Ar jau ruošiatės gimsiančio vaikelio maitinimui?

Jau nusipirkau knyga ir pirmieji puslapiai pasirode labai idomus

Nesiruosiau ir del to gailuos...

Moterų krūtų dydį labiau nei liaukinio audinio kiekis (tai yra, pieną gaminančių ląstelių skaičius), nulemia riebalinio ir jungiamojo audinio gausa. Neretai ir didelės, ir mažos krūties liaukinio audinio išsivystymas, taigi ir jų pajėgumas gaminti pieną, būna labai panašus. Nėštumo metu, veikiant hormonams, krūtyse vyksta dideli pasikeitimai ruošiantis būsimai pieno gamybai: jose beveik du kartus padidėja kraujotaka ir sparčiai vystosi liaukinis audinys bei latakėliai.
Normaliai išsivysčiusios vidutinio dydžio krūtys kūdikio žindymui tikriausiai būtų idealus pasirinkimas. Tačiau, jeigu Jūsų krūtys vis dar atrodo nedidelės, labai nesisielokite. Ir mažos krūtys gali išmaitinti kūdikėlį, net jeigu jose ir liaukinių – pieną gaminančių – ląstelių yra mažiau..
Taigi, jeigu vienos moters daugiau liaukinių ląstelių turinčios krūtys pajėgtų pagaminti ir sukaupti žymiai daugiau pieno vienam kartui ir kūdikį žindyti pakaktų rečiau, kitos, mažesnes pieno liaukas turinčios, moters vaikas augtų taip pat sėkmingai paprasčiausiai žįsdamas dažniau. Arba... ilgiau. Juk naujas pienas krūtyje gaminasi ne tik tarp maitinimų, bet ir paties žindymo metu, todėl ilgiau žįsdamas, kūdikis gaus ir naujojo, žindymo metu pasigaminusio. Pagaliau, jeigu kūdikis liks nepasisotinęs iš vienos krūties, alkį galutinai numalšinti jis gali žįsdamas antrąją, o po to galbūt dar kartą sugrįždamas prie pirmosios. Pieno gamybą skatina hipofizio hormonas prolaktinas, kuris su krauju atnešamas į abi krūtis. Prolaktino išsiskyrimą stimuliuoja būtent nerviniai impulsai, kylantys spenelyje žindymo metu. Taigi kūdikiui žindant vieną krūtį, naujas pienas gaminasi ir joje, ir antrojoje krūtyje. Motinos pieno gamyba per visą parą labiau priklauso nuo kūdikio poreikio žįsti, negu nuo motinos krūtų galimybių pieną sukaupti.

tikiuosi bus pienelio ir maitinti pati galvoju iki kokiu puses metu tai tikrai

Nežinau, ar į temą čia paklausiu - gal galite patarti, ką daryti iš anksto, kad krūtyse nesusidarytų pieno sąstovis. Pirmąją merginą žindžiau panašiai iki metukų - kol pati vieną dieną atsisakė. Tačiau turėjau kelis kartus tuos sąstovius. Vienas buvo su aukšta temperatūra, tikrai nemalonus. Padėjo tik gerb. Jurgos Švedienės patarimai, kaip juos įveikti natūraliai, be vaistų. Tačiau gal turite patarimų, kaip jų visai išvengti? Maitindavau mažiukę visada, kai tik norėdavo, jokių valandų ar pan. apribojimų nusistačius nebuvau...

Na o jei kam nerimas kyla dėl to, kad mamos jų nemaitino ir todėl jos gali pieno neturėti, tai irgi nuraminčiau. Mano mama užaugino tris dukras, nei vienos nemaitino (neturėjo pieno). Dėl kokių priežasčių - sunku pasakyti. Spėju, kad tarybinė tvarka atskirti motiną nuo vaiko ir pamaitinti jį ne mamos pienuku, o bet kuo padarė savo. Tačiau pati buvau tvirtai įsitikinus, kad šito iš savo vaiko neatimsiu, gimdykloje neleidom niekur jos nešti ar ką daryti be mūsų, prie krūties dėjom tuoj pat po gimdymo. Viskas ėjosi puikiai, ir nebuvo net minčių, kad gali nebūti pienuko

Galiu patvirtint, kad mano atveju būtent taip ir yra: tebenešioju visas savo "senąsias" liemenėles, krūtinė labai nežymiai papilnėjo nėštumo pradžioje (bet taip ir liko as pats D), o iki gimdymo ne kažin kiek laiko liko

atsakant i tema, tai jau pradejau pirkt liemenele maitinancioms ir breast pads tai labai tikiuosi maitinti apie 6 men, nors mano giminej niekas tiek ilgai nemaitino gyvenu ne lt tai knygos neiseis paskaityt, bet einu i pamokeles apie maitinima, domiuosi patarimais internete, zurnaluose, tai tikiuosi ziniu uzteks kas be ko mb brolio zmona maitina savo mergyte va jau virs dvieju metu, tai jei kas kreipsiuos pagalbos i ja

Taip, mokslinėje literatūroje nurodomi tie maždaug 2 procentai tokių moterų, kurios, dėl tikrai labai rimtų priežasčių (ligų, traumų ar apsigimimų), negali pačios maitinti savo kūdikių.

O dabar apie didžiules krūtines „neturinčias“ pieno. Ir man buvo kilęs toks stebinantis įspūdis, jog kuo didesnes moterys turėjo krūtis, tuo mažiau, kažkodėl, jos sakydavo turinčios pieno kai pagimdydavo. Tikras paradoksas ar ne? Žinoma, tai yra nesąmonė! Tačiau iš tos nesąmonės dažnai būdavo padaroma pati realiausia tikrovė. Neveltui ir miela makaronika, žodį – neturi - užrašė su kabutėmis – „neturi“. Nes iš tikrųjų tai turėjo. Pieno! Tačiau kažko joms dar tikrai stigo. Supratimo! Kitaip sakant – jos stokojo žinių apie tai (1) kas yra ir (2) kas vyksta pagimdžiusių moterų krūtyse.

Kas yra krūtyse?
Ką gi, vėl atsiverskime knygą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“. 83 puslapyje esančiame 16 paveiksle „MOTERS KRŪTIES SANDARA“ matome, jog krūties viduje išsidėsčiusioje pieno liaukoje yra (1) alveolės – tarsi maži maišeliai su sienelėmis iš pieną gaminančių ląstelių, (2) pieno latakėliai ir latakai, (3) pieno ančiai, tarsi talpyklėlės, į kurias susirenka latakėliais iš alveolių tekantis pienas. Distaliniai pieno ančių galai, praeidami pro spenelį susiaurėja ir galop atsiveria spenelio gale. Dar krūtyje yra (4) jungiantysis ir riebalinis audiniai, išsidėstę tarp pieno latakų ir sudarantys plonesnį ar storesnį sluoksnį tarp pieno liaukos ir odos.

Kas vyksta krūtyse, kai kūdikis žinda?
Tos pačios knygos 89 puslapyje esančiame 19 paveiksle parodyta, kaip gerai prie prigludęs kūdikis – apžiojęs ne tik spenelį bet ir už jo esančią krūties dalį su pieno ančiais – žinda, liežuviu „melždamas“ pieną iš tų pieno ančių sau į burną. Tuo pačiu metu kūdikio liežuvis ir kitos burnos vietos, besiliesdamos prie spenelio ir aureolės dirgina daugybę nervinių galūnėlių-receptorių. Iš jų nerviniai impulsai nervais siunčiami į mamos smegenis su iškart dviem užsakymais/prašymais: (1) kad pienas tekėtų krūtyje – iš alveolių į latakus ir iš latakų į ančius, (2) kad būtų gaminamas naujas pienas (skyriuje „ŽINDYMO MOKSLAS“, p.82-92)). Taigi, krūtį žįsdamas pats, kūdikis ne tik pasiima pieno talpyklėlėse-ančiuose jau ten jo laukusį pieną, bet ir „pasikviečia“ giliau krūtyje (latakuose ir alveolėse) esantį pieną, o taip pat ir „užsisako“ naujo pieno. Kuo energingiau ir ilgiau žinda – tuo daugiau pieno iš krūties gauna ir tuo daugiau naujo pieno užsisako (17 pav. 86 puslapyje).

Kas vyksta krūtyse, kai pienas ištraukiamas rankomis?
Anksčiau mamos bandydavo (o ir dabar dar neretai pasitaiko) susižinoti kiek turi pieno, jį ištraukdamos/išstumdamos iš krūties pačiu pigiausiu ir prieinamiausiu dirbtiniu būdu – rankomis. Iš esmės tai yra spaudžiantis krūties masažas kryptimi link spenelio. Jeigu krūtis didelė ne tik dėl joje esančios pieno liaukos, bet ir dėl gausaus jungiančiojo ir riebalinio audinio ir storo šitų audinių sluoksnio tarp pieno liaukos struktūrų ir odos, tai dirbtinis pieno ištraukimas iš krūties rankomis gali nebūti labai sėkmingas. Nes tuomet tiesioginis spaudžiantis poveikis į pieną talpinančius ančius ir tuo labiau į latakus gali būti menkas, ir pieno taip gali pavykti išspausti gerokai ar net daug mažiau, negu iš nedidelių „liesų“ krūtų, turinčių santykinai mažiau jungiančiojo ir riebalinio audinio tarp pieno latakų ir plonesnį šių audinių sluoksnį tarp pieno liaukos struktūrų ir odos. Štai todėl „išsimelžimu“ rankomis savo pieno kiekį tikrinančios dideles krūtis turinčios mamytės klaidingai galvodavo/nutardavo, jog pieno turi mažiau, net mažiau už mamytės su gerokai mažesnėmis („liesesnėmis“) krūtimis. Beje, ir daugelis „liesųjų“ irgi rankomis ištraukdavo mažiau savo pieno, negu buvo rašoma kūdikiui reikalingo pieno „normose“, ir nutardavo, ir taip pat nutardavo esančios „mažapienėmis“. Savaime suprantama, kodėl. Nes skirtingai nuo žindančio kūdikio, pieno traukimas rankomis daug mažiau dirgina spenelio nervinius receptorius ir „neįjungiamas“ pieno tekėjimo refleksas.
Tada daugelis tų mamyčių, nepasitikėdamos savo krūtimis, imdavo iš viso nebežindyti paties kūdikio, o tik ištraukinėdavo pieną rankomis, kad kiekvieną kartą sužinotų kiek „turi“ savo pieno ir kiek kūdikiui reikia papildomai sugirdyti mišinio iki jam reikalingos maisto „normos“. Krūtyse pasilikęs pienas stabdydavo naujo pieno gamybą ir taip mamytėms pieno išties vis mažėdavo, kol galop ir visai nebelikdavo...

Taigi, laiku įgytos žinios yra tikras turtas, daug didesnis už pinigus, juo labiau už tuos, kuriuos šeimos šimtais išleidžia, kad išmaitintų savo mylimiausius vaikelius tuo daug prastesniu už nemokamą, bet patį geriausią (motinos pieną), maistu - gyvulio pieno konservais – „mišinėliais“. Todėl ir skubėjau rašyti tą knygą Jums, ir labai labai nuoširdžiai patariu ją paskaityti. Nevėluokit. Žindymas prasidės jau ant gimdymo lovos!

Sveiki.

Mano mama nei manęs, nei brolio nemaitino. Močiutė jos taip pat nemaitino.. Ir visos giminės moterys vaikučių nemaitino, arba maitino trumpai.
Nėštumo metu nepirkau nei buteliukų, nei mišinukų. Bet ypatingai ir nesiruošiau būsimo kūdikėlio maitinimui, nes buvau šventai įsitikinusi, jog maitinsiu...
Kitaip ir būti negalėjo dėl finansinių priežasčių. Tuo metu buvo striuka su pinigėliais, tai nebuvo nei minties pirkti mišinių. Visada maniau (ir tebemanau), kad pienukas visų pirma gaminasi ne krūtyse, o smegenyse, jei yra DIDŽIULIS NORAS, tada maitinsi! Ir niekada netikiu tais pasakymais, kad "nėra" pieno, kad jis liesas ir t.t. Bet negi kas antrai mamai to pieno ir nebūna? Nesąmonė.
O kad maitinti nėra lengva, supratau iškart, vos pabandžiusi pirmąjį kartą. Nemokėjau paduoti krūties.. To pasekoje, nugraužė dukrytė spenelius, tai su antspeniais ilgokai maitinau.. 3 savaitę prasidėjo uždegimas. Atvažaivusi gydytoja, griežtai paliepė krutinę masažuoti, o nutrauktą pienuką virinti Laimei, nepaklausiau jos. Paskambinau pažįstamai į Daniją, toji patarė, nieko nedaryti, neliesti krutinės, tiesiog kuo dažniau duoti ja kūdikiui. Ir viskas išsisprendė po kelių dienų. Ir vėliau sėkmingai maitinau vaikelį lygiai iki 1 metų.
Galbūt, jei būčiau kiek iš anksto labiau pasiruošusi maitinimui, būtų buvę lengvesnė maitinimo pradžia... Nes žinių tikrai trūko... O dar gydytoja su savo senomis žiniomis kišo koją. Ne visada aklai galima pasikliauti gydytoju, prižiūrinčiu vaikutį.
Nuoširdžiai patariu, kuo daugiau domėtis maitinimu, kol laukiatės. Ir tiesiog užsispirti : "Kas bebūtų, aš maitinsiu!" Ir kad ir kaip sunku, nenuleisti rankų.

Labai naudinga informacija gal kas žino kiek ši knyga kainuoja?

Jei pirkti iš knygynų, tai kainos maždaug tokios

Ačiū