Sveikos, mergaitės,
su artėjančiom šventėm. Linkiu, kad mus aplankytų viltis. Na ir visai nesupykčiau kantrybės avanso. Aš jos visuomet prašau. Na ir supratimo, t.y., kad aš sugebėčiau geriau suprasti savo vaiką ir jo poreikius.
QUOTE(F @ 2010 08 29, 20:15)
Aš manau, kad iš jūsų geriausią požiūrį į savo vaiką turi Toratora.
F, aš bandau suprast tave, negaliu teigti, kad suprantu. Bet prašau pasistengti ir mus, autistų mamas, suprasti. Taip, sutinku, kad Toratora geriausias požiūris į vaiką. O, bet, tačiau... jos vaikas Aspergis. Tu ir tavo vyras taip pat. Tai ne tas pats, kas autizmas. Jūs turite elgesio, adaptacijos, socializacijos problemų. Daugumos mūsų vaikai turi sunkiau įveikiamų: kaip kalbos suvokimo problema, sutrikusi motorika, disgrafijos, dislalijos, galų gale intelekto. Tai netapatūs dalykai. Ir jie keičia mamų požiūrį į vaiką.
Taip, vienos mūsų, kaip Šviesioji, blaškosi po internetą ieškodamos medicininės informacijos. Jai tai svarbu. Kitos pritaiko įvairias terapijas. Aš jau praėjau daugelį stadijų. Kai kam neturiu laiko, kai kam - pinigų... Tad šiuo metu tiesiog stengiuos be išlygų sūnų mylėti. Leidžiu pailsėti nuo pakvaišusios iš nevilties mamos. Kai galiu - apkabinu, kai leidžia - bučiuoju, kuo dažniau kartoju, kaip jį myliu. Na jis man sako, kad myli ir mane. Ir jaučiu, kad savaip, bet myli. Myli, užjaučia, pasiilgsta. Kol kas man to užtenka.
Bet mūsų skyrelyje susirinkusios išsilavinusios, išprususios mamos. Mums sunku susitaikyti su situacija, nes mes pačios iš savęs kaip asmenybių reikalaujam daug. Daug investavom, investuojam į save. Dabar investuojam į vaiką ir tikim, kad tai atsipirks. Taip, kartais perlenkiam lazdą, bet ką gi mums daryti? Negi nieko... Argi mes atleisim sau už tai? Aišku, neatleisim ir jei perspausim vaikus. Tačiau kur tikroji tiesa, kol kas negali nė viena mūsų, netgi tu, atsakyti. Kiekviena einam savo keliu.
Tai tiek.