį, norite turėti kartu vaikų. Aš su savo buvusiu žmogumi daugiau niekada to dalyko nedaryčiau. Pirmiausia, gyvenat su juo dingo mano dvasinė ramybė, o kai gimė vaikas man daug "sunkesnis kūdikis " buvo būtent tas tėtis. Pagalbos jokios, atsakomybės jokios, jei jau susitari ką, tai niekada nesi tikras kad jis atsiras, o ta jo nuotaikų kaita gali privesti iki išprotėjimo (aš žinoma ankščiau supratau, kad turiu bėgti

) Nesu pikta ant jo, nebuvau niekada susidūrusi su autizmu, nieko ir nežinojau. Vaiką lankyti jį skatinu, atvažiuoja, bet gaila, kad nemoka su juo elgtis. na, bet gal išmoks kada

Dabar turiu ir sūnelį su tokiais polinkiais. Mes visos mamos, norim, kad mūsų vaikams būtų gerai, bet aš jau dabar galvoju, kad geriau būtų, kad mano mažius savų vaikų neturėtų. Gal aš ir klystu, bet tokia mano nuomonė.
F, liksit viena su savo bėdomis, o kaip matau, jos tikrai nemažos, negi Jūs tokia stipri?
Mano vyras turi AS, aš turiu AS požymių. Šiaip žiūriu optimistiškai, būna, kada pasižiūriu ir pesimistiškai, kartais pykstu ant jo, kad nemoka bendrauti, kad nepasitiki savimi ir kad prisigalvoja problemų, ir kad jam reikia psichoterapeuto pagalbos, jog galėtų suprasti dalykus, kurie man aiškūs. Ar dėl to verta žiūrėt pesimistiškai, dėl šitokių dalykų? Kokia alternatyva? Gyvent vienai arba susirast NT, o jie taip pat turi savo problemų (logikos stoka, išradingumo stoka, kažkokių nereikšmingų socialinių dalykų sureikšminimas). Man labiausiai nepatinka, kad mano vyras susigalvoja kažką arba pasielgia kažkaip, dėl ko jam pačiam būna blogai, o kadangi aš jį myliu, tai būna ir man blogai. Aš pykstu ant jo ir sakau, kad jis nesupranta priežasties ir pasekmės ryšio. Bet ar taip kiti nedaro? Aš visai neišmanau apie tai.
Lietuvoje NT dar blogiau už AS. Kolektyve jie pasiskirsto pagal kažkokius statusus, ir vieno statuso žmogui negalima taip paprastai prieiti ir nuoširdžiai bendrauti su kitais, kurie atseit turi aukštesnį statusą. Kad galėtų tą daryti, jis prieš tai turi kažkokiu būdu įrodyti savo vertę ir užsitarnauti pagarbą. NT gyvenimas atrodo man lyg amžina kova. Ir jie gali daryti tik labai ribotą skaičių įvairių dalykų, o jei nesilaikys to, tai gaus apibūdinimą "keistas", ir tada kiti žiūrės į jį su nepasitikėjimu. Tikrai džiaugiuosi, kad nepasirinkau bendram gyvenimui žmogaus su tokiom problemom.