kai zmogus jaucia gyvenimo pilnatve, apie praradimus net kalbos negali buti.
Pilnatve ir reiskia-, kad dyvenimas "pilnas". Nebera tustumos.
QUOTE(mireja @ 2007 08 21, 16:44)
kai zmogus jaucia gyvenimo pilnatve, apie praradimus net kalbos negali buti.
Pilnatve ir reiskia-, kad dyvenimas "pilnas". Nebera tustumos.
Pilnatve ir reiskia-, kad dyvenimas "pilnas". Nebera tustumos.
ar pilnatvė kai netenki vaiko? mylimo žmogaus? šia prasme patiko JAMAIKOS postas.
QUOTE(p. Kikimora @ 2007 08 21, 15:52)
ar pilnatvė kai netenki vaiko? mylimo žmogaus? šia prasme patiko JAMAIKOS postas.
Viskas priklauso nuo tavo požiūrio į tai...
Argi gali netekti žmogaus, kuris yra amžinas?
QUOTE(jamaika @ 2007 08 21, 14:17)
man irgi patiko diskusija. Tik labiau užkabino Moontes mintys. Moonte, nepabėk. Papasakok daugiau, kaip tu supranti, kodėl mums tenka išbandymai, kaip su jais susitaikyti ir gyventi toliau...
Kai man atsitiko didelė nelaimė, ieškojau knygų, atsakymų į klausimą kodėl, už ką. Visos knygos raportavo, kad tai dievas mus baudžia, atima, ką labiausiai mylime, ką labiausiai branginame, ko labiausiai laukiame, vertiname. Trenkdamas į silpniausią vietą, jis priverčia mus suklusti, atsimerkti, ieškoti jo.
Plaukai šiaušėsi nuo tokių minčių. Kaip man mylėti tą dievą, jei galvosiu, jog jis padovanojo man tą skausmą, tą širdgėlą, jog tai jis iš manęs atėmė brangiausią turtą, jog tai jis nužudė, siekdamas mano dėmesio. Negi jis gali būti toks primityvus, toks negailestingas? Negi aš galiu visiškai sužlugdyta, ieškoti to dievo, vedama baimės, kad daugiau manęs nenuskriaustų, neatimtų to, ką labiausiai myliu? Aš verkiau, klykiau, kankinausi, ir negi atsakymas - dievas norėjo priversti mane kentėti, kad aš jį atrasčiau? Kad pasikeisčiau? jei taip, tai per žiauru ir nesuvokiama
Norėčiau tikėti, kad dievas tai meilė, gailestingumas, jis gyvena mano širdyje. Visiems tenka išbandymai, ligos, artimųjų netektys, tik mes turime nesuklupti, prisiminti dievą savo širdyse ir eiti į priekį, gyventi toliau, tapę jautresniais, geresniais. Ir būti tokiais ne iš baimės negailestingam dievui...
Kai man atsitiko didelė nelaimė, ieškojau knygų, atsakymų į klausimą kodėl, už ką. Visos knygos raportavo, kad tai dievas mus baudžia, atima, ką labiausiai mylime, ką labiausiai branginame, ko labiausiai laukiame, vertiname. Trenkdamas į silpniausią vietą, jis priverčia mus suklusti, atsimerkti, ieškoti jo.
Plaukai šiaušėsi nuo tokių minčių. Kaip man mylėti tą dievą, jei galvosiu, jog jis padovanojo man tą skausmą, tą širdgėlą, jog tai jis iš manęs atėmė brangiausią turtą, jog tai jis nužudė, siekdamas mano dėmesio. Negi jis gali būti toks primityvus, toks negailestingas? Negi aš galiu visiškai sužlugdyta, ieškoti to dievo, vedama baimės, kad daugiau manęs nenuskriaustų, neatimtų to, ką labiausiai myliu? Aš verkiau, klykiau, kankinausi, ir negi atsakymas - dievas norėjo priversti mane kentėti, kad aš jį atrasčiau? Kad pasikeisčiau? jei taip, tai per žiauru ir nesuvokiama
Norėčiau tikėti, kad dievas tai meilė, gailestingumas, jis gyvena mano širdyje. Visiems tenka išbandymai, ligos, artimųjų netektys, tik mes turime nesuklupti, prisiminti dievą savo širdyse ir eiti į priekį, gyventi toliau, tapę jautresniais, geresniais. Ir būti tokiais ne iš baimės negailestingam dievui...
Man tas žiaurus dievas irgi nesuprantamas.
Aš net nelabai suprantu, kodėl visi turime ieškoti Dievo. Kodėl Dievas to reikalauja. Kodėl negali užtekti tiesiog, kad žmogus nekenkia kitiems, pats yra laimingas ir gal dar kelis žmones padaro laimingus.
Jei žmogus gyvena sau laimingas, nekenkia kitiems, gal kartais pameluoja, gal patingi, gal sekmadieniais dirba, bet netrukdo tuo kitiems gyventi, tai kam jį versti Dievo ieškoti.
Nežinau aš, nieko nesuprantu. tik žinau, kad negaliu tikėti tuo piktu dievu. negaliu tikėti, kad iš mūsų atimama kažkas, ką mylim labiau už dievą.
Netikiu, kad Dievui tiesiog būtina įrodyti 'who is the boss'.
visokiom nelaimėm turbūt yra koks kitas paaiškinimas, kurio aš nežinau.
Papildyta:
QUOTE(vaižgantė @ 2007 08 21, 17:01)
Viskas priklauso nuo tavo požiūrio į tai...
Argi gali netekti žmogaus, kuris yra amžinas?
Argi gali netekti žmogaus, kuris yra amžinas?
Bet jei jau mes atėjome į Žemę ir iš mūsų atminčių buvo viskas ištrinta, tai mes turbūt turime gyventi tą paprastą žemišką gyvenimą, neieškoti, kas ten, beyond.
ir manau netekus vaiko labai retas žmogus gali guostis tuo, kad tas vaikas amžinas ir nieko čia tokio.
Betgi vaikai, winia, yra ne mūsų...Jie tik per mus ateina...
QUOTE(winia @ 2007 08 21, 18:11)
Bet jei jau mes atėjome į Žemę ir iš mūsų atminčių buvo viskas ištrinta, tai mes turbūt turime gyventi tą paprastą žemišką gyvenimą, neieškoti, kas ten, beyond.
ir manau netekus vaiko labai retas žmogus gali guostis tuo, kad tas vaikas amžinas ir nieko čia tokio.
Kūdikis iki tam tikro amžiaus mamai išėjus iš kambario mano, kad jos visiškai nebėra, todėl taip nenumaldomai ir verkia, kol mama vėl nepasirodo, jis neatsimena, kad ji ateis, jai vėl išėjus jam ji dingsta amžinai, kol nepasirodo. Mes panašūs kūdikiai, mus neguodžia kitų pasakymas, kad mirusysis nedingo, kaip ir kūdikio nepaguosim, kad mama ateis, kol ji neateina. Bet Mamą nevadinam žiauria, dėl to kad ji išeina iš kambario, juk tuoj grįš, o kūdikis po truputį išmoksta jos palaukti. Dievas irgi nežiaurus, kad mes savo artimuosius ne visada regim, reikia išmokti palaukti, mums tai skausminga, kaip ir kūdikiui, bet... Todėl verčiau ieškoti kas ten, nes mama tik į kitą kambarį išėjo.
QUOTE(vaižgantė @ 2007 08 21, 17:30)
Betgi vaikai, winia, yra ne mūsų...Jie tik per mus ateina...
Aj nežinau, man tokie paaiškinimai nieko nesako. Kam tada mums jausmai duoti? Galėtume būti bejausmiai padarai, per kuriuos į gyvenimą ateina kiti padarai. Kam tada taip stipriai jausti?
QUOTE(winia @ 2007 08 21, 19:44)
Aj nežinau, man tokie paaiškinimai nieko nesako. Kam tada mums jausmai duoti? Galėtume būti bejausmiai padarai, per kuriuos į gyvenimą ateina kiti padarai. Kam tada taip stipriai jausti?
Visokių žmonių yra , yra ir bejausmių padarų... Jausmams valdyti Dievas mums davė protą. Mums sunku, bet lengvai ateina tik blogi dalykai, o geriems reikia daug pastangų.
QUOTE(Baltija @ 2006 01 16, 15:11)
tikiu ir juo, ir paskutinio teismo diena 
meldžiuosi, bet ne maldas kalbu, o kalbuosi su juo, prašau ko nors, arba padėkoju. Tikiu, kad Dievas savo vaikus išgirsta visur ir visada, tam nebūtina eiti į Bažnyčią
meldžiuosi, bet ne maldas kalbu, o kalbuosi su juo, prašau ko nors, arba padėkoju. Tikiu, kad Dievas savo vaikus išgirsta visur ir visada, tam nebūtina eiti į Bažnyčią
pritariu
tikiu,kad Dievas yra,kad Jis mus sukure. kalbu su Juo,dekoju, atsiprasau. jei Juo netikeciau,nezinau,is kur semciausi stiprybes...
vaikai, tevai, mylimi zmones, draugai - visa tai man nera tik fonas, man tai gyvenimo prasme. Negaliu atsiriboti nuo meiles tiems zmonems, iskalti sirdi is akmens ir nejausti giliu jausmu, meiles, dziaugsmo, skausmo, sirdgelos.
Vaikai ne musu, tik per mus ateina. Tevai ne musu, mes tik per juos atejome. Draugai, mylimieji ne musu, mes tik sonais trinames. Kokia as busiu, jei taip galvosiu? Jei nejausiu skausmo, sirdgelos del ju netekciu, nelaimiu, jei nejausiu dziaugsmo juos myledama?
Jeigu yra tik du keliai - 1. Is baimes lenkti galva pries dievo galybe, atstumiant i sona meile zmonems ir 2. Myleti, atiduoti save kitiems, pakilti iki dangaus is dziaugsmo ir prarasti, netekti, nukristi i dugna is skausmo; tokiu atveju geriau renkuosi 2 varianta.
Vaikai ne musu, tik per mus ateina. Tevai ne musu, mes tik per juos atejome. Draugai, mylimieji ne musu, mes tik sonais trinames. Kokia as busiu, jei taip galvosiu? Jei nejausiu skausmo, sirdgelos del ju netekciu, nelaimiu, jei nejausiu dziaugsmo juos myledama?
Jeigu yra tik du keliai - 1. Is baimes lenkti galva pries dievo galybe, atstumiant i sona meile zmonems ir 2. Myleti, atiduoti save kitiems, pakilti iki dangaus is dziaugsmo ir prarasti, netekti, nukristi i dugna is skausmo; tokiu atveju geriau renkuosi 2 varianta.
QUOTE(jamaika @ 2007 08 21, 21:31)
vaikai, tevai, mylimi zmones, draugai - visa tai man nera tik fonas, man tai gyvenimo prasme. Negaliu atsiriboti nuo meiles tiems zmonems, iskalti sirdi is akmens ir nejausti giliu jausmu, meiles, dziaugsmo, skausmo, sirdgelos.
O kas gi sako, kad nereikia jausti? Pats Kristus nusidėjėlei pasakė, kad jai viskas atleista, nes ji labai pamilo. Palaiminti liūdintys, jie bus paguosti...
Jausti žmogiška, bet jei jausmai užgožia visa kita, tai irgi nėra gerai, reikia vadovautis ir jausmais ir protu.
QUOTE(Luknė @ 2007 08 21, 22:06)
O kas gi sako, kad nereikia jausti? Pats Kristus nusidėjėlei pasakė, kad jai viskas atleista, nes ji labai pamilo. Palaiminti liūdintys, jie bus paguosti...
Jausti žmogiška, bet jei jausmai užgožia visa kita, tai irgi nėra gerai, reikia vadovautis ir jausmais ir protu.
Jausti žmogiška, bet jei jausmai užgožia visa kita, tai irgi nėra gerai, reikia vadovautis ir jausmais ir protu.
Kalbu apie tai, kad netikiu, jog dievas mus baudzia, atima, moko, skriaudzia ir nuteisia, gasdina, ispeja.
Dievas tai mano sirdyje esanti meile, gerumas, jautrumas. Del tos meiles man buna gera, del tos meiles man skauda. Bet ne dievas mane skriaudzia ar apdovanoja.
