QUOTE(Viktorijaaaaa @ 2007 09 26, 11:30)
na visada tikejau,dabar nezinau ar tikiu,nes kai atsitinka nelaimes ar atima tau brangius zmones,mazylius,pagalvojau ar tikrai jis yra. tai ir nebezinau ar tiketi.
man tai taip pat labai keistai skamba, kad Dievas iš mūsų atima. O ką vaikai mūsų nuosavybė? Juk tai naujai atėjusi siela, su savo likimu.
Negi manot, kad Dievas, gali ką nors nužudyti, kad pakenktų mums? Tuomet iš vis visi pasaulio dėsniai apsiverstų, nes pagrindinis Dievo įsakymas yra nežudyk...
Manau, kad vienintelis dalykas kurį reikia suvokti, kad mirtis nėra vien nelaimė. Kad tik patys didžiausi egoistai gali galvoti, kad kažką turi ir kažkas tai iš mūsų atima. Kad mums nuo to bloga. Tuomet mes galvojame tik apie save, ach kaip mums blogai, mes netekome. Bet niekad net nesusimąstom, o kaip gi su tuo žmogumi? Gal būt vis gi jam net geriau Ten negu Čia. Gal būt jam tik to tereikėjo, ateiti ir išeiti?
Tik tie žmonės kurie rūpinasi daugiau kitais, o ne savimi atranda tikėjimą ir nustoja kaltinti likimą.
Mes Čia nieko neturime, vieni ateiname ir vieni išeiname... tik tiek...laikome suspaudę kumštį galvodami, kad jame kažkas yra, bet kai atgniaužiam, ten tuštuma...
Galiu pasakyti nuomonę, nes būtent ir esu iš tų "netekusių". ir jei iš tiesų būčiau galvojusi, kad vaikas mano nuosavybė ir jį iš manęs atėmė, tai gal tuomet iš tiesų ir tikėjimas gali sušlubuoti.... bet deja, deja...