Ar jau ruošiatės gimsiančio vaikelio maitinimui?

Laba diena, norėjau ir aš pasidalinti savo nuomone apie perskaitytą gydytojo K.Vitkausko knygą. Patiko nenusakomai, net pati nesitikėjau, nes pirkau su didele skepticizmo doze.
Dabar drąsiai galiu pasakyti - ačiū Dievui kad ji pakliuvo man į rankas.Nes iš tiesų neturėjau žaaaalio supratimo apie žindymą. Visos mano žinios apsiribojo mamos pasakojimais, kokios netikusios buvo jos krūtis maitinimui(mane maitino gal mėnesį,brolį- gal porą savaičių, po to abejais atvejais nutraukė maitinimą dėl išsivysčiusio mastito).Aišku kad teigė jog tai gali būti paveldima, ir kad ne visos moterys gali pačios maitinti.Dabar bandau įpiršti jai jūsų knygą - kad apsišviestų, ir nereiktų paskui dėl to pastoviai ginčytis.
Manau mūsų užaugusi karta ir mūsų mamos - buvo tiesiog anų laikų nepagrįstų prietarų aukos.Dėl to ir užaugom amžinai sergantys, ir iš alergijų su broliu neišlipam.Labai tikiuosi kad mano mergytei taip nebus.
Nuoširdžiai tikiuosi kad maitinsiu pati ir ilgai.Turiu pavyzdį - neseniai pagimdžiusią draugę, kuri šešių mėnesių dukrytę tik pradeda po truputį primaitinti kietesniu maisteliu, vaikas nei sykio net "apsisnargliavęs" nebuvo.Ji irgi prieš gimstant intensyviai domėjosi žindymu, daug ką iš jos pasisėmiau, tikiuosi ir man pavyks.

10 savaiciu dabar. Na taip as irgi skaiciau kad juos nepatartina naudoti velesniu laiku. Bet galima tik pagimdzius dar kelias dieneles, kai dar pienas nesigamina labai. Tai net pati nzn ka daryti. Noriu antraji vaikiuka pati maitinti ilgiau, bet net nzn kuo griebtis kad taip ir butu ;(

Mum kursuose žindymo specialistė aiškino, kad po gimdymo kelias dienas moters oda yra labai elastinga, dėl ko tai dėkingas laikas padėti vaikui susiformuoti tą spenelį. Patarimas buvo vienas: nuo pat gimimo duoti žįsti kuo dažniau ir daugiau, nenaudoti jokių soskių. Dar vienas dalykas: iš to, kas žindimo metu atsiduria kūdikio burnoje, tik 1/3 yra spenelis, o 2/3 yra rudasis laukelis, todėl su įtrauktais speneliais labai svarbu geras apžiojimas. O naujagimio burnytė maža, kartais sunku jam būna išsižiot gerai (maniškė kažkodėl tingėjo plačiau išsižioti), tai tiesiog su pirštais suėmusi spenelį grūsdavau į burną kuo giliau. Maniškei reikėjo 2 savaičių, kad gal ir burna kiek paaugtų, ir pati pramoktų žiotis kaip reikiant, kad nebekankintų tų spenelių... O per tas 2 savaites žindydama vis skaitinėdavau K. Vitkausko knygą, kaip ten viskas turi būti (atmintinai jau mokėjau ) ir vis galvodavau, kas čia ne taip, ką čia daryti. Ne viskas iš karto pasiseka, bet stengiantis teisingai daryti galiausiai ima ir pavyksta

as irgi perskaiciau knyga patiko kad yra gausu informcijos, palygiminu, tik vienas dalykas kliuvo knygos padzioje begalo daug moksliniu terminu as kai medicinoje esu zalia, tai buvo siek tiek nuobodu skityti , bet kai perskaitai pirmus 60 puslapiu tada jau prasideda pats idomumas ir neimanoma atsitraukti verta demesio knyga patarciau visom isigyti

noriu ir as pasisakyti :ax:laukiuosi trecio vaikelio,kuris ateis i pasauli jau greitai,knyga nusipirkau didelio noro maitinti kuo ilgiau vedina,pirmuosius berniukus maitinau trumpai,ir skaitant knyga paaiskeja, mano klaidos ir neismanymas dabar knyga tiesiog ryte ryju akimis,o noras maitinti vis dideja,skaitant kiekviena puslapi,ji skatina,nuteikia dziugiai su ismintim ir padrasinimais,su faktais
Gerb,Vitkauskai,aciu,kad esate,tikiu,kad daugeliui mamu jusu knyga yra didzioji pagalba

Gerb. Gydytojau,
pirmąjį vaikelį maitinau vos 3 savaites... Nors begalo norėjau maitinti, bet turbūt vien noro nepakako. Jau ant gimdymo stalo mano sūnus sunkiai imė krūtį, nes speneliai įdubę, o kai išlenda, būna gal tik 5mm. Ligoninėje prasikankinom, neimė krūties. Antspenių pagalba šiek tiek jam buvo lengviau, bet vis sukiodavo galvytę ir nenoriai imdavo tą gumą. Grįžus namo pradėjau nusitraukinėti ir daviau savo pieną iš buteliuko. Ir taip valgėm 3 savaites. Pienas imė mažėti... Teko pirkti mišinukus.

Dabar taip taip, labai labai noriu maitinti antrąjį. Ramybės neduoda ta pati problema - įdubę speneliai. Kokios mano maitinimo prognozės ir ką turėčiau daryti, norėdama žindyti savo kūdikėlį?

Labai laukiu Jūsų atsakymo.

----------------------------------------------------------
Orfeja, aš taip pat maitinau tik 3 savaites, o dabar ryžtingai pasiruošus ištaisyti savo klaidas ir antrą vaikelį maitinti gerokai ilgiau:) Neturiu tos problemos su speneliais, bet noriu tiesiog parekomenduoti gerb. dr. K. Vitkausko knygą "Nepakeičiamas kaip motinos meilė", nes skaitant įgausi ne tik vertingų žinių, bet ir pasitikėjimo savimi, kad TU TAU GALI! Ir nesvarbu kokios bėdos puola, nes žinios padės jas išspręsti Sėkmės

S. O. S
man temperatūra 39 Ar galiu maitint? geriu liepžiedžių arbatą, vartoju daug skysčių, daug miegu. Skambinom į greitąją sakė po maitinimo gert paracetamolį

Drąsiai maitink, galima, pats dr. K. Vitkauskas taip sakė. Laikykis!

Miela Valaura,

Dauguma nereceptinių vaistų žindomiems kūdikiams reikšmingo pavojaus nesukelia. Tačiau nenustatinėkite diagnozės ir neskirkite gydymo sau pati. Tai geriau padarys profesionalas – gydytojas. Bet jeigu karščiuojate ar kenčiate skausmą, jau laukdama pagalbos galite išgerti vaistų nuo temperatūros ar skausmo. Acetaminofenas (paracetamolis) ir ibuprofenas žindomam kūdikiui nepakenks, nes į motinos pieną patenka tik labai maža motinos išgertų šių vaistų dalis. Be to, jie nėra toksiški ir tinka net naujagimių gydymui. Taip pat saugus yra ir aspirinas (acetilsalicilo rūgštis), jeigu vartojamas ne ilgai, o tik vieną kitą kartą.

Gydytojui būtinai pasakykite, jog esate kūdikį maitinanti motina ir žindymą norite tęsti. Jis parinks tokius vaistus, kurie nepakenktų kūdikiui. Jeigu prireiktų antibiotikų, tai galima rinktis, pavyzdžiui, iš tų, kuriais būna gydomi ir susirgę vaikai. Natūralių ir sintetinių penicilinų, gentamicino, daugumos cefalosporinų, eritromicino ir azitromicino mažiau kaip 1 procentas nuo motinai paskirtos dozės patenka į jos pieną, o iš pieno į kūdikio kraują – dar mažiau. Retai pasitaiko alergija antibiotikams, o gydymui tęsiantis ilgiau, kūdikį reikia stebėti dėl galimos pienligės ar viduriavimo. Tačiau rizika nedidelė, nes motinos pienas padeda žarnyne išlaikyti normalią mikroflorą. Jeigu galima pakeisti kitais antibiotikais, žindančiai motinai geriau neskirti, ypač ilgais kursais, tetraciklinų, levomicetino ir metronidazolio.

Miela Orfėja,

Maždaug dešimt procentų nėščių moterų turi plokščius (neiškilusius) arba įtrauktus spenelius, kurie, manoma, gali įtakoti žindymo problemas, apsunkindami tinkamą kūdikio prigludimą prie krūties.

Įtrauktu speneliu laikomas toks, kuris, suspaudžiant krūties areolę tarp pirštų, ne išsikiša į priekį, kaip normalus ar plokščias spenelis, o įsitraukia gilyn. Tuomet spenelio kraštai, dalinai ar visai susiglausdami, gali užspausti latakėlių angeles ir trukdyti pienui ištekėti iš krūties.

Kaip viena iš įtrauktų ir plokščių spenelių išankstinio paruošimo būsimam žindymui priemonių, siūlomų taikyti jau nėštumo metu, yra spenelių gaubtukai. Tai yra plokšti stikliniai arba plastmasiniai diskai su skyle centre ir pusrutuliniu skliautiniu dangteliu. Jie dedami ant spenelių po tampria liemenėle taip, kad spenelis būtų stumiamas pirmyn pro disko viduryje esančią skylę į gaubtelį. Tikintis, jog plokšti speneliai pailgės, o įtraukti – išsitiesins, spenelių gaubtukus rekomenduodavo nešioti paskutiniojo nėštumo trimestro metu, pradedant nuo 1-2 valandų kasdien, palaipsniui šią trukmę ilginant iki visos dienos. Nors būta moterų, įsitikinusių, jog spenelių gaubtukai joms padėjo, tačiau daugelis skundėsi, jog šie prietaisai yra nepatogūs, sukelia prakaitavimą, odos išbėrimus, savaiminį pieno tekėjimą bei keblumų dėl išvaizdos juos dėvint.

Neįrodyta, kad spenelių gaubtukų nešiojimas ar krūtų tampymo pratimai, atliekami nėštumo metu, vėliau palengvina žindymą. Išties, išankstinės “treniruotės” nieko nelemia ir nebūtinos; svarbiau speneliams duoti erdvės ir gryno oro, o nėštumą valdantys moters hormonai paruoš spenelius būsimam žindymui. Neretai plokšti speneliai išsitaiso patys savaime. Artėjant gimdymui jie tampa ir didesni, ir labiau atsikišę. Be to, oksitocinas, išsiskiriantis moteriai besiruošiant žindyti ir žindymo metu, verčia susitraukti žiedinius spenelio raumenis ir spenelį daro stangresnį bei ilgesnį. Dauguma moterų su įtrauktais ir plokščiais speneliais gali sėkmingai žindyti savo kūdikius.

Spenelio išvaizda, kol jis dar nėra burnoje, gali labai skirtis nuo jo formos kūdikiui žindant. Juk kūdikis žinda ne vien tik spenelį. Vaikutis apžioja ir už spenelio esantį tamsesnįjį laukelį – areolę. Taip kūdikio burnoje suformuojamas „žindymo spenys“, kurio ilgio tik maždaug trečdalį sudaro spenelis. Daugeliu atveju spenelio įdubimas nėra toks didelis, jog trukdytų kūdikiui gerai priglusti prie krūties ir įtraukti spenelį giliai į burną, nors kartais tai padaryti jam gali dar nepavykti jau pirmųjų žindymų metu. Moters, ypač pagimdžiusios, spenelis ir krūtis yra elastingi. Spenelio ir aplinkiniai audiniai lengvai ištempiami. Šitoks spenelio „paklusnumas“ žindančiam kūdikiui padeda paaiškinti, kodėl spenelio įsitraukimas paprastai sumažėja po kelių žindymo savaičių ar mėnesių. Yra pastebėtas dėsningumas, jog su kiekvienu vėlesniu nėštumu spenelių įsitraukimas būna mažesnis.

Suformuoti „žindymo spenį“ kūdikiui padėti gali ir pati mama, jei prieš glausdama vaiką prie krūties, ją „pasmailins“ nestipriai suspausdama tarp pirštų ir patempdama pirmyn. Tik nereikia pirštų laikyti ant spenelį supančio tamsesniojo laukelio - areolės, nes jos didumą kūdikis turės apžioti burna. Jeigu speneliai plokšti (ne įtraukti), taip pat galima prieš pat žindymą juos pamasažuoti arba stimuliuoti vėsiu drabužiu, skatinant pailgėti. Įtrauktų spenelių forma gerinama suimant tarp pirštų ir nykščio apie 3,5-5 cm už spenelio ir jais spaudžiant link krūtinės.

Dar veiksmingiau įdubusio spenelio iškėlimui prieš pat kūdikio maitinimą galėtų pasitarnauti toks nesudėtingas prietaisas: “adatinį” švirkšto galą nupjaukite ir per jį įkiškite stūmoklį (atvirkščiai negu įprasta). Paskui likusį laisvą platesnįjį galą uždėkite ant spenelio, ir pamažu atsargiai traukdama stūmoklį spenelį iškelkite paviršiun. Tada, nuėmę švirkštą, glauskite prie krūties kūdikį.

Žindymo nesklandumai dažniau atsitinka ne dėl motinos spenelių formos ypatumų, bet dėl naujagimio pripratinimo čiulpti čiulptuką nuraminimui ar maitinant iš buteliuko, arba todėl, kad kūdikis prie krūties laikomas nepatogiai.

Šįkart Jums tikrai pavyks

Labas vakaras.
Ir vėl aš čia su savo kalusimais.. Šį kartą reikalas kiek kitoks.
Mano sūnui dabar yra pusė metų. Nelauktai sužinojome, kad vėl laukiuosi. Nors iki šiol net normalaus primaitinimo nėra - nenori mano mažiukas nieko kito, tik mamytės pienuko Ketinu pirmą vaiką žindyti iki gimdymo, o paskui maitinti abu vaikus. Ar tai įmanoma? Gal yra kokios nors literatūros šiuo klausimu? Ar internetinių psl?
Bučiau labai dėkinga, nes dabar jaučiuosi sutrikus. Buvau tvirtai nusprendus žindyti kol vaikas pats neatsisakys...