baime

Norėjau sužinoti, ar baimės nėra paveldimos. Pvz. : aš paniškai bijau tamsos, negaliu buti ar miegoti tamsoj viena kambarį, netgi su mažąja. Taigi, vyras visada privalo miegoti kartu, o jeigu nakti reikia eiti i tualeta - žadinu vyrą, kad ijungtų šviesą. Nenorėčiau, kad ši baimė persiduotu vaikui. Nuo kokio amžiaus prasideda "ne vaikiškos baimės" t.y. fobijos, kurios lydi visą gyvenimą.  

Naktinė baimė

Kas tai yra?

Tai nevalingas pabudimas iš gilaus miego. Staiga naktį vaikas pašoka ir ima rėkti. Jo niekas negali nuraminti. Tėvų bandymas guosti sukelia dar didesnį pyktį.
Naktinė baimė yra palyginti dažnas reiškinys. Ji bent kartą pasitaiko trečdaliui 2- 7 metų vaikų. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje tokių priepolių pasitaiko itin retai (jei kūdikis patiria panašius simptomus, verta pasikonsultuoti su pediatru, ar tai tikrai tik naktinė baimė, o gal vaikui kas nors skauda?). Naktinė baimė trunka nuo 5 iki 15 min., retai ilgiau, gali vykti pirmą- trečią, vėliausiai ketvirtąją miego valandą. Gali pasireikšti tik vieną ar keletą kartų.
Tai nėra jokia liga.

Dėl ko atsiranda naktinė baimė?

Naktinės baimės priepoliai yra susiję su vaiko susidorojimu su kasdieniais įspūdžiais. Pirmosiomis miego valandomis, vaikai nevalingai vieną du kartus pabunda iš gilaus miego. Užuot vėl užmigę, jie patiria mišrią būseną, kai būdravimo, gilaus miego ir sapnų fazės keičia viena kitą. Kartais tokia būsena užtrunka ilgesnį laiką, ir vaikas ima keistai elgtis.
Naktinės baimės priežastis yra galutinai nesubrendusios smegenys. Šis reiškinys yra paveldimas.

Kaip elgtis tėvams priepuolio metu?

Nežadinti, palikti ramybėje, kol praeis priepolis, bet kartu pasaugoti, kad nesusižeistų.


Vaikai paprastai priepolio kitą dieną neprisimena. Šie priepoliai tik vadinami naktinėmis baimėmis, bet iš esmės su baime jie beveik neturi nieko bendro. Jei priepoliai kartojasi dažnai, kreipkitės į vaikų psichiatrą, ar psichologą išsamesniam ištyrimui- gal vaikas patiria per daug įspūdžių, kurių smegenys nesugeba apdoroti?

mano 3,8m, dukryte taip pat eme visko prisibijoti,pradejo reiketi ir vakarais  ir nakti manes,pradejo isivaizduoti visokias pabaisas ir raganu eme bijoti,o to anksciau nebuvo,na nera labai jau blogai,tik ,kad pamacius sena zmogu ji galvoja,kad tai ragana ir issigasta,slepiasi,nepatogu pries zmones,bet tada tik stengiuos nukreipti demesi kitur,pries tai paaiskinus,kad tai tik senas zmogus.Jei blogiau nebus,tai tikiuosi isaugsim is to

[quote] O mums sianakt vel teko keltis visiem nuo mazyles klyksmo, lyg butu ka baisaus susapnavus ir issigandus.[smiley=shocked.gif] Raminau apie pusvalandi: atrode nepabudusi ir besiblaskanti ant ranku, isteriskai klykianti... Jau koki ketvirta karta taip nakti, tik ne taip ilgai budavo ir diena koki pora kartu.

Egliuk, ar tik ne dantukai dygsta  ;) Bent jau mums tokie prabudimai naktimis buvo pirmasis zenklas, kad uz kokiu poros savaiciu dantukas islys. Apziurek gerai, gal dantenos patinusios, gal jau apciuopsi iskilimus. Na, mums tai cia 100 % pasitvirtindavo  ;D Po to vel ramiai miegodavo. Ypac sunkiai dygo iltiniai ir kruminiai visi paeiliui, tai gal pora men. labai irzli buvo, prastai miegodavo, isdygsta du, savaite ramu, po to sekantys lenda. Budavo irgi taip soka is miego klykdama, nepadeda niekas, nei supimas, nei raminimas, stumia mane nuo saves ir viskas. Tai mes sviesa uzdegdavom, tada prabusdavo, apsidairydavo ir pazindavo mane. Budavo, kad po to daugiau kaip valanda nemiega, zaidzia, sneka pas mus lovoje. Taigi gal ir klystu, bet gali buti, kad greit pasirodys dantukai  ;)  ;D

Del suniuku vabaliuku baimes:
pastebejau, kad labaisvarbu yra tevu reakcija. Pvz jei maziukas ras praeinanti pro sali tarakona ir susirinks, jam visai smagu bus, patirtis ir uzsiemimas kaip sakant  ;D Bet jei mamyte pamacius nevalingai susipurtys, girebs ir mes ta slykstyne kuo toliau, jau vaikucio galvyteje bus irasyta: tarakonas yra labai blogai ir baisu. Tas pats su shuniukais - jei koks staigiai puls vaikiuka,tas gali ishsigasti, bet jei uzfiksuos, kad mamyte pati ishsigando, tada jau bijos ir ziurkes dydzio uz 50 metru begancio shunycio  

Dėl mirties baimės

Gyvendamas vaikas susipažįsta su įvairiais dalykais, ir mirtis yra vienas paslaptingiausių. Gali būti, kad vaikas girdėjo kalbant apie mirtį kaip apie kažką baisaus, dėl to ir bijo. Galima su juo apie tai pasikalbėti plačiau, pvz., gal yra matęs mirusį paukštelį ar kitą gyvūnėlį, kad būna gaila, kai numiršta. Galima vaikui paaiškinti, kad kai kas nors miršta, tai vistiek iš tikrųjų neišnyksta, bet lieka gyventi kaip prisiminimas kitų širdelėse.

Dėl fobijos

Apie baimės paveldimumą galima kalbėti ta prasme, kad vaikas jos gali išmokti matydamas kitų elgesį. Manau, kad suaugęs žmogus gali labai sumažinti ar visai išspręsti šią problemą psichoterapijos dėka.

As biski placiau noreciau paklaust apie mirties baime.

Suprantu kad vaikui reikia zinoti kad taip buna, kad tai normalu, naturalu, taciau ar reikia ir iki keliu metu saugot vaika nuo sito zinojimo? Gal vyresniam amzyje jis tai priims kitaip ir nebus tos baimes. ???

Kadangi dantuku vis dar nepasirode, nors ir patine dantenos, tai manau, kad pas mus nakties baime, kaip ir itariau. Labai tiksliai psichologe apie tai parase. Ypac priepuoliai atsiranda, kai daug kur nors vaziuojam, bendraujam su ivairiais zmonemis, matom daug visokiu gyvuneliu ir pan. Per daug ispudziu mazylei.  :-/ Tik nezinau kaip sutrumpinti ta verkimo laika (apie 15 min.), nes nereaguoja is karto nei i glostymus, kalbinima, nesiojima, nei i sviesa ar soske.  ??? Ir kur apie tai galima butu pasiskaityti daugiau?

Jei pamatytume viska vaiko akimis, su turima vaiko patirtimi, ne kiek neabejoju, kad butu labai baisu. Negalim visko susekti: "multiku", reklamu, vaikisku prekiu ir pan. poveikio vaikui. Jiems ir taip visko daug aplinkui, jautresniam, 'sugerianciam" viska vaikui sunku atsirinkti, kas gerai, kas negerai, ko reikia saugotis ir kas gresia is tokios nepazistamos aplinkos. Kiekviena baime kyla tik is patirties ir jokio paveldimumo negali buti. Nebent mama, turedama baime, ja savo elgesiu, reakcija, pasakojimu perduoda ja vaikui. Nors daugelis autoriu pripazista, kad nestumo metu patirtos baimes persiduoda vaikui, veliau jos itvirtinamos patirtimi.

Ivai,
man atrodo, kad gal specialiai nereikia saugoti. Kai vaikas susidurs, jis paklaus, arba Jūs pastebėsite ir galėsite pasikalbėti apie tai.

Egliukui,
Internete galima paieškoti su raktiniais žodžiais " child, night terror" ar pan..
Yra lietuvių kalba prieš keletą metų leista knyga "Jei vaikas nemiega..." (užsienio autorių), bet jau seniai knygynuose jos nemačiau, gal bibliotekose yra. Kas toje knygoje, tai beveik viską aš ir parašiau atsakydama į klausimą, nes ten trumpai aptariama.
Galite dar pasikonsultuoti su vaikų psichiatru, pediatru.  

Sveiki, mano dukrytei 2 metai ir mėnuo. Netyčia ji prarijo sagą ir matyt išgirdo kai mes kalbėdamiesi tarpusavyje pasakėme, kad ją turėtų "iškakoti". Tai įvyko po 2 dienų, bet su didžiuliu nenoru sėdėti ant puoduko. Kai tik sesdavo ant jo, prasidedavo isteriškas verksmas ir rėkimas. Ir dabar beveik visą savaitę negalime pasodinti ant puoduko. "Kakoti" ji nori, rankytėmis laikosi už užpakaliuko ir verkia, o kai sodiname ant puoduko - vėl ašaros. Bandom visaip gražiai ją įkalbėti, rodome, kad visi žaisliukai irgi daro ant puoduko. Netgi vėl uždėjome pampersą, nors į jį nedarome jau nuo 1,5 metukų. Patarkite ką daryti, nes nieko nebesugalvojame kaip įkalbėti vaiką vėl daryti ant puodo

Del baimiu nesenai knygyne radau puikia knyga, kuri vadinasi "terapines pasakos". Knyga skirta teveliams ir specialistams dirbantiems su vaikais. Joje aprasytos tipiskos vaiku baimes, kaip tamsos, buti paliktam, mirties, mamos praradimo ir t.t. bei pateiktos istisos pasakos skirtos tom baimem nugaleti. Tikiuosi mamytem pravers