Kodėl vieni gyvena trumpiau, o kiti ilgiau nežinau, turbūt tam tiek daug priežasčių, kad mes tikrai nežinosim, kodėl ir kaip kiekvienu atveju, o be to ir kam to reikia? Tai kad kažkas mirė nėra Dievo nemeilės pavyzdys, dažniau net priešingai.
Jei motina žudė mintimis neabejotinai paveikė ir ją. Be meilės mes nei vienas negalime gyventi, nemylėtam vaikui labai sunku, bet nesakau, kad jis pasmerktas nelaimingam gyvenimui, Dievo keliai nežinomi.
Todėl, kad vaikai taip besąlygiškai myli savo mamas, kad pasiima jų ligas sau...Vaikai iki 7 m. serga vietoj mamų...
Pati namuose turiu pvz: kai išėjau iš darbo, kuriame kankinausi, mano 4 m. dukrai dingo astma...
Kiekvienas vaikas miršta dėl skirtingų priežasčių. Negaliu, jamaika, atsakyti į tavo klausimą.
Tu liudininku,kurie Kristu seke kaip mokytoja "parodymai ir pamokymai"moksliniu poziuriu panagrinejus labai jau skiriasi,deja tuos "mokymus" gali suvienodinti tik baznycia.
O del tikejimo-as tikiu tuo ka matau...kitaip neiseina...
Kiek žinau mokslininkai " Naująjį testamentą" nagrinėja ir negirdėjau, kad padarytų išvadą, kad jis neautentiškas, ar, kad jame labai gausu prieštaravimų.
O dėl tikėjimo... ar esi mačiusi Antarktidą, arba Ganimedo ūką? Bet turbūt tiki, kad tokių esama. Kvantų, fotonų ar elektronų irgi nepamatysi, bet jie yra. Ir tai tik materija, o kas dvasiška dar labiau neapčiuopiama... meilė, užuojauta nepačiupinėsi ir nepamatysi turi tikėti, arba ne.
Dievas tikrai neskriaudžia, dažniausiai nusiskriaudžiam save patys, netinkamai gyvendami. Bet jei kažką iš mūsų atimtų Dievas, kaip mama, kuri atima iš kūdikio peilį, kad tas neįsipjautų (vaikui tai atrodo skriauda, neteisybė, net bausmė), ar tai tikra skriauda?
sutinku su Vaižgante. Tai mamai lieka du keliai, sielvartauti..arba ieskoti paguodos tikejime ir tai priimti kaip Dievo valia. Niekas nesako, kad tai yra paprasta.
Kaip jus galit tiket,o svarbiausia tvirtint nezinodamos ar jis tikrai yra?o kur kazkokie irodymai?.........atveskite i tiesos kelia netikintiji ...........
tikėti galima todėl, kad tai ir yra TIKĖJIMAS. jei tas tikėjimas būtų paremtas nenuginčijamais įrodymais, tai jau nebebūtu tikėjimas, tai būtu ŽINOJIMAS.
Niekas niekur Jūsų neatves, jei nenorėsit būti vedama.
Sveiki, turėjau pakankamai daug laiko, po mūsų diskusijos pagalvoti. Pirmiausiai noriu pasakyti, kad aš esu diletantas-interpretuotojas, matuojantis pasaulį pagal savo vidines nuostatas, todėl mano variacijos, šia tema, remiasi daugiau mano asmenine patirtimi, vidinę nuovoka. Specialiai neskaitau teologinių kurinių, nes galvoju, kad nevisi yra verti dėmesio, o ir jaukti proto nenoriu. Žmogui turėtų pakakti Biblijos. Nedrįstu teigti, kad tai teisinga, todėl prašau priimti tai, kaip pasvarstymus.
Manyčiau, kad žemė yra gėrio ir blogio kovos laukas. Šis balansas reikalingas. Ne be reikalo yra Dievas ir šėtonas. Jei nebūtų priešingybių, negalėtum suvokti, kas yra derama, kas yra ne.
Kiekvienas žmogus, ateinantis į žemę, yra vien gėrio įsikūnijimas, nes jis yra Dievo kūrinis. Bėgant laikui įsijungia kovos mechanizmas dėl žmogaus sielos, vidaus, ar dar ko, kaip bevadinsi. Nes šėtonas yra parazituojantis, naudojasi Dievo kūriniais, pats jis nieko nekuria, yra destrukcinė jėga.
Nuo žmogaus priklauso, kaip jis pasinaudos turima, ir žinoma informacija, kas išvešės jo sieloje.
Kiekviename mūšio lauke žūsta nekaltieji. Taip yra gėrio ir blogio kovoje, žūsta netikėtai pasitaikę žmonės.
Šėtonas nugalėjo, žmogus prisigėrė, jo sąžinės balsas užblokuotas, jis jo negirdi, vadinasi jis negirdi Dievo, ir išvažiavo į kelią. Žuvo niekuo nekalti žmonės. Kas kaltas?
Žinot, mane visada domina. Kodėl žmonės nori tai galvoti, kad tai yra iš Dievo? Kodėl jiems atrodo, kad tai yra Dievo valia? Kodėl Dievui priskiriama, egoistiško asmens, etiketė? Ar jums neatrodo, kad tas kreivas veidrodis, iškreipiantis Dievą, yra šėtono darbas?
Susidūrus su tokia situacija, žmogus tik pas Dievą gali rasti paguodą. Maža to, jis suteiks jėgų gyventi iš naujo, kovoti Dievo karių gretose, prieš blogį, kad kitam žmogui taip neatsitiktų, kad kiti išvengtų skausmą, kurį patyrė jis. Ir suvokimas, kad tu prisidėjai, prie to, tave turi nuraminti, suteikti tavo gyvenimui pilnatvę.
Įvyko nelaimingas atsitikimas, parašė spauda, nuvilnijo per Lietuvą pasipiktinimas, o kas toliau... Ar pakito padėtis Lietuvos keliuose? Ar žmonės susimąstė dėl savo elgsenos? Mes mažai kovojam už savo laimę, mes tik formalūs Dievo vaikai, nes tik liežuviu plakam, o ne dirbam.
na nezinau, bet man tai kai buna sunku, as Dieve ieskau paguodos. As isitikinus, viska ka jis man siuncia yra tik i gera, nes per tai atrandu Ji savyje. As niekada nesijauciu taip arti Dievo, kaip budama silpna. Ieskau jo ir kai bunu stipri, bet atrasti labiau sekasi, kai jauciuosi nesaugiai. Taip jau yra. Tokia matyt yra tikejimo kaina. Gal but jus ji atrandat tada ,kai jauciates laimingos, tikrai nuosirdziai dziaugiuosi uz jus jei jums pavyksta. Bet as per ismeginimus priarteju prie Dievo labiausiai, toks yra matyt mano kelias.
Kančia, bėdos augina, ugdo ir suteikia jėgų ir išminties gyventi toliau. Jei būtų viskas gėlių žiedlapiais barstyta, tai žmogus galų gale nebemokėtų gyventi žemėje. Tik kančioje išsiryškina(arba ne) žmogaus sugebėjimas gyventi. Kančia žmogui duodama, kad žmogus surastų tame gėrį. Kaip sakoma, kiekviename blogyje yra gėrio daigelis. Auginkime tą daigelį, kad jis pavirstų didžiausiu augalu... Dievas-Visagalis Viešpats-myli mus ir globoja. Veda už rankos kaip užsispyrusius ožiukus, kurie dažnai daro klaidų, pasitelkę savąjį "aš" ir savo laisvą valią... Mokinkimės suprasti Dievo valią ir tuomet bus mažiau bėdų....
