QUOTE(justytiaa @ 2006 01 25, 17:54)
Taip kad negaliu tikėti tuo, ko nematau ar nenoriu tikėti... 
O tu netiki niekuom, ko nematai? Meile? Ištikimybe? Gėriu? ir pan. Juk kai matai ką nors-tai jau NEBE TIKĖJIMAS, o ŽINOJIMAS.
O tu netiki niekuom, ko nematai? Meile? Ištikimybe? Gėriu? ir pan. Juk kai matai ką nors-tai jau NEBE TIKĖJIMAS, o ŽINOJIMAS.
QUOTE(Tylene @ 2006 02 02, 09:27)
O tu netiki niekuom, ko nematai? Meile? Ištikimybe? Gėriu? ir pan. Juk kai matai ką nors-tai jau NEBE TIKĖJIMAS, o ŽINOJIMAS.
Tikiu juo ir visalaik tikėsiu...
QUOTE(Palaiminta @ 2006 01 16, 13:45)
Apie savo santykius su Dievu galiu pasakyti -as Ji myliu, Ji gerbiu ir stengiuosi gyventi pagal Jo zodi. Skaitau Jo zodi, i baznycia nueinu karta i savaite, kartais reciau, svarbiausia, manau, tureti Dieva savo sirdyje ir kalbetis su Juo visose aplinkybese, dekoti Jam uz tai, ka turiu, ka Jis dave, slovinti, giedoti Jam.
As taip pat tikiu
QUOTE(Klim @ 2006 01 18, 12:55)
Netekus kūdikio galima ašaroti ir pykti ant viso pasaulio. O galima atsiklaupti ir pasakyti: "nežinau, Dieve, kodėl tai atsitiko, bet Tu žinai, o aš Tavim pasitikiu. Ačiū Tau už tai, kad laikai mane už rankos ir vedi Savo keliu. Kas beatsitiktų, pasitikiu Tavim" - ir kaip manai, kaip besielgdama būsi laimingesnė?
As taip pat netekau kudikio, kuris buvo mano isciose..., bet man nuo to tikrai nesumazejo tikejimas Juom, tik buvo kile be galo daug klausimu kodel taip atsitiko ??? O atsakymus radau Sv.Raste ir melsdamasi...
O dabar jau puse metuku dziaugiames savo suneliu
Na o as netikinti visiskai, taip kad galiu sakyt ner dievo mano gyvenime.
Ir apskritai, kiek pastebejau zmones linke mokyti, aiskinti kad dievas yra ir pan.
As tokiu dalyku nepripazistu. Niekam neaiskinu kad tikek, ir niekam neaiskinu kad netikek. Issakau savo pozicija siuo klausimui ir daugiau jokiu diskusiju.
Ir apskritai, kiek pastebejau zmones linke mokyti, aiskinti kad dievas yra ir pan.
As tokiu dalyku nepripazistu. Niekam neaiskinu kad tikek, ir niekam neaiskinu kad netikek. Issakau savo pozicija siuo klausimui ir daugiau jokiu diskusiju.
manau žmonės yra LINKĘ tikėti kažkuo...žinoti,kad kažkas tau gali padėti, kad gali į jĮ kreiptis bet kuriuo metu...aš tolerantiška ir pati kažkada ėjau į bažnyčią,nes buvo poreikis...
bet viską logiškai pamąsčius...tai...
bet viską logiškai pamąsčius...tai...
as irgi tikiu o ne netikiu tik labai sutinku su tuo kas pradzioje sios temos buvo pasakyta kad kunigai ir baznycia atstumiazmogu - kai buvau gilioj tikejimo krizej nuejau pas kuniga ir ryzausi jam tai pasakyt o jis tik isklauses sako sukalbek teve musu ir tris sveika marija 
niu as ir nebezinojau ka daugiau daryt o kadangi mano vaikinas visai netikintis tai jau senokai jau ir baznycia nevaikstau tik pasilieku galimybe su dievu kalbetis savo viduje
niu as ir nebezinojau ka daugiau daryt o kadangi mano vaikinas visai netikintis tai jau senokai jau ir baznycia nevaikstau tik pasilieku galimybe su dievu kalbetis savo viduje
O aš tikiu į Dievą,tikiu į pomirtinį gyvenimą. O ilgokai abejojau...Paskui gyvenime buvo keletas skaudžių netekčių ir atėjo atsakymai į visus kankinusius klausimus.
Dabar tikiu,kad viskas yra Dievo valioje. Kartais jo valia neatitinka mano norų. Dažnai būna,kad jau po visko supranti,kad tie norai buvo kvaili ir ,ačiū Dievui,kad jis neišklausė mano maldų.
O kunigai yra žmonės ir man kartais nelabai patinka klausytis jų pamokslų. Man labai patiko a.a. Tėvas Stanislovas. Manau,kad daugiau tokių kunigų turėtų būti...
Ir dar didelę žalą daro žmonės,kurie eina kiekvieną sekmadienį į bažnyčią,save vadina tikinčiaisiais,bet jų darbai rodo ką kita. Kai abejojantis su tokiu susiduria,aišku kokia jo nuomonė tampa
Bet ką darysi, visų pagal vieną kurpalį neapausi ir čia tas pats...Sakyčiau reikia pereiti kelias bažnyčias kol rasi tau tinkantį kunigą. Ir maldose prašyti Dievo,kad stiprintų tikėjimą. Tokių maldų išklauso 
Dabar tikiu,kad viskas yra Dievo valioje. Kartais jo valia neatitinka mano norų. Dažnai būna,kad jau po visko supranti,kad tie norai buvo kvaili ir ,ačiū Dievui,kad jis neišklausė mano maldų.
O kunigai yra žmonės ir man kartais nelabai patinka klausytis jų pamokslų. Man labai patiko a.a. Tėvas Stanislovas. Manau,kad daugiau tokių kunigų turėtų būti...
Ir dar didelę žalą daro žmonės,kurie eina kiekvieną sekmadienį į bažnyčią,save vadina tikinčiaisiais,bet jų darbai rodo ką kita. Kai abejojantis su tokiu susiduria,aišku kokia jo nuomonė tampa
Bet ką darysi, visų pagal vieną kurpalį neapausi ir čia tas pats...Sakyčiau reikia pereiti kelias bažnyčias kol rasi tau tinkantį kunigą. Ir maldose prašyti Dievo,kad stiprintų tikėjimą. Tokių maldų išklauso
QUOTE(Enija @ 2006 01 16, 08:19)
Tikiu. su dideliu smalsumu skaitau kitų tikėjimų literatūrą. Lyginu, bandau suprasti kuo skiriasi vienas Dievo garbinimo būdas nuo kito.Galiu pasakyti, kad visos religijos turi panašius tikslus, tik skirtingas išraiškos formas. Kartais atrodo, kad prie absoliučių tiesų yra vis grįžtama, jos tarsi iš naujo patvirtinamos kokio nors pranašo žodžiais. Skaitant susidaro įspūdis, kad kiekviena religija tarsi buvo užduotis žmonijai tam tikru laikotarpiu. Tarkim Senasis Testamentas apima praktiškai visas gyvenimo sferas, tokias į kurias religija jau mūsų laikais visai nebesikiša. Būtų galima manyti, kad filosofija tarsi galėtų dubliuoti religiją, o dvasines problemas sprendžiant, šventiką galėtų pakeisti psichoterapeuto konsultacija, bet yra dar kažkas, ko negali duoti jokia žmogui suvokiama kitokia veiklos forma. Malda, meditacija yra būtina kai kuriems žmonėms ir to nėra kuo pakeisti. Galų gale yra tokių dalykų, kuriuos tik Dievo buvimu galima paaiškinti.
Nemanau, kad šiuolaikinis tikintysis vaizduojasi Dievą kaip kokį senolį su barzda ir besėdintį soste padebesyse, bet pasaulį teigiančios mentalinės jėgos-energijos ar dar kažkaip įvardintos Dievo apraiškos nuneigti ar įrodyti esant negalime.
Galų gale mokslininkai dar turi daug ką nuveikti, tam reiks ne vieno šimtmečio. Kai kuriems dalykams įrodyti kartais reikia pasitelkti šalutinius įrodymus.Taip ir Dievo buvimas, netikinčiam įrodinėti nėra jokios prasmės, geriau skirti laiką pokalbiams su tikinčiais.
Nemanau, kad šiuolaikinis tikintysis vaizduojasi Dievą kaip kokį senolį su barzda ir besėdintį soste padebesyse, bet pasaulį teigiančios mentalinės jėgos-energijos ar dar kažkaip įvardintos Dievo apraiškos nuneigti ar įrodyti esant negalime.
Galų gale mokslininkai dar turi daug ką nuveikti, tam reiks ne vieno šimtmečio. Kai kuriems dalykams įrodyti kartais reikia pasitelkti šalutinius įrodymus.Taip ir Dievo buvimas, netikinčiam įrodinėti nėra jokios prasmės, geriau skirti laiką pokalbiams su tikinčiais.
Tavo postas man, kaip istroskusiam gaivus vanduo.Dekui jog esi.
Nesu aktyviai tikinti šiuo metu...tačiau stengiuosi gyventi pagal pamatus kurie išlikę širdyje....
Laikau save daugiau protestante, nei katalike...kažkaip man artimesnis paprastas požiūris i Dievą...bendravimas su juo....
O Dievo būvimu įsitikinau...kai pamačiau kaip atsikelia žmonės iš vežimėlių....pasveiksta nuo vėžio...kai už juos pasimelždia....
Kažkada patyriau Dievo būvimą pati : Kai man buvo gal kokie 12 metų...atsimenu vieną sekmadienį ruošėmės į bažnyčią...pasakiau mamai kad norėčiau naujos suknelės (pinigų tam nelabai buvo), mama pasakė, o tu Dievo paprašyk...Paprašiau...savo vaikiška malda kaip mokėjau...po bažnyčios susirinkimo prie manęs priėjo nepažįstama moteris...padavė kažkokį paketuka ir pasakius "čia tau"...nuėjo....nesupratau nieko....atidariau...o ten buvo supakuota graži suknelė...kaip tik ant manęs
Tai va taip aš įsitikinau kad Dievas yra... ir ne tik kad yra...Jis gyvas...atsakantis į maldas ir prašymus
O čia nuėję pamatysit nuostabių vaizdų ir išgirsit interviu su Dievu
tik anglų kalba .....
http://www.theinterv...opup-frame.html
Laikau save daugiau protestante, nei katalike...kažkaip man artimesnis paprastas požiūris i Dievą...bendravimas su juo....
O Dievo būvimu įsitikinau...kai pamačiau kaip atsikelia žmonės iš vežimėlių....pasveiksta nuo vėžio...kai už juos pasimelždia....
Kažkada patyriau Dievo būvimą pati : Kai man buvo gal kokie 12 metų...atsimenu vieną sekmadienį ruošėmės į bažnyčią...pasakiau mamai kad norėčiau naujos suknelės (pinigų tam nelabai buvo), mama pasakė, o tu Dievo paprašyk...Paprašiau...savo vaikiška malda kaip mokėjau...po bažnyčios susirinkimo prie manęs priėjo nepažįstama moteris...padavė kažkokį paketuka ir pasakius "čia tau"...nuėjo....nesupratau nieko....atidariau...o ten buvo supakuota graži suknelė...kaip tik ant manęs
Tai va taip aš įsitikinau kad Dievas yra... ir ne tik kad yra...Jis gyvas...atsakantis į maldas ir prašymus
O čia nuėję pamatysit nuostabių vaizdų ir išgirsit interviu su Dievu
tik anglų kalba ..... http://www.theinterv...opup-frame.html
Tie, kas netiki, gali mano posto ir neskaityti
Tevu kambaryje kazkada mire mano prosenele. Nezinau, ar tai susije, bet butent ju kambary nakti budavo visokiu fintu. Mama pabusdavo nuo to, kad ja kazkas smaugia. Visada tuo paciu metu. Kartais budavo, kad tarsi silta ranka glosto, bet tai budavo retai. Buvo man tada 14 metu ir kazkaip ne tas galvoj buvo, kad kazkokios baisos-pabaisos pas mus gyvena, juk man netrukde Taigi neiskente tevai iskviete kuniga i namus, kad jis sukalbetu maldas ir pasventintu visa buta. As NIEKO apie tai nezinojau ir visa diena, kai tai vyko, manes nebuvo namie. Ta pacia nakti sapnuoju sapna: Sedim mes (visa mano seima) uz tokios kalveles, o prieky stovi toks mazas medinis namelis ir toliau tik didziulis laukas. Ir as sakau: ''tuoj jis turetu ateiti".. Tuomet matau, kaip is to mazo namelio iseina Dievas ir mes su seima einame prie jo. As apkabinu jam kojas (nes man atrodo, kad nesu verta atsistot ir ji apkabinti kitaip) ir pradedu verkti is dziaugsmo. O jis sako: "viskas gerai, as atejau pas jus". Jausmas buvo nerealus! Ryte papasakojau apie tai namiskiams, o mama ispute akis ir sako, kad vakar buvo kunigas atejes 
Tuomet visi pamane, kad atejo pas mane, kaip pas maziausia seimoj. Po sio sapno, mano tykejimas sustiprejo. Daznai kalbuosi su Dievu ir zinau, kad jis mane girdi. Po to sapno, pradejau karts nuo karto sapnuoti sapnus, kur man pasakoma kazkas svarbaus ar net tai, kas paskui issipildo. Buvau labai paluzus ir sutraumuota psichologiskai, kai vienas is baisiausiu sapnu issipilde. Zinojau, kad tai atsitiks, bet vis viliausi, kad si karta apsirikau, kad sapnas nebuvo pranasiskas. Po to ivykio ilgai negalejau atsigauti, susirgau depresija. Buvo sunku, nes atrode, kad visi mane paliko, net jis. Tuomet viena vakara, eilini karta uzmigdama su asarom akyse paprashiau Dievo, kad sias sunkias akimirkas jis padetu man isgyventi savo buvimu salia. Pasakiau, kad noriu, jog ateitu pas mane ir tiesiog tyliai pabutu. Neprashiau nieko daugiau. Ta pacia nakti jis atejo, bet ne sapne. O tada viskas kaip vienu mostu pradejo geret. Atrodo, kad viskas vyksta kaip sapne. Viskas, ko troskau, pildesi. Tai nebuvo materialiniai dalykai. Ne pinigai, o santykiai, sveikata, artimuju psichologine puse.
Supratau viena dalyka jau seniai, kad neuztenka vakare pasimelst ir kartais nueit baznycia (to beje nedarau). Kad esi artimas su Dievu tuomet, kai patikesi juo buvimu visa esybe. Kuo daugiau bendrausi, tuo labiau jausi jo buvima salia. Nemanau, kad esu kazkokia isskirtine, kad man duota kartais zinoti daugiau. Bet taip pat zinau, kad visa tai kiekviena karta man leidzia tobuleti dvasiskai. Man atrodo, kad tai duota kiekvienam, kas ismoksta tai suprasti, ivertinti ir priimti.
Tevu kambaryje kazkada mire mano prosenele. Nezinau, ar tai susije, bet butent ju kambary nakti budavo visokiu fintu. Mama pabusdavo nuo to, kad ja kazkas smaugia. Visada tuo paciu metu. Kartais budavo, kad tarsi silta ranka glosto, bet tai budavo retai. Buvo man tada 14 metu ir kazkaip ne tas galvoj buvo, kad kazkokios baisos-pabaisos pas mus gyvena, juk man netrukde
Taigi neiskente tevai iskviete kuniga i namus, kad jis sukalbetu maldas ir pasventintu visa buta. As NIEKO apie tai nezinojau ir visa diena, kai tai vyko, manes nebuvo namie. Ta pacia nakti sapnuoju sapna: Sedim mes (visa mano seima) uz tokios kalveles, o prieky stovi toks mazas medinis namelis ir toliau tik didziulis laukas. Ir as sakau: ''tuoj jis turetu ateiti".. Tuomet matau, kaip is to mazo namelio iseina Dievas ir mes su seima einame prie jo. As apkabinu jam kojas (nes man atrodo, kad nesu verta atsistot ir ji apkabinti kitaip) ir pradedu verkti is dziaugsmo. O jis sako: "viskas gerai, as atejau pas jus". Jausmas buvo nerealus! Ryte papasakojau apie tai namiskiams, o mama ispute akis ir sako, kad vakar buvo kunigas atejes Tuomet visi pamane, kad atejo pas mane, kaip pas maziausia seimoj. Po sio sapno, mano tykejimas sustiprejo. Daznai kalbuosi su Dievu ir zinau, kad jis mane girdi. Po to sapno, pradejau karts nuo karto sapnuoti sapnus, kur man pasakoma kazkas svarbaus ar net tai, kas paskui issipildo. Buvau labai paluzus ir sutraumuota psichologiskai, kai vienas is baisiausiu sapnu issipilde. Zinojau, kad tai atsitiks, bet vis viliausi, kad si karta apsirikau, kad sapnas nebuvo pranasiskas. Po to ivykio ilgai negalejau atsigauti, susirgau depresija. Buvo sunku, nes atrode, kad visi mane paliko, net jis. Tuomet viena vakara, eilini karta uzmigdama su asarom akyse paprashiau Dievo, kad sias sunkias akimirkas jis padetu man isgyventi savo buvimu salia. Pasakiau, kad noriu, jog ateitu pas mane ir tiesiog tyliai pabutu. Neprashiau nieko daugiau. Ta pacia nakti jis atejo, bet ne sapne. O tada viskas kaip vienu mostu pradejo geret. Atrodo, kad viskas vyksta kaip sapne. Viskas, ko troskau, pildesi. Tai nebuvo materialiniai dalykai. Ne pinigai, o santykiai, sveikata, artimuju psichologine puse. Supratau viena dalyka jau seniai, kad neuztenka vakare pasimelst ir kartais nueit baznycia (to beje nedarau). Kad esi artimas su Dievu tuomet, kai patikesi juo buvimu visa esybe. Kuo daugiau bendrausi, tuo labiau jausi jo buvima salia. Nemanau, kad esu kazkokia isskirtine, kad man duota kartais zinoti daugiau. Bet taip pat zinau, kad visa tai kiekviena karta man leidzia tobuleti dvasiskai. Man atrodo, kad tai duota kiekvienam, kas ismoksta tai suprasti, ivertinti ir priimti.
QUOTE(Bonifacija @ 2006 03 08, 10:32)
Tie, kas netiki, gali mano posto ir neskaityti
Tevu kambaryje kazkada mire mano prosenele. Nezinau, ar tai susije, bet butent ju kambary nakti budavo visokiu fintu. Mama pabusdavo nuo to, kad ja kazkas smaugia. Visada tuo paciu metu. Kartais budavo, kad tarsi silta ranka glosto, bet tai budavo retai. Buvo man tada 14 metu ir kazkaip ne tas galvoj buvo, kad kazkokios baisos-pabaisos pas mus gyvena, juk man netrukde Taigi neiskente tevai iskviete kuniga i namus, kad jis sukalbetu maldas ir pasventintu visa buta. As NIEKO apie tai nezinojau ir visa diena, kai tai vyko, manes nebuvo namie. Ta pacia nakti sapnuoju sapna: Sedim mes (visa mano seima) uz tokios kalveles, o prieky stovi toks mazas medinis namelis ir toliau tik didziulis laukas. Ir as sakau: ''tuoj jis turetu ateiti".. Tuomet matau, kaip is to mazo namelio iseina Dievas ir mes su seima einame prie jo. As apkabinu jam kojas (nes man atrodo, kad nesu verta atsistot ir ji apkabinti kitaip) ir pradedu verkti is dziaugsmo. O jis sako: "viskas gerai, as atejau pas jus". Jausmas buvo nerealus! Ryte papasakojau apie tai namiskiams, o mama ispute akis ir sako, kad vakar buvo kunigas atejes Tuomet visi pamane, kad atejo pas mane, kaip pas maziausia seimoj. Po sio sapno, mano tykejimas sustiprejo. Daznai kalbuosi su Dievu ir zinau, kad jis mane girdi. Po to sapno, pradejau karts nuo karto sapnuoti sapnus, kur man pasakoma kazkas svarbaus ar net tai, kas paskui issipildo. Buvau labai paluzus ir sutraumuota psichologiskai, kai vienas is baisiausiu sapnu issipilde. Zinojau, kad tai atsitiks, bet vis viliausi, kad si karta apsirikau, kad sapnas nebuvo pranasiskas. Po to ivykio ilgai negalejau atsigauti, susirgau depresija. Buvo sunku, nes atrode, kad visi mane paliko, net jis. Tuomet viena vakara, eilini karta uzmigdama su asarom akyse paprashiau Dievo, kad sias sunkias akimirkas jis padetu man isgyventi savo buvimu salia. Pasakiau, kad noriu, jog ateitu pas mane ir tiesiog tyliai pabutu. Neprashiau nieko daugiau. Ta pacia nakti jis atejo, bet ne sapne. O tada viskas kaip vienu mostu pradejo geret. Atrodo, kad viskas vyksta kaip sapne. Viskas, ko troskau, pildesi. Tai nebuvo materialiniai dalykai. Ne pinigai, o santykiai, sveikata, artimuju psichologine puse.
Supratau viena dalyka jau seniai, kad neuztenka vakare pasimelst ir kartais nueit baznycia (to beje nedarau). Kad esi artimas su Dievu tuomet, kai patikesi juo buvimu visa esybe. Kuo daugiau bendrausi, tuo labiau jausi jo buvima salia. Nemanau, kad esu kazkokia isskirtine, kad man duota kartais zinoti daugiau. Bet taip pat zinau, kad visa tai kiekviena karta man leidzia tobuleti dvasiskai. Man atrodo, kad tai duota kiekvienam, kas ismoksta tai suprasti, ivertinti ir priimti.
Tevu kambaryje kazkada mire mano prosenele. Nezinau, ar tai susije, bet butent ju kambary nakti budavo visokiu fintu. Mama pabusdavo nuo to, kad ja kazkas smaugia. Visada tuo paciu metu. Kartais budavo, kad tarsi silta ranka glosto, bet tai budavo retai. Buvo man tada 14 metu ir kazkaip ne tas galvoj buvo, kad kazkokios baisos-pabaisos pas mus gyvena, juk man netrukde
Taigi neiskente tevai iskviete kuniga i namus, kad jis sukalbetu maldas ir pasventintu visa buta. As NIEKO apie tai nezinojau ir visa diena, kai tai vyko, manes nebuvo namie. Ta pacia nakti sapnuoju sapna: Sedim mes (visa mano seima) uz tokios kalveles, o prieky stovi toks mazas medinis namelis ir toliau tik didziulis laukas. Ir as sakau: ''tuoj jis turetu ateiti".. Tuomet matau, kaip is to mazo namelio iseina Dievas ir mes su seima einame prie jo. As apkabinu jam kojas (nes man atrodo, kad nesu verta atsistot ir ji apkabinti kitaip) ir pradedu verkti is dziaugsmo. O jis sako: "viskas gerai, as atejau pas jus". Jausmas buvo nerealus! Ryte papasakojau apie tai namiskiams, o mama ispute akis ir sako, kad vakar buvo kunigas atejes Tuomet visi pamane, kad atejo pas mane, kaip pas maziausia seimoj. Po sio sapno, mano tykejimas sustiprejo. Daznai kalbuosi su Dievu ir zinau, kad jis mane girdi. Po to sapno, pradejau karts nuo karto sapnuoti sapnus, kur man pasakoma kazkas svarbaus ar net tai, kas paskui issipildo. Buvau labai paluzus ir sutraumuota psichologiskai, kai vienas is baisiausiu sapnu issipilde. Zinojau, kad tai atsitiks, bet vis viliausi, kad si karta apsirikau, kad sapnas nebuvo pranasiskas. Po to ivykio ilgai negalejau atsigauti, susirgau depresija. Buvo sunku, nes atrode, kad visi mane paliko, net jis. Tuomet viena vakara, eilini karta uzmigdama su asarom akyse paprashiau Dievo, kad sias sunkias akimirkas jis padetu man isgyventi savo buvimu salia. Pasakiau, kad noriu, jog ateitu pas mane ir tiesiog tyliai pabutu. Neprashiau nieko daugiau. Ta pacia nakti jis atejo, bet ne sapne. O tada viskas kaip vienu mostu pradejo geret. Atrodo, kad viskas vyksta kaip sapne. Viskas, ko troskau, pildesi. Tai nebuvo materialiniai dalykai. Ne pinigai, o santykiai, sveikata, artimuju psichologine puse. Supratau viena dalyka jau seniai, kad neuztenka vakare pasimelst ir kartais nueit baznycia (to beje nedarau). Kad esi artimas su Dievu tuomet, kai patikesi juo buvimu visa esybe. Kuo daugiau bendrausi, tuo labiau jausi jo buvima salia. Nemanau, kad esu kazkokia isskirtine, kad man duota kartais zinoti daugiau. Bet taip pat zinau, kad visa tai kiekviena karta man leidzia tobuleti dvasiskai. Man atrodo, kad tai duota kiekvienam, kas ismoksta tai suprasti, ivertinti ir priimti.
susigraudinau. Aš irgi svajoju apie tokį stiprų ryšį . Nuostabu Esu tikinti, kaip ir daugelis čia, savaip.
Labai užjaučiu tuos, kuriems teko patirt daug skausmo. Kai vaikystėje netekau tėvo, o vėliau teko susipažint su katalikų tikėjimo tiesomis, kad ir kaip norėjau, neradau ten įtikinamo atsakymo kodėl visagalis Dievas atėmė jį iš manęs. Taigi, ieškojau, skaičiau įv. literatūrą, kol radau man tinkantį atsakymą. Sunku čia dabar jį suformuluot, tai kažkas tokio, ką jaučiu, bet tinkamų žodžių stinga... Jaučiu, kad egzistuoja kažkokia aukštesnė jėga, nepriklausomai nuo to, kaip ją pavadinsim: Dievu, Visata, pasąmone ar kt. Manau, kad mes visi gimstam, kad išmokt duotą pamoką, tobulėti įveikiant sunkumus. Man toks požiūris padeda lengviau gyventi, nei galvot, kad viskas vyksta stichiškai ir atsitiktinai. O kad egzistuoja ta aukštesnė jėga pajuntu kiekvienąkart kai nuoširdžiai pasimeldus užlieja ramybė bei palaima. Tada netgi visokios smulkmenos (ir ne tik) klostosi labai palankiai. Ir priešingai - kuo daugiau širstu ir pykstu, tuo dar blogiau pasidaro, pradeda nesisekti ir dar gaunu susirgti kuo nors arba suserga vaikai.
Žodžiu, bet jau aš savo kelią radau, tik kažkodėl nevisada užtenka proto nenuklysti
