Ar jau ruošiatės gimsiančio vaikelio maitinimui?

Gamta savo reikaluose vis dėlto stipresnė net už partijas, Vyriausybę ir Seimo nutarimus, ir net už ... vienos nežindžiusios gyd nesupratimą. Ir ji nepasiduoda paprasčiausiam vieno žmogaus panorėjimui (o gal ir jaučia jo vidinį nenorą) ją „išjungti“.. Neveltui, nutraukus žindymą dar kurį laiką, kartais savaitėmis, kartais mėnesiais, moterims dar gaminasi šiek tiek pieno. Ar kuri nors iš šias eilutes dabar skaitančių tai paneigsite? Paspaudžiate – ir ištrykšta lašas ar dar daugiau... O iš kur jis atsiranda? Todėl kad dar lieka „budinčių“, veikiančių pieno liaukučių – alveolių – grupelių. Būna jų mažesnių – ne, arba vos, užčiuopiamų, būna ir stambesnių. Gal būt tokais Jūs ir užčiuopiate kaip gumbelius. Kai gamta galutinai įsitikins, kad tos mamytės pieno tikrai tikrai niekam nebereikia, pamažu nusiramins ir „išeis atostogų“ ir jos „budinčios“ pieno liaukutės...
Miela grazke, Jūs jau įrodėte, kad galite sėkmingai žindyti 2 metus. Bendras dėsningumas yra toks, jog su kiekvienu nauju vaiku žindymas būna vis lengvesnis

Gerb. gydytojau,
norėjau jūsų pasiteirauti dėl piršto čiulpimo. Kaip rašėte savo knygoj, čiulptuko neduodam, tačiau vaikelis pradeda atrasti pirščiukus.. O visi tik ir šneka apie piršto čiulpimo žalą ir pavojus... Kokia jūsų nuomonė į tai? Kaip ir kada reikia atpratint lėliuką jei jis vis dėl to čiulpia savo pirštelius?

Miela Valaura,
paprastai savi pirštukai kūdikiui išties yra įdomus atradimas, tačiau neužtrunkantis ilgai, ir jokios žalos nepadarantis (jeigu pirštukai švarūs). Mažam kūdikiui tai būna savotiškas judesių koordinacijos vystymo ir susipažinimo su savo kūnu etapas. Labiau/ilgiau į juos, kaip į čiulpimo objektą ininka tie kūdikiai/vaikai, kuriems nesuteikiama daug progų užsiimti ir domėtis kitkuo. Taigi nuolatinis piršto čiulpimas (ypač nepageidautinas dantų dygimo laikotarpiu) yra vienas iš „apleisto/užmiršto“ vaiko elgesio bruožų...

Tuomet šis etapas mums turėtų praeit be didelių problemų dėkui už atsakymą

Įsigijau Jūsų knygą - dabar negaliu atsitraukt. Jau ir taip stengiausi nekreipti dėmesio į tokius protingus pamokymus, kaip "norint turėti pieno, reikia chalvą valgyti" arba, kad "žindant galima tik virtas/apvirtas maistas", o dabar jau teks kartais ir visai užsikimšti ausis Labai noriu savo lelių maitinti pati ir maitinsiu. Net savo mamos neklausiau, ar ji daug pieno turėjusi ir kiek laiko mane maitinusi - kiek atsimenu, tai mažiukas brolis arbatytėm vis buvo iš buteliuko girdomas. Tiesiog nenoriu išgirsti nieko apie jokius pieno neturėjimus, buteliukus, primaitinimus ir pan.

Labai džiaugiuosi, kad atsiranda tokių gerų žmonių, kaip Jūs, daktare

Miela Nojura,

Ačiū už šiltus Jūsų žodžius knygai ir man.
Jums tikrai pasiseks, nes noras – pats svarbiausias sėkmės variklis

Sveiki, šiuo metu skaitau Jūsų knygą - be galo išsami, pagrįsta, daug naudingos informacijos ir motyvacijos. Labai ačiū Jums!

Noriu ir aš papasakoti, kaip ruošiausi savo gimsiančio sūnelio maitinimui....
Taip jau nutiko, kad pradėjau lauktis savo mažiuko studijuodama (mediciną) ir sutapo dar taip, kad tą semestrą turėjau ir vaiko sveikatos paskaitų ir akušerijos ciklą. Taigi buvau gyvu pavyzdžiu savo grupiokėms. Pasakojau apie savo patirtį auginant pirmagimę ir savo norus, kaip norėčiau auginti savo antrąjį vaikelį
Apie motinos pieno naudą žinojau daug, tačiau mane gasdino mano pirmoji nenusisekusi žindymo patirtis. Toji karti patirtis karts nuo karto pasėdavo manyje abejonių sėklas ir nutiko taip, kad turėjau pristatyti darbą apie naujagimio priežiūrą ir tada bibliotekoje, lentynoje užtikau knygą- viršelyje nuostabus Gustavo Klimto paveikslas, pamačiusi pagalvojau, kas gali būti nuostabiau
Tai daktaro Kazimiero Vitkausko knyga Nepakeičiamas kaip motinos meilė
Darbą parašiau, pavyko puikiai, geras įvertinimas, tačiau knyga man davė daugiau nei tuos dešimt balų, ji man davė, įkvėpė pasitikėjimo, suteikė dvasinės motiniškos ramybės ir tvirtumo savo nuomone- mamos pienelis yra pats nuostabiausias ir reikalingiausias mano sūneliui
Buvo krizių ir mano žindymo kelyje, tačiau visada iškilus sunkumams skaičiau daktaro Vitkausko knygą, skaičiau forume maitinančių krūtimi pokalbius, konsultavausi, nenuleidau rankų, nes paprasčiausiai neturiu teisės nuleisti ir atimti iš savo kūdikio tai, kas jam teisėtai priklauso- pienelio Knygą į biblioteką atidaviau ir ilgai ieškojau, kol nusipirkau sau asmeniškai. Labai mėgstu skaityti, mėgstu knygas, kaupiu asmeninę biblioteką, kurioje knygos- man mielos, nuostabios ir vertos būti mano namuose. Ši knyga užima garbingą vietą tikrai rekomenduoju kiekvienai būsimai mamai ir kaip pati dviguba mama, ir kaip būsima medikė maitinu jau 9,5 mėnesius ir noriu maitinti ilgai ilgai tas nuostabus jausmas, nuostabus prisiglaudimas, nuostabus kvapas- tavo kūdikio, tavo svajonės, tavo vilties, tavo ateities juk jis nusipelnė paties pačiausio......kartais viską matuojame materialiais dalykais, o gal tereikia tik to paprasto, o tuo pačiu ir nuostabaus- kūdikėliui reikia mamos pienelio

p.s beje, turiu vieną pažįstamą iš Švedijos, nusiunčiau jai anglišką knygos santrumpą, kelias ištraukias verčiau pati. Atsiliepimai buvo labai geri, mano draugei pasirodė labai įdomu ir naudinga

Sveiki!

as jauna busimoji mamyte, irgi labai noreciau infromacijos, kaip man zindymui pasiruosti, nes man tai yra savaime suprantama, kad savo vaikeli zindysiu. Ar galima butu Jusu knyga uzsisakyti internetu, nes as gyvenu Vokietijoje?

Sveiki, laukiuosi savo pirmagimio. Zinoma, jau beklausydama pagyvenusiuju moteriskiu, susizinojau, kad mano mama nemaitino ilgai nei seses, nei manes. Teko nusivilti.
Taciau vis toliau suvokiu, kad tai nera paveldima, ilgalaikis zindymas - tik pasiruosimo, nusiteikimo, darbo rezultatas.

Jau klause kazkuri mamyte, koks tas pasiruosimas turetu buti, nemaciau atsakymo: ar tai tik psichologija, knygu skaitymas bei paskaitu lankymas?

Ir dar: gal kas turite perparduoti garsiaja gyd. Vitkausko knyga?

Miela Juracka,

Pasiruošimas yra ramus/užtikrintas ėjimas į tikslą, jau žinant ko norite ir kaip tai padaryti. Taigi tikriausiai verta ir paskaitose lankytis, ir knygų paskaityti... Nes žindymas prasideda jau ant gimdymo lovos!

O dėl to, jog Jūs su seserimi, gal būt, nebuvote ilgai mamytės maitintos, labai stipriai nenusiminkite, Jūs nebuvote ir labiausiai nuskriaustos – anais laikais tokia buvo daugumos kūdikėlių dalia. Be to, Jūs visiškai teisi - tai tikrai ne paveldima. O kodėl taip atsitikdavo, kad dauguma mamyčių žindė labai trumpai tada, prieš 20 – 30 metų, ir kodėl tai nebegręsia Jūsų laukiamam vaikučiui, paskaitykite mano jau anksčiau, šios temos pradžioje, jos 1 psl., rašytame atsakyme redai.d

Manoji keliauja iš rankų į rankas - skolinu ją pažįstamoms, kad užsikabintų ir įsigytų savo. Šią knygą tikrai pravartu nusipirkt, nes ji moko ne tik kaip pradėti sėkmingai žindyt, bet yra naudinga ir tolimesniam žindymo laikotarpy - ten išsamiai aprašytos įvairios krūtų ligos, kaip ir kada vaiką nujunkyti, kada ir kaip pradėti primaitinimą. Todėl tikrai rekomenduoju ją įsigyt
Asmeniškai man vien tos knygos užteko pasiruošt vaikelio maitinimui, nes ten radau viską nuo A iki Z