Dievas jūsų gyvenime

#469
QUOTE(Moonte @ 2007 09 03, 22:14)
Aš nekimbu prie žodžių, bet man pasidarė įdomu, prie ko bažnyčia. Mano galva bažnyčia yra žmonės, bet ne Dievas. Bet gal aš neteisingai tave supratau.

Antra. Kūdikio krikštijimas, ar tai nėra sprendimas už jį, kuo jis turi tikėti. Verčiau kokiai religijai priklausyti.

Trečia. Ką bendro turi su Dievu visos bažnytinės apeigos, turiu galvoje, tas visas surežisuotos ceremonijas. Tai žmonių išmįslas.

Kai sūnus buvo mažas, jis manęs klausė „Mama, bet juk Dievui labai yra liūdna, jam visi sako tapati per tą pati, ar galima man savais žodžiais su Dievu pakalbėti?“

Man rodos, neturime link Dievo keliauti vieni, žmogus yra bendruomenės padaras. Aš NT randu pagrindą melstis, garbinti Dievą bendruomenėje, Kristus įsteigė bendruomenę, kodėl turėtume to atsisakyti. Tikiu, kad Dievas rūpinasi tais žmonėmis ir juos veda, jei kam netinka žodis bažnyčia, lai vadina kitaip.

2. Lyg ir taip, bet ar sąžininga būtų auginti vaikus ir nesidalinti su jais savo tikėjimu? Juk tos bendruomenės, kurios nepripažįsta vaikų krikšto irgi formuoja vaikų pasaulėžiūrą pagal tėvų įsitikinimus. Gal tai irgi vertimas tikėti tuo, kuo tiki tėvai?

3. Religinės apeigos, ceremonijos susiformavo per amžius, ieškant būdų, kaip žmogui lengviau susikaupti, garbinti, suvokti Dievą. Blogai, kad daugelis nežino jų prasmės ir mato tik keistų apeigų seką, nesuprasdamos turinio. Bet dabar visi raštingi, ar sunku pasidomėti?

Į tavo sūnelio žodžius, ko gero, visos krikščioniškos religinės bendruomenės atsako teigiamai.
Atsakyti
#470
QUOTE(Una Li @ 2007 09 03, 22:34)
Man rodos, neturime link Dievo keliauti vieni, žmogus yra bendruomenės padaras. Aš NT randu pagrindą melstis, garbinti Dievą bendruomenėje, Kristus įsteigė bendruomenę, kodėl turėtume to atsisakyti. Tikiu, kad Dievas rūpinasi tais žmonėmis ir juos veda, jei kam netinka žodis bažnyčia, lai vadina kitaip.

2. Lyg ir taip, bet ar sąžininga būtų auginti vaikus ir nesidalinti su jais savo tikėjimu? Juk tos bendruomenės, kurios nepripažįsta vaikų krikšto irgi formuoja vaikų pasaulėžiūrą pagal tėvų įsitikinimus. Gal tai irgi vertimas tikėti tuo, kuo tiki tėvai?

3. Religinės apeigos, ceremonijos susiformavo per amžius, ieškant būdų, kaip žmogui lengviau susikaupti, garbinti, suvokti Dievą. Blogai, kad daugelis nežino jų prasmės ir mato tik keistų apeigų seką, nesuprasdamos turinio. Bet dabar visi raštingi, ar sunku pasidomėti?

Į tavo sūnelio žodžius, ko gero, visos krikščioniškos religinės bendruomenės atsako teigiamai.


Dekui Una Li, patraukia tavo postu svelnumas.
Kur du ar trys susirinks mano vardu ir as ten busiu... ar ne taip Kristus sake?smile.gif
Ir siaip, kai dziugauji vienas ir dziugauji su tau artimais, yra skirtumas... taip ir grupeje meldziantis ir svenciant, kaupiasi energija ir auga, pletojasi MEILE...
Atsakyti
#471
QUOTE(Moonte @ 2007 09 03, 22:18)
Aš dabar kalbu ne apie gyvenimą, o apie aklą tikėjimą nesusimąsčius. Todėl, kad tėtis ir mama tikėjo, kurie beje, tikėjo, kaip ir jis, dabar. Tikėjimas virsta rutina. Kaip higieniniai įgūdžiai.

Čia jau ne tikėjimas, tai tik kevalas, nemanau, kad įmanoma nugyventi gyvenimą su tokiu "tikėjimu". Nors, sutik, higieniniai įgūdžiai irgi neblogai, bent smarvės nėr mirksiukas.gif .
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Una Li: 03 rugsėjo 2007 - 21:42
#472
QUOTE(Luknė @ 2007 09 03, 23:32)
1. Tu kalbėjai apie žmones už kuriuos kažkas nusprendžia kuo tikėti. Supratau, kad kalbi apie bažnyčia, nes kas gi kitas kalba žmonėms apie tikėjimą?
2. Apie krikštu atimamą laisvę rinktis jau labai daug diskutuota temoje krikštas ir krikštynų skyrelyje. Aš manau tėvai išvis viskuo įtakoja ir sprendžia viską už vaiką. Krikštydami sprendžia, kad bus katalikas, nekrikštydami sprandžia, kad kataliku nebus, o būna taip, kaip Dievas duoda.
3. Man tas žmonių išmislas padeda išreikšti tikėjimą, paliudyti jį, ugdyti ištikimybę. Būdama ištikima mažuose dalykuose mokausi būti ištikima dideliuose.

Poteriai kažkuo panašūs į mantras, juos kartojant mintys kyla į Dievą, jie tarsi pagalba koncentruojantis, automatiškas veiksmas atjungiantis nuo kasdienybės... Nors dažniausiai meldžiuosi savais žodžiais. Niekas man nesakė, kad kalbėti poterius geriau nei malda savais žodžiais, bet nedrįsčiau teigti ir atvirkščiai, kad malda savais žodžiais tikrai pranašesnė, svarbu melstis širdimi, tada tie žodžiai, ką bekalbėtum nelabai ką ir reiškia... O šiaip tai šiuo metu, kaip tik ir permąstau, tai kaip reikia melstis ir gan painu mano galvoje šiuo klausimu.



Gerai. Biblija viena. O kiek jos interpretacijų, turiu galvoje tikėjimo pakraipų, kurios ja remiasi. Kas gali pasakyti, kuri yra tikriausia? Todėl manau, kad tikėjimo šaltinis yra Biblija, o ne bažnyčia. Pasidalinimą sugalvojo ne Dievas, o žmonės.

O kodėl negali būti pavyzdys Jėzus Kristus, kuris pasikrikštijo būdamas pilnam prote, suvokdamas ką daro.

Kam ištikimas, Dievui ar bažnyčiai?
Atsakyti
#473
QUOTE(Moonte @ 2007 09 03, 23:42)
Gerai. Biblija viena. O kiek jos interpretacijų, turiu galvoje tikėjimo pakraipų, kurios ja remiasi. Kas gali pasakyti, kuri yra tikriausia? Todėl manau, kad tikėjimo šaltinis yra Biblija, o ne bažnyčia. Pasidalinimą sugalvojo ne Dievas, o žmonės.

O kodėl negali būti pavyzdys Jėzus Kristus, kuris pasikrikštijo būdamas pilnam prote, suvokdamas ką daro.

Kam ištikimas, Dievui ar bažnyčiai?

Tikėjimo šaltinis žinoma biblija, bet ją skelbia bažnyčios. Kuri tikriausia ginčijasi amžius ir nesutaria, tai ir aš neatsakysiu. Jei gimiau katalikų šeimoje, man priimtina katalikų interpretacijos, tai nematau reikalo ieškoti nieko kito, juk jau turiu. Be to nematau reikalo blaškytis, nes visos tos interpretacijos labai mažai kuo skiriasi ir dauguma telpa viena kitos rėmuose.
Geriausia būtų, kad visos susivienytų...

Kristus negalėjo pasikrikštyti mažas, nes Jonas Krikštytojas tada dar irgi buvo mažas lotuliukas.gif

Į bažnyčią aš einu dėl Dievo, o ne dėl bažnyčios. Jai manęs nereikia, tai man jos reikia.
Atsakyti
#474
QUOTE(Luknė @ 2007 09 03, 22:54)

Į bažnyčią aš einu dėl Dievo, o ne dėl bažnyčios. Jai manęs nereikia, tai man jos reikia.


Pritariu visu 100%
gerai pasakyta thumbup.gif
Atsakyti
#475
QUOTE(Moonte @ 2007 09 03, 21:44)
Va tame ir yra esmė, nes manau, jog žmogus turi rasti savyje Dievą pats. Mano giliu įsitikinimu kiekviename žmoguje gyvena Dievas. Todėl nemanau, kad žmogus, už kurį yra galvojama, ir už jį nusprendžiama kuo tikėti, yra tikintis t.y. dvasingas.

Moonte betgi kai gimsta kūdikis ir auga tas vaikis, už jį tėvai gyvenime viską sprendžia, kokia kalba vaikas kalbės, ir kaip jam rengtis ir į kokią mokyklą vesti ir dar daug daug visko.....kol suformuoja tokį vaiką kokio patys nori (beje ir vistiek į save patį tėvą ar motiną panašų), tai nesistebėk ir religijos klausimu, dėl ko tėvai už jį apsprendžia, kuo tikėti ir kuo netikėti.
Atsakyti
#476
Netikiu tuo melu (Dievu).
Atsakyti
#477
QUOTE(KitoksPasaulis @ 2007 09 22, 22:53)
Netikiu tuo melu (Dievu).


Turi bedu.,.. vaikyti...smile.gif
Atsakyti
#478
QUOTE(Luknė @ 2007 09 03, 23:54)
Tikėjimo šaltinis žinoma biblija, bet ją skelbia bažnyčios. Kuri tikriausia ginčijasi amžius ir nesutaria, tai ir aš neatsakysiu. Jei gimiau katalikų šeimoje, man priimtina katalikų interpretacijos, tai nematau reikalo ieškoti nieko kito, juk jau turiu. Be to nematau reikalo blaškytis, nes visos tos interpretacijos labai mažai kuo skiriasi ir  dauguma telpa viena kitos rėmuose.
Geriausia būtų, kad visos susivienytų...

Kristus negalėjo pasikrikštyti mažas, nes Jonas Krikštytojas tada dar irgi buvo mažas lotuliukas.gif

Į bažnyčią aš einu dėl Dievo, o ne dėl bažnyčios. Jai manęs nereikia, tai man jos reikia.


Na va ir vėl. Kai norima ieškoma knisama giliau, ieškoma potekstė, o kai nenorima, tada Jonas Krykštytojas buvo mažas. O mano galva, tai ne Jonas Krikštytojas svarbiausia figūra ir prasmė, o žmogaus-Kristaus asmeninis apsisprendimas, „prisirpimas“.
Papildyta:
QUOTE(Jurgulė @ 2007 09 20, 15:26)
Moonte betgi kai gimsta kūdikis ir auga tas vaikis, už jį tėvai gyvenime viską sprendžia, kokia kalba vaikas kalbės, ir kaip jam rengtis ir į kokią mokyklą vesti ir dar daug daug visko.....kol suformuoja tokį vaiką  kokio patys nori (beje ir vistiek į save patį tėvą ar motiną panašų), tai nesistebėk ir religijos klausimu, dėl ko tėvai už jį apsprendžia, kuo tikėti ir kuo netikėti.



Mąstysena, tai ne apranga. Tu gali suteikti vaikui galimybę lavintis, dvasiškai tobulėti, ir tik dalintis su juo savo dvasinėmis vertybėmis, bet jokių būdu negali spręsti už vaiką, kas jis bus. Ir tikrai negalima nurodinėti kuo jis privalo būti.
Atsakyti
#479
QUOTE(Moonte @ 2007 09 23, 13:33)
Mąstysena, tai ne apranga. Tu gali suteikti vaikui galimybę lavintis, dvasiškai tobulėti, ir tik dalintis su juo savo dvasinėmis vertybėmis, bet jokių būdu negali spręsti už vaiką, kas jis bus. Ir tikrai negalima nurodinėti kuo jis privalo būti.


Va Moonte, kad visi mastytuo siuo kalusimu kaip tu, pasaulis butu nuostabi vieta gyventi...
Atsakyti
#480
Seniai jau seku šią temą, kai kam pritariu, kai kam ne, bet dabar matau, kad kuo toliau, tuo labiau lyg ir "nuklystama į lankas", reikalaujama įrodymų, prasmių paaiškinimo, racionalių sprendimų. Kodėl? Juk Dievas iracionalus, jo į jokius rėmus, suvokiamus žmogaus protu nesutalpinsi. Tuo tikėjimas ir skiriasi nuo žinojimo. Ar kaip Jūs galvojat: ŽINAU vadinasi, TIKIU, ar vis dėlto TIKIU, vadinasi ŽINAU? Jei renkatės pirmą variantą, tai tikėjimo Jumyse nėra.
"Laimingi, kurie įtikėjo nematę" - gal ši Evangelijos eilutė Jums padės nebesiknaisioti posakiuose, nebekibti prie žodžoų, o tiesiog TIKĖTI?
Atsakyti