QUOTE(vaižgantė @ 2007 08 28, 18:20)
Pacitavau vietas, kurios man užkliuvo.
1.Sakai, kad kiekvienas naujagimis yra vien gėrio įsikūnijimas. Mano patirtis rodo, kad yra vaikų, kurie gimsta, turėdami 80 proc. pasąmonės agresiją (norma- 50 proc.). Vadinas, jie jau gimė, atsinešdami nekokią patirtį iš praėjusių gyvenimų.
2.Klausimas tau: kas sukūrė šėtoną? Tu jį priešpastatai Dievui. Betgi Dievas sukūrė visa. Ar jis sukūrė ir šėtoną? O gal mes šėtoną sugalvojom, kad turėtume pasiteisinimą?
3.Nepritariu, kad kiekviename mūšio lauke žūsta nekaltieji, Be Dievo valios nė plaukas nuo mūsų galvos nenukrenta. Avarijose žūsta tik tie, kuriems lemta žūti; iš karo sveiki grįžta tie, kuriems leista grįžti...
Pirmiausia nemėgstu statistinių skaičių, o dar kalbant apie tokius dvasinius dalykus. Kas tai išmatavo ir paskaičiavo? Todėl gal susitarkime, skaičių neminėti, kaip argumentą.
Antra, nemažai laiko praleidžiu su visuomenės atstumtais vaikais, iš vaikų namų. Ir galiu drąsiai teigti, kad visi vaikai yra geri. Tik mes suaugę darome klaidas už kurias kenčia vaikai. Todėl mes, visuomenė, nešame atsakomybę, pasekmes už nenuveiktus darbus.
Mano gyvenime pastoviai pasitaikė, kad nuo mažens į namus tempiau parijas, visuomenės, kiemo, klasės atstumtus vaikus, žiūriu, taip pat ir mano sūnus, yra visokio plauko vaikų gelbėtojas. Ir visi mano gyvenime sutikti vaikai yra dabar nuostabūs žmonės, tik savu laiku, jiems niekas nebuvo ištiesę pagalbos rankos. Nesigiriu ir neaukštinu savęs, bet šalia manęs jie pasikeisdavo, pradėdavo mokytis. Pamenu vienos mergaitės mama atėjusi į namus, dėkojo mano mamai, kad jos santykiai su dukra pagerėjo, mat jai patiko mano ir mamos bendravimas ir ji pradėjo su mama kitaip bendrauti.
Man sunku patikėti tuo, kad atėjęs į pasaulį žmogus yra blogas. Jei galvoti taip, kad viskas yra nulemta, kad be Dievo valios plaukas nenukrenta, vadinasi su Dievo valia žmonės brenda klystkeliais, žudo, meluoja, vagia. Tuo labai dažnai pasiteisinamsi.
Mane šildo mintis, kad siela atgimsta naujam gyvenimui, nes manau, kad siela pati didžiausia vertybė, bet negaliu pritarti, kad siela neapsivalo nuo purvo, prieš ateidama į žeme. Manyčiau grįžimas į žemę, iš naujo atlikti gyvinimo misiją, jau yra nuobauda, už neišlaikytą egzaminą praėjusiame gyvenime, jei vadovausimės tuo, kad siela kyla tobulumo pakopomis, vaizdžiai tariant, antrametis likęs pataisom.
Na jei tikėti Biblija Šėtonas buvo puolęs angelas. Vadinasi Dievo kūrinis. Bet man asmeniškai, nesudaro tai problemos. Viskas žemėje turi priešpriešą. Melas tiesa, meilė neapykanta, gėris blogis. Jei laikysime Dievą meilę, gėriu, visiškai normalu, kad priešingom sąvokom vadovauja kita jėga. Ir nemanau, kad tai pateisinimas, atvirkščiai, verčia susimastyti, kad yra labai maža, nejuntama ribą kurią peržengus, nors ir netyčia, bus pasekmės.
Man mirtis, kaip tokia, nėra baisi. Nes ji nėra gyvenimo galas. Ar atkreipėt dėmėsi, kai miršta žmogus, dažniausiai mes gailimės savęs, kaip mes, be to žmogaus, gyvensime. Antra, mirimą mes galime traktuoti, kaip atgimimą, prisikėlimą kitam gyvenimui, jei mirė jaunas, tai gal savos rūšies buvo katalizatorius, kad galėtų pakilti aukštesne pakopa. Todėl jei žmogus mirė, kaip auka, gėrio ir blogio kovoje, priklausys kaip jis gyveno, gal jis pagreitintai bus pakeltas į aukštesnę pakopą, ar privalės iš naujo atlikti namų darbus.
as kalbu apie tai, kad nerasysi gi ant sienos geru darbu saraso,- acha ta padariau, ana, mazoka, einu vat dar ta padarysiu... ne del pliusiuku geris daromas. o ir bulves kasant galima linksmai su mama paplepeti, juokinga bulve apkalbeti... kodel mes daug laiko buname pikti... juk dvasiniai dalykai nekainuoja. 
. Suprantu ką nori pasakyti, tik papasakojau kaip kartais dvejoju kaip pasielgti, o pikta rodos nebūnu, net dirbdama... aišku, kad dvasiniai dalykai kainuoja tik laiko ir kantrybės. O tau lengva pasirinkti tarp gerų darbų ir savanaudiško noro pailsėti, papramogauti? (tik negalvok kad kabinėjuosi, gal man tik nepavyksta mandagiai pasiteirauti, man tik įdomu, o kažkaip kiti supranta kad kažko pikta noriu 
)
