Ar jau ruošiatės gimsiančio vaikelio maitinimui?

Ačiū, Gydytojau už atsakymą.
Aš tikrai tik už motinos pieną, Dieve duok, kad man jo netruktų. Bet neramina ir bendras informacijos trūkumas apie sojos žalą, kai jos produktai tokie populiarūs. Jokiu būdu netaikau to Jūsų knygai. Čia, žinoma, sąžiningų farmacininkų ir mokslininkų srities laukas būtų plačiai aiškinti sojos žalą.

Perskaičiau Jūsų knygą. Labai patiko, kad pateikta daug istorijos, tai davė pasitkėjimo savimi ir suvokimo dėl ko daugeliui moterų maitinti nepavyko, dabar kiti laikai, kur turime visas salygas maitinti sėkmingai. Greitu metu jau laukia išbandymas, žiūrėsim ar pasiteisins įgytos žinios.

Džiaugiuosi, jei žinios, kurias surinkau į knygą, būna mamytėms naudingos
Dar man labai patinka ir gyvai susitikus pabendrauti.
Spalį į nemokamas paskaitas apie NAUJAGIMIO IR KŪDIKIO MAITINIMĄ nėštukes ir tėvelius maloniai kviečiu:

PALANGOJE
TELŠIUOSE
KLAIPĖDOJE
MAŽEIKIUOSE

Labai gražu, kad motinos energingai skatinamos žindyti, o ne maitinti mišinukais. Visas srautas internete, ligoninėse ir t.t. istorijų apie laimingus ir naudingus žindymus. O jei pritrūksta laimingų istorijų, pametama giliai auklėjančios nuotraukos – kaip moteris iš dvynukų žindė tik berniuką, o mergaitę iš buteliuko, kuri numirė. Peršamas moralas – va, kas laukia ir jūsų, lietuvės, vaikų, jei pasiduosite mišinukų industrijai. Tik nutylima, kad ta moteris - pakistanietė, plius didelė tikimybė vartojo nesaugų vandenį, netinkamus miltelius ir visą tai darė mergaitei. Norėtųsi, kad moterys, kurios nežindė savo kūdikių nebūtų paskelbiamos atstumtosiomis. Nes apie tai, kad būna taip, kad objektyviai nebūna pieno, nutylima, o kaltė suverčiama motinai. Na, taip, žindymas duotas gamtos, bet ir gamtoje pasitaiko išimčių. Ir ligoninėje girdėjau padrąsinimus, kad „nėra karvės, kuri neišmaitintų savo veršio“. Tik, atrodo, kad medikai būtų ir prasti veterinarai. Aš net nė karto nepagalvojau, kad nežindysiu, ruošiausi tam ir materialiai – prisipirkau kompresų, įdėklų. Ir nuo pat gimimo žindžiau, praktiškai parą, nes girdėjau tik raginimus „žindyti žindyti“. Iš pradžių kūdikis klykė, po to tapo toks mieguistas, kad akušerės stebėjosi, ir niekaip nesugebėjo jo pažadinti. O kai galiausiai po kelių dienų pasvėrė, išsigando, kad jo svoris žemiau visų normų. Ir tada pareiškė – ar matote ką kūdikiui padarėte. Na, ir ką, pradėjus maitinti mišinukais, kūdikis atsigavo. Tuo pačiu ir aš vis dar duodavau krūtį, taip 2 mėnesius, deja, be teigiamų pokyčių jose. Jei būčiau ir toliau „žindžiusi“ būtų istorijos pabaiga kaip tos pakistanietės mergaitės...

Pilo, nesmerksiu ir nemoralizuosiu, bet...
Maitinimas savo pienu yra sunkus darbas, bent jau is pradziu. Maitinau pati savo abi dukrytes (mazyle iki siol pati maitinu), todel puikiai zinau ir manau turinti teise cia pasisakyti. Tai ne misinuka suplakti ir buteliuka issterilizuoti. Zindymui reikia pastangu, nusipirkti liemeneles iklotu neuzteks.
Ne kiekvienai, oi ne kiekvienai mamai ta zindymo pradzia rozemis klota buvo. As irgi ne isimtis. Labai gerai zinau, ka reiskia zadinti ir neprizadinti savo naujagimio. Miega, o zindyti reikia, jam juk reikia valgyti, stipreti. Mano jaunele gime su naujagimiu gelta. O tokius leliukus verkiant reikia vos ne per prievarta maitinti, jiems reikia kuo daugiau skysciu (t.y. mamos pienuko), nes kitaip su gelta gali baigtis liudnai. O prizadinti, kaip minejau, neina. Miega ir viskas. Pradejau ieskoti budo kaip ja prizadinti. Pastebejau, kad mazei nepatinka kai ja nurengiu ir nuimu sauskelnes, tada pabunda ir verkia. Gaila buvo tokia mazyte virkdyti, bet ka darysi, taip prizadindavau, po to suvyniodavau i pleda ir dedavau prie krutines. Ir taip kas valanda, kas dvi. Visa para. Sunku, o reikia. Prasidejo laktostaze, visur skauda, guleti ant sonu negaliu, o ka jau bekalbeti apie miega. Butu buve taip lengva susiplakti misinuka. Man dar pasiseke, kad maniske bent jau pabudusi eme kruti. Taviskis gal ne? Bet ir cia turiu pavyzdi. Iki siol susirasineju su 2014 vasarinuku mamomis (mano jaunele vasarinuke ). Vienai mamai is musu burelio jos dukryte irgi neeme kruties. Tai ji iki siol rankomis nusitraukineja ir maitina is buteliuko. Bet savo pienu.
Turiu tau ir trecia istorija. Apie mano vyresneles drauge. Daznai pasikalbu su jos mama. O ji, ta mano dukrytes drauge, pasirodo, gimusi 2 men. per anksi, yra neisnesiotuke. Ta mama man pasakojo, kad kai jos dukryte gime, ja is karto perkele i inkubatoriu. Mazyle visa laika miegojo. O mama griebesi pientraukio. Buvo sunku, bet kazkiek prisitrauke, o po to vis daugiau ir daugiau. Sake, ir kitus ligonines neisnesiotukus savo pienu aprupindavo, tiek daug jo atsirado. Mazei mamos piena is pradziu duodavo per zonda, o po poros menesiu leido jau ir zindyti. Ir taip buna. Ir visiems yra sunku, niekam niekas nera atnesama ant padekliuko ir nepaduodama.
Pienas atsiranda zindant. Jeigu nezindysi, tai jo ir nebus ar neliks. Jeigu vaikui duodamas misinukas ir jo duodama vis daugiau ir daugiau, tai savaime suprantama pieno mazeja ir paskui nebelieka. Bet ne del to kad pati mama jo neturi, o del to, kad nebelieka poreikio jo daugiau gaminti, nes kudikiui duodamas misinukas.
Nesupyk labai, tikrai nemanau, kad tu bloga mama ir pan. Parasiau si savo posta vien tik kaip atsakyma ir reakcija i tavo posta apie zindyma ir pieno nebuvima (o ta nuotrauka ir man paciai nepatinka ir apskritai jai ne vieta jokiose temose ir forumuose apie zindyma/maitinima misinukais ir kudikius).

Nelengva jūsų patirtis Tačiau noriu pastebėti, kad knygoje nenutylima, kad gali nebūti/būti nepakankamai pieno, tiesiog fokusas yra ties žindymo ypatumais ir problemomis, kurias spręsti galima.. nes tokių yra dauguma. Taip pat rašoma, kaip spręsti, ar pakanka pieno (bent šeši šlapi vystyklai per parą).
Manyčiau problema yra ne pačioje knygoje, o mūsuose. Nes kad motinos pienas yra optimalus ir neprilygstamas, žinome dauguma, ir kai realybė neatitinka mūsų susikurtų lūkesčių, galime pradėti kaltinti save ir/ar kitus, pvz. dr. Vitkauską. Tačiau kaltintinimai yra bergždi, svarbu yra priimti save ir savo situaciją, ir bandyti išgauti iš to geriausia. Jei pieno tikrai nėra, žindymo vadovėliai nepadės, reikėtų ieškoti informacijos ir palaikymo kitur, pvz. interneto svetainėse, forumuose, kur patirti dalinasi panašaus likimo moterys ir t.t.

Puiku, kad yra galybė patarimų ir istorijų su laiminga pabaiga – pieno/vaisto gamyba. Bet kas atsitinka, jei istorija nesusiklosto sėkmingai? Tada lieka kalta motina, nes per mažai stengėsi ir nesugebėjo iššaukti pieno ar jo pakankamo kiekio - per mažai žindyta, nemokėta pažadinti kūdikio, nusitraukinėti pieno, nusiteikti psichologiškai ir pan. Tokios motinos vadinamos nesveikomis, jų vaikai – našlaičiais, nuskriaustais likimo (suprask, nepatirsiančiais tikros MEILĖS), kuriems įduodami protezai (mišinukai/nuodai). Kas man nepatinka, tai demagogija į vienus vartus, nes, mano manymu, reiktų ne ignoruoti tikrovę vardan idėjos, o ieškoti aukso vidurio...

Taip, kaip jautiesi, priklauso tik nuo tavęs paties Aišku „šviežios“ mamos yra labai jautrios, bet aš manau, kad jei mama viską padarė, ji yra verta aukso medalio ir turi eiti iškėlus galvą ir nprisitaikyti sau jokių "epitetų". Juk svarbiau, kaip sakiau, yra tai, kaip ji jaučiasi viduje.

Pilo, nereikia taip sau visko is karto prisitaikyti. Juk bandei, stengeisi. Neišėjo ir tiek. Gal kai turėsi antra vaikeli su zindymu lengviau bus. Jau vis turėsi šiokia tokia patirti, šiek tiek pastangų ir pasiseks.
O tavo kaltes tai aš apskritai nelabai cia matau. Ligonines personalas, kaip matau, tau tesugebejo apie karve ir veršį paporinti, o realios pagalbos buvo 0. Leido vaikeliui ilgai miegoti, kol nusilpo, numetė svorį, vietoj to, kad ieskotu priežasčių kaip klykianti vaiką nuraminti ir išmokyti zisti. O paskui stebėjosi kad vien miegodamas vaikas numetė svorį. Toks jausmas kad ne tu su pirmu vaikeliu, o jie niekada naujagimių nera matė. Gal pakeisti zindymo poza reikėjo, gal priglaudimas prie krūtinės buvo netoks. Ar jie bent tavęs, nepatyrusios, naujokes mamos paklausė? Ar pamokė?

Man svarbi skaitytojų nuomonė, todėl naujųjų laidų knygose (2012 metų ir 2014 metų) tos ISTORINĖS NUOTRAUKOS nerasite. Pašalinau ją labiau atsižvelgdamas į švelnių mamyčių estetikos siekį. Pagaliau, gal dabar jau ir "kiti laikai"…
Tačiau yra sakoma, jog istoriją visiškai užmiršę/ignoruojantys žmonės gali netekti/neįgyti imuniteto prieš jos sugrįžimą. O tada kažkas ir vėl gali pradėti savo vaikelius žindančias mamas lyginti su/vadinti “karvėmis”. Tokių “pakistaniečių mergaičių” (ir berniukų) pasaulyje dar yra, o prieš dvi-tris dešimtis ir net kelis metus aš mačiau ne vieną ir mūsų šalelėje (dirbu vaikų gydytoju nuo 1979 metų), joms net nereikėjo būti iš dvynukų… Ir jų mamytės man taip ir išrėždavo: “Aš – ne karvė, kad žindyčiau!” Išties, ar jos kaltos? Tikrai ne visada! Įprastai tai buvo iš šalies primesta (dažnai visuomenės ir dažniausiai medikų) jų “PASIRINKIMO LAISVĖ” >>> p.p.12-22 ir 240-244
Tikrai laisvas pasirinkimas yra toks, kuris paremtas žiniomis. Būtų gerai, kad ne tik mamytės domėtųsi, bet ir medikai įgytų daugiau supratimo apie žindymą ir suvokimo kaip žindymo sėkmės ir nesėkmės (taip pat ir mielos Pilo) gali labai priklausyti nuo jų veiklos – per gimdymą, po gimdymo, ir vėliau...

Taip, visiskai su jumis sutinku del mediku. Mano manymu kiekviena pagimdziusi mamyte turetu tureti kazkokia galimybe kreiptis kazkur jeigu jai grizus namo su vaikeliu iskyla problemu su zindymu. Mano nuomone, ligonines personalas pries isleisdamas naujai iskepta mamyte su vaikeliu namo, turetu pasirupinti, kad ta mamyte turetu informacijos kur kreiptis jeigu kyla kokiu klausimu susijusiu su zindymu. Gal tai butu koks lankstinukas su pvz. telefono nr, ir vietos, ligonines skyriaus adr., kur mamai kreiptis, jeigu iskyla kokiu klausimu ar problemu. Arba apskritai personalas gimdymo skyriuose, ligoninese turetu gerai apmokyti tokia mamyte pries isleidziant ja i namus, o po grizimo i namus, ji galetu jiems skambinti arba ten atvykti, jeigu vel atsirastu kokiu problemu.
As savo abi mergytes gimdziau Danijoje. Cia butent taip ir yra, kad gimdyve po gimdymo perkeliama i pogimdymini skyriu ir ten yra spec. personalas, kuris paaiskina ir pamoko zindymo klausimais. Mamos neisleidziamos/neisrasomos i namus, kol su zindymu nera viskas gerai. Nebent mama grieztai pasisako pries zindyma. Bet kiek zinau, tokiu mamu yra nedaug. Beveik visos kazkaip bando. As pvz. kai pagimdziau savo jaunele, viena nakti praleidau ligonineje ir jau norejau vaziuoti namo, bet turejau gerokai paprakaituoti, kol itikinau personala, kad susitvarkysiu su zindymu, kad jau nakti kelis kartus zindziau ir man gerai sekasi. Sesute pasake, kad jie tai to nemate, todel nezino
Kai gimdziau savo vyresnele irgi panasiai buvo. Cia net ciulptuko ar buteliuko ligonineje vaikeliui duoti neleidzia, kol jis neismoksta gerai zisti.

Nezinau kaip mazu miesteliu ligoninese, bet bent jau Kaune, tai tikrai buvo galimybe grizti po isleidimo is ligonines pasikonsultuoti del zindymo. Buvo ir plakatu, ir lankstinuku, ir gydytojai klause kaip sekasi, jokiu ciulptuku, jokiu misineliu ligonineje. Su pirmuoju rode kaip zindyti, nes turejau siek tiek bedu. Galejo ta parodyti ir mandagiau, svelniau, aisku...