Ar jau ruošiatės gimsiančio vaikelio maitinimui?

Ačiū, mielosios *
Gražių Švenčių ir Laimingų Naujųjų Metų ir Jums!

Miela PuKA,
Labai suprantu Jus. Didžiausias skausmas ir stresas yra motinai, kai matydama savo verkiančio vaikelio bėdą ji negali jam padėti. O juk natūraliai nurimti naujagimis gali tik susijungęs su motina. Labai gaila, kad medicinoje dar pasitaiko prioritetų painiojimo. Žūtbūtinė kova su gal būt visai nežūtbūtine “fiziologine” (= normalia) naujagimio gelta atėmė iš kūdikio tai kas gal būt jam tomis pirmosiomis gyvenimo šiame pasaulyje dienomis yra tikrai NEPAKEIČIAMAI svarbu – motinos artumą. Pagaliau gal būt daktarai ir seselės galėjo bent pabandyti suderinti abu – dirbtinį ir natūralų – gydymus: ištraukti išalkusį kūdikį iš po lempų pusvalandžiui dėl prisiglaudimo prie mamos ir pažindymo. Vargu ar tai būtų buvę kažkam gyvybiškai pavojinga. Nepabėgtų ta dėžė su lempomis, kol vaikas nurims… Bent jau aš taip daryčiau. Beje, pagal šiuolaikinį mokslinį supratimą, “fiziologinei” naujagimio geltai ir išvengti ir pagydyti pats reikšmingiausias (daug svarbesnis už švitinimą)yra pakankamas naujagimio maitinimas. Taigi kai jau būsite abi laisvos elgtis kaip patinka, darykite taip kaip pataria miela Juracka: būkite kartu dieną ir naktį, glauskite mažyte prie krūties visada kai ji panorės ir taip ilgai, kiek ji norės. Ir bus viskas gerai.
Sėkmės

koks drastiskas pasisakymas,nejaugi nenori savo vaikui viso ko geriausio

Geriau nepradėti klausinėti, rekomenduočiau ignoruoti tokio pobūdžio pasisakymus

Taip, ruošiuosi, todėl būčiau labai dėkinga už atsakymą į vieną klausimą, į kurį skirtingi šaltiniai atsako skirtingai. Ar maitinant krūtimi, jei kūdikis nepabudęs miega ilgiau 2 (3 ar 4 kaip kitur teigiama) valandų, reikia jį pažadinti ir pamaitinti, ar laukti, kol jis pats nubus? Jei taip, tai koks tiksliai yra tas laiko tarpas ir ar to laikytis ir naktį?


Labai ačiū už atsakymą.

Laba diena,

perskaiciau jusu knyga apie zindyma per paskutinyji nestumo menesi ir mano mastymas apsiverte aukstyn kojom
Norejau padekoti uz taip sauniai sudeliotas mintis ir ikvepima belaukiant kudikelio.
Mano sunui dabar 6 menesiai ir as ji iki siol maitinu savo pienu. Taip pat niekada nedaveme ciulptuko ar buteliuko.
Ir uz tai dekoju jums, nes jei nebuciau perskaiciusi knygos, nebuciau suvokusi, kad galima ir be ciulptuko auginti vaika.
Nebeklausiau ir mociuciu, mamos, draugiu patarimu duoti 'soske'. Tiesiog jei kudikis budavo neramus, as jam duodavau kruti ir jis nurimdavo. Budavo duodavau ir kas 30min, kas valanda, kas dvi.. nors sake, kad per daznai, nugraus, neduok, negerai.. bet as neklausiau kitu. Juk ir as pati jei valgyt noriu, tai butinai turiu gauti cia ir dabar )
Zinoma, buvo nepatogu kai kuriais atvejais, pvz.: pas gydytoja pradedavo verkti, bet paemus ant ranku nurimdavo, jei labai isiverkdavo, tai duodavau kruti ir viskas buvo gerai ir dabar yra gerai Nei viena is mano draugiu, su kuriomis kartu laukeme vaikeliu, neperskaite jusu knygos. Tad ju likimas - viena maitina misinukais is buteliuko, kita "zaidzia" su pieno nutraukinejimu, nes vaikas nevalgo is kruties, o valgo tik mamos piena is buteliuko, trecios be ciulptuko negali... Jos sako, kad cia man pasiseke, kad mano vaikas kaip is vadovelio... ramus, be reikalo neverkia, nereikia ciulptuko (nesuprantu kaip gali jo reiketi, jeigu yra mamos 'papukai'! pavalgo, o tuo paciu ir nusiramina:) ), geria is taureles esant reikalui... Bet as vistik galvoju, kad labai svarbus yra psichologinis pasiruosimas visam tam kudikio maitinimui ir as labai tuo itikejau ir man pavyko o juk pirmaji menesi su didziausiom asarom, riksmais is didziulio skausmo maitinau (bet maitinau), nes buvo sukandzioti speneliai, bet istveriau, praejo (vistik teko pateplioti Baneocin tepala, kad sugytu, pasisildyti Bioptron lempa) ir dabar dziaugiuosi galedama kudikiui duoti tai, ko jam labiausiai reikia Labai gaila, kad mano draugems pritruko valios, uzsispyrimo ir ziniu. Dar viena drauge gimdys uz 2 menesiu, tai paprase paskaityti jusu knyga. Tikiuosi jai pasiseks taip pat, kaip ir man

Sekmes jums!

Nors man iki vaikelio gimimo dar visi 6 menesiai, bet as jau psichologiskai ruosiuosi vaikelio maitinimui. Mano svajone yra maitinti vaikeli savo pacios pienu bent iki metuku. Skaitau Jusu knyga ir ten randu nuostabiu dalyku, kurie tikrai man pades ateityje. Kadangi tai pirmas mano nestumas, kazkiek dar kankina baime, kad nesugebesiu, bet reikia tiketi, kad viskas bus gerai...

As taip pat psichologiskai tam ruosiuosi ir labai labai noreciau ben iki metuku leliuka maitinti savo pienuku, reiks begti pirkti ta knyga, jauciu, kad ji bus labai naudinga, labai smagu, kad yra tokiu pasisventusiu zmoniu ir kad raso tokias naudingas knygas:-)

Miela neramastingume,

Kaip skirtingi yra informacijos/patarimų šaltiniai, taip skirtingi yra ir vaikai/kūdikiai. Jie - ne mechanizmai pagaminti pagal vieną standartinę schemą ir privalantys veikti tiksliai vienodai. Taigi – nėra ir nepasakysiu vieno tikslaus laiko tarpo tarp maitinimų, tinkančio visiems kūdikiams ir net tinkančio visiems to paties kūdikio maitinimams per parą. Tiesa, buvo laikai, kai tarybinė partija ir vyriausybė per sveikatos apsaugos ministerijos įsakymus buvo sudariusi griežtus kūdikių žindymo tvarkaraščius ir nurodžiusi juos besąlygiškai vykdyti gimdymo namuose ir grįžus namo. ... Jeigu Jus domintų kodėl ir kaip toji tikslių valandų ir gramų politika taip sužlugdė žindymo tradicijas mūsų šalyje, jog prieš trisdešimt metų dauguma kūdikių motinos pieno ragavo tik pirmosiomis dienomis ar savaitėmis, o devyniasdešimt procentų keturių mėnesių kūdikių maitinti tik mišiniais iš buteliuko, galėtumėte apie tai išsamiau paskaityti kol kas vienintelėje lietuviškai parašytoje žindymo istorijoje, kurią rastumėte čia daugelio kitų mamyčių paminėtoje knygoje.

Savo prigimtimi visi esame motulės gamtos sukurti, o pagal ją kiekvieną kūdikį reikia žindyti tada, kada būtent jis to nori. Jeigu kūdikis sveikas ir stiprus, jis pareikalaus valgyti tada kai jam to labiausiai reikės ir žįs taip ilgai ar trumpai, kaip jam tą kartą lieps jo natūralus sveikas apetitas. Tegu jis ir vadovauja. Nieko nuostabaus, jeigu Jūsų kūdikis panorės valgyti ir kelis kartus pažadins Jus naktį. Kadangi mamos pienas yra labai lengvai suvirškinamas ir įsisavinamas, o naujagimis turi augti labai greitai, tarpai tarp maitinimų gali būti ir visai nedideli, ypač jeigu kūdikis mėgsta valgyti po nedaug. O tai, kad kūdikis nepamirštų paprašyti ir galėtų pavalgytų kada jam tikrai reikia, užtikrina jo buvimas kartu su mama per dieną ir miegojimas šalia per naktį.

Reikalas kūdikį valingai pažadinti (subtiliai švelniai lengvojo/paviršutiniškojo miego fazėje, kurią atpažinsite vaiką atidžiai stebėdama) pamaitinimui paprastai iškyla tada, jeigu kūdikis būna paliegęs dėl ligos, ar nusilpęs dėl ilgokai trukusio nuolatinio neprivalgymo.

va cia Jusu pasisakymas tai tikrai drastiskas. Jus tikrai manote kad Jusu nuomone nezinant visos informacijos svarbiauia ir teisingiausia? ir visokie pasisakymai, kad "siulyciau ignoruoti" ir t.t. tai is viso i jokius padorumo remus netelpa...

Miela Bitch_Intriguer,
Iš tikrųjų tai ne vien tik Jūsų asmeninis reikalas. Kitas, kurio įvardijimui Jūs net nesiteikėte skirti žodelio šioje Jūsų žinutėje, yra/bus irgi ŽMOGUS. Ir ne bet koks, o JŪSŲ ATEITIS. Tuo, jog nesate visai savo vaikui abejinga, tikiu jau vien todėl, kad užsukote į šią temą. Juk tkrai ne vien dėl tuščios intrigos?

Tikrai renkasi tik tas, kuris žino ką renkasi ir ką praranda pasirinkdamas kitką:

Žindymas yra natūralu maitinimas, nes būtent tokį būdą kūdikio aprūpinimui maistu sukūrė pati gamta. Motinos pienas yra visavertis maistas, turintis tinkamu santykiu visų medžiagų, reikalingų kūdikiui gerai augti ir normaliai vystytis. Jos gaunamos iš motinos kraujo, atitekančio į krūtų liaukas, kur virsta pienu, o paskui galop tampa vaiko kraujo ir kūno dalelėmis. Taigi jų beveik nereikia perdirbti, todėl motinos pienas nuostabiai lengvai virškinamas. O kadangi jame nėra nieko nereikalingo, motinos pienas labai gerai įsisavinamas kūdikio organizme: iš jo statomos mažojo žmogaus kūno ląstelės, jis teikia energiją naujai gyvybei ir ją saugo nuo infekcijų ir daugelio kitų ligų. Juk girdėjome sakant, jog motinos pienas – “ne tik maistas, bet ir vaistas”. Su juo į vaiko organizmą iš motinos kraujo atkeliauja net ir gyvų ląstelių, galinčių gaudyti ir naikinti ligų sukėlėjus mikrobus. Neveltui kai kurios tautos motinos pieną vadina “baltuoju krauju”. Jis išties neprilygstamas ir nepakeičiamas.
Žindymas krūtimi yra toli gražu ne vien tik natūralus visada šviežio, šilto ir švaraus maisto - motinos pieno - perdavimo vaikui būdas. Jis užtikrina fizinį ir emocinį artumą, svarbų kūdikio saugumo jausmui ir asmenybės vystymuisi bei harmoningiems motinos ir vaiko santykiams.

Žindymas saugo ir mamos sveikatą nuo pat to momento, kai ką tik gimęs kūdikis paguldomas ant jos krūtinės. Naujagimis, žįsdamas krūtį, refleksiškai skatina susitraukti gimdą, taip padėdamas jai išstumti placentą bei stabdydamas kraujavimą. Maitinančios krūtimi daug rečiau patiria pogimdyminę depresiją, nes žindymas veikia raminančiai, o reikalingumo savo kūdikiui suvokimas suteikia didelę gyvenimo prasmę. Žindymas pagerina kalcio įsisavinimą moters organizme, todėl ilgai žindžius retesni kaulų lūžiai dėl jų trapumo – osteoporozės - vyresniame amžiuje. Gydytojų pastebėta, o mokslininkų ir statistiškai įrodyta, kad neturėjusios abortų, gimdžiusios ir kūdikius žindžiusios daug rečiau suserga kiaušidžių ir gimdos vėžiu bei dažniausia moterų onkologine liga – krūties vėžiu. Beje, krūties vėžio atsiradimo rizika mažesnė ir toms, kurios pačios buvo ilgiau žindytos kūdikystėje.

Natūralus maitinimas kainuoja mažiau už dirbtinį maitinimą. Ne tik dėl to, jog nereikės pirkti "dirbtinio maitinimo" daiktų. Jei žindanti motina ir žindomas kūdikis rečiau ir lengviau sirgs, nereiks pirkti ir vaistų ligoms gydyti, jums abiem nereiks mokėti savąja sveikata.

Pries pirmagimes gimima buvau inikus i knygas, skaiciau teorija, ruosiausi moraliskai. Turbut vertingiausia informacija buvo gauta cia, SM. Nes dauguma vadoveliu gimdyvems pamirsta pamineti, kad pradzioj skaudes, kol krutys pripras, kad truks kazkiek laiko, kol viskas susinormalizuos, kad kas kazkiek laiko vaikai auga greiciau ir prasideda pieno krizes. Jeigu ne visos cia esancios mamos, aprasancios savo situacijas, nebuciau zinojusi, kad taip buna su daugeliu vaiku. Kad reikia tik didelio noro duoti vaikui tai, KAS GERIAUSIA (ir nieks manes neitikins, kad milteliai su vandeniu yra gerai) ir kantrybes, kantrybes, kantrybes Viso pasiruosimo deka maitinu mazaja jau du metus. Laukiames antrojo. Tad pirmajai teks turbut atsisakyti jos didziausio dziaugsmo. O galbut, Dakatare Vitkauskai, imanoma maitinti abu? Pasaulyje optimalus maitinimo amzius iki 2 metuku. Bet kitur raso iki 3, kuomet vaikas atsisako pats.. Vat cia nebezinau, ka reiks daryti

Žiū, ką radau: Interviu su gyd. Vitkausku!