Dievas jūsų gyvenime

Gal net ne silpno, bet apskaičiuojančio, pamatuojančio - štai tiek skirsiu Dievui, o tiek pasiliksiu sau, tuo tikėti man naudinga, o tuo nepatogu. Su Dievu neišeina koketuoti, nes Jis permato mūsų širdį, Jo nepapirksi ir neapgausi, su Juo nesiderėsi - aš Tau, Dievuli, tą, Tu man aną. Arba tu Jo ieškai visa širdimi (tegu ir klysdamas), arba tavo tikėjimas nieko nevertas. NT daugybę kartų smerkiami fariziejai (net išvadinami pabaltintais karstais, kurių viduje puvėsiai), o juk jie studijavo Šventą Raštą, uoliai laikėsi visų Įsakymų (dar prisigalvojo kelis šimtus savų), pasnikavo, meldėsi... Kaip dažnai pasijuntu fariziejum, nes stengiuosi neperžengti "sveiko proto" ribų, atiduoti tik tai, kas privaloma, bet ne viską, pasitikėti tik iki tam tikros ribos...Tikėjimas turėtų persmelkti visą gyvenimą, o mes tokius vadinam fanatikais.
Dėl santykio su žmogum, mąstau labai panašiai, kaip Luknė. Dievas kiekviename iš mūsų, tarsi mūsų įsūnystės, mūsų lygybės, kiekvieno mūsų vertingumo patvirtinimas, bet nesuprantu to tiesiogiai, kad kiekvienas žmogus yra Dievas.

Man labai įdomu būtų išgirsti plačiau apie fanatiškumą. Ar tikėjimas į Dievą gali būti fanatiškas?

Kadangi Dievas yra visame kame tai jis yra ne tik žmoguje, bet ir ore, medyje ir t.t. Bet žmogus yra siela ir kūnas, man Dievo žmoguje, tiek pat kaip ir medyje, tik žmogus vertybė dar tuo, kad jis Dievo sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą, tuo jis vertesnis už medį. Bet kad ir koks vertingas žmogus, jis visgi ne Dievas, jam nuolaidžiaudama, ar paklusdama, jo valiai be reikalo ne Dievui tarnauju, o greičiau velniui. Pagarba Dieviškajam panašumui žmoguje, tai žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, meilė jam - kai atliekam gerus darbus (nemokantį - pamokyk, alkstantį pamaitink...) Meilė Dievui, kai paklūstam jo valiai, nekeikiam kai sergam, dėkojam kai sveiki, gimdom, kai siunčia mums kūdikį...


Jei abejingas tai šaltas, koks gi yra priešiškas?

Aš juk parašiau.

Verdantis- fanatizmas.
Šaltas- abejingumas.
Drungnas- aukso vidurys, balansas, dvasinė pusiausvyra.

Drungnas, tai atspirties taškas jis gali virsti ir verdančiu ir šaltu. Jis yra priešingas abiem substancijom.

Aš suprantu maždaug taip tik taip gražiai nepaaiškinčiau.

"Doc. F. Jončys. Pasaulį sukrėtusius įvykius svarstome kaip fanatizmo apraiškas. Dažnai kartojame šiuos žodžius, bet ar pakankamai apibrėžiame jų prasmę? „Fanatum“ – lotyniškai reiškia „įkvėptas“, „sužavėtas“, bet taip pat „siautulingas“, „pašėlęs“. O jeigu eitume toliau? Gal „nesiskaitantis su niekuo“? Tad ir nusistovėjo iškreipta, sukarikatūrinta fanatizmo prasmė, kai fanatizmas tampa išpažįstamų vertybių suabsoliutinimu, kuriam aukojama visa kita, nepakančiai atstumiant kitaip manančius, net iki prievartos. Psichologai įžvelgia patologines fanatizmo šaknis, o jo padarinys yra masinė isterija.
Vis dėlto mūsų krikščioniškoje aplinkoje neteisūs tie, kurie fanatizmo nesieja su absoliučia ištikimybe tikėjimo tiesai. „Tu – tikėjimo fanatikas“; „Aš tikiu, bet – ne fanatikas“, – išgirsti sakant ne vieną solidų krikščionį. Ar tai nedemonstruoja Šventraštyje pasmerkto drungnumo – „Ne fanatikas – tai nei šiltas, nei šaltas“?
Man norėtųsi tokiems nevykusiems „fanatizmo“ smerkėjams priminti jo priešybę – kvietizmą (quies – lotyniškai „ramybė“), savotišką krikščionio ištižimą, kai „dėl šventos ramybės“ ar tariamo mandagumo baidomasi savo principinės pozicijos.
Ekspertas N. Norėčiau papildyti fanatizmo sąvoką. Fanatizme visuomet yra neapykantos. Tuo fanatikas skiriasi nuo giliai tikinčiojo. Antroji „fanatus“ reikšmė „pašėlęs“ ir nurodo, jog atsiranda negatyvi aistra – neapykanta. Tai ypač svarbu suvokti krikščioniui, nes krikščionybės esmė yra meilė. Todėl sąvokos „krikščionis“ ir „fanatikas“ yra nesuderinamos"


Yra Fanatiškai tikintis, abejingas ir fanatiškai neigiantis .Fanatiškai tikintis - verdantis, pagal tave abejingas tai šaltas, tai koks gi fanatiškai neigiantis?

Tikintis fanatikas, fanatiškai tiki į Dievą.
Ateistas fanatikas, fanatiškai tiki kad Dievo nėra.

Abu fanatikai, tik jų tikėjimas skiriasi, bet jie abu tiki.

Mūsuose žodžiai dažnai vartojami suteikiant jiems norimą reikšmę. Taip yra ir su fanatizmu - teko išgirsti frazę: "nenoriu, kad dukra kiekvieną sekmadienį eitų į bažnyčia, kaip kokia fanatikė". Man fanatizmas yra įkarštis + neapykanta. Jei nėra neapykantos kitaip manančiam - nėra ir fanatizmo.
Įdomiai išdėstei mintis apie drungnumą (man tai panašu į Rytų filosofiją, kiek aš ją išmanau ). Man žodis "drungnas" asocijuojasi su vandeniu, kuris, būdamas drungnas, nei gaivina, nei šildo, tokia stovinti, pūvanti savim patenkinta pelkė.

Gal Šv. Rašto mintys apie drungnumą buvo parašytos, kai nebuvo ateisto sąvokos? Visgi ir tu ir Šv. Raštas pripažįstat, kad blogiausia yra abejingumas.

Manau, kad taip galvoja dauguma, aš ne išimtis.

Kažin Juk pilna katalikų, kurie nei Tėve mūsų nemoka, dorų piliečių, kuriems rinkimai - laiko gaišinimas, tėvų, kurie nežino vaiko auklėtojos pavardės....

Šiuo metu, daug yra tiesiog „apleistų“ žmonių. Jie neturi dvasinės ramybės, blaškosi. Tai savos rūšies katarsis, jie turi pakeisti savo „odą“- mąstyseną. Vyksta vertybių perkainavimas. Man darosi baisu, kad dalis žmonių labiau taikosi į materialias vertybes, nei į dvasines. Bet visais laikais taip buvo, tai pakilimas, tai nuosmukis. Aš viliuosi, kad tas dvasinis nuosmukis greitai baigsis.

UnaLI, bet vandens paskirtis ir nera nei gaivinti nei sildyti - vandens paskirtis MALSINTI TRUSKULI.
Labai graziai atsiveria tamstu pasirinkimas... dekui, bet butent tai ka jus rasot, mane ir skatina ieskoti, nes man fanatizmas ir yra tai, ko as samoningai vengiu

Papildyta:


Bet tik dvasinio nuosmukio metu ir tegali atskirti grudus nuo pelu, kaip dar kitaip?