Dievas jūsų gyvenime

#313
QUOTE(LinguLingu @ 2007 08 20, 00:35)
Apgailestauju, bet nieko naujo neparasysiu, nes as neneigiu genetikos mokslo, tik atkreipiu demesi, kad man si moklso saka kaip ranka, be pirstu - nes as tikiu , kad veziu susirgti turim galimybes kiekvienas is musu lygiai taip pat skemingai kaip ir pasveikti susirgus ir sieju tai su visa eile jau anksciau isvardintu faktoriu. Atsiprasau jei atsakymas nepatenkino, ir jei nepatenkino, (ir jei patenkino) gal tada tamsta pasidalinsi keletu sakiniu, kaip pati pagyjai ?
Papildyta:
O cia reiketu pakalbeti apie visai kitus desnius... kas velgi ne i tema:) labai jau nuosirdziai bandau islaikyti pokalbi temos remuose smile.gif tik pridursiu, kad vezio metafizines priezastys yra saves niekinimas, savigrauza,ilgalaikis pykcio savyje puoselejimas ir nesugebejimas atleisti, gal tai pades rasti rysi tarp genu, dvasios ir temos .O gal tikrai vyrai buvo tokie, kad moterims geriausios dvasines pamokos buvo VEZYS... g.gif


Aš irgi apgailestauju.

Vėžį išoperavo, pašalino gimdą. Praėjau viską spinduliavimo kursą. Tuo viskas baigėsi, dabar kas 3 mėn tikrinuos.

Visos išvardintos ydos man netinka. Esu labai taiki, pacifistė. Mane nesenai pavadino drungnu vandenėliu.

Tėvas mano buvo nuostabiausias, senos kartos inteligentas. Labai doras žmogus, niekada gyvenime nesinaudojo privilegijomis. Jo dažniausiai kartojama frazė. „Nesvarbu, kas aš, svarbu, koks aš“.
Atsakyti
#314
QUOTE(Moonte @ 2007 08 19, 22:59)
Aš irgi apgailestauju.

Vėžį išoperavo, pašalino gimdą. Praėjau viską spinduliavimo kursą. Tuo viskas baigėsi, dabar kas 3 mėn tikrinuos.

Visos išvardintos ydos man netinka. Esu labai taiki, pacifistė. Mane nesenai pavadino drungnu vandenėliu.

Tėvas mano buvo nuostabiausias, senos kartos inteligentas. Labai doras žmogus, niekada gyvenime nesinaudojo privilegijomis. Jo dažniausiai kartojama frazė. „Nesvarbu, kas aš, svarbu, koks aš“.


Į kitą žmogų neįlįsi ir jo vidun nepažiūrėsi...O ir save kritiškai vertinti yra gana sunku. Kartais iš šono geriau matosi...
Atsakyti
#315
Apie virus savižudžius. Tiesiog vėliau jus papildėte savo pasisakymą, praleidau.

Iš tos serijos E. Hemingvėjus jums būtų geriausias pavyzdys. Tai ne liga, o įsitikinimas, pastovus galvojimas kalbėjimas. Nes mintys, žodžiai daug ką gali. Neveltui sakoma „pirma buvo žodis“, bet kad jį pasakyti reikia sugalvoti ką, vadinasi ir mitis.

Man tai visai netinka. Apie tai pradėjo kalbėti, kai paaiškėjo diagnozė, aiškinosi priežastis, iki tolei, net nežinojau, kad kažkas panašaus mūsų šeimoje buvo. Nėra jokių sąsajų. Tą mintį išvystė genetikai.

Atsakyti
#316
QUOTE(Moonte @ 2007 08 19, 23:59)
Aš irgi apgailestauju.

Vėžį išoperavo, pašalino gimdą. Praėjau viską spinduliavimo kursą. Tuo viskas baigėsi, dabar kas 3 mėn tikrinuos.

Visos išvardintos ydos man netinka. Esu labai taiki, pacifistė. Mane nesenai pavadino drungnu vandenėliu.

Tėvas mano buvo nuostabiausias, senos kartos inteligentas. Labai doras žmogus, niekada gyvenime nesinaudojo privilegijomis. Jo dažniausiai kartojama frazė. „Nesvarbu, kas aš, svarbu, koks aš“.

Nebuna ugnies be dumu, kaip ir taikos be pagiezos... jei jau reikia susitelkti i pacifizma, reiskia, kazkas tamsta labai jaudina, ko nesinori pripazinti, bet velgi - dziugu, kad su Dievo padejimu ir tamstos savivoka yra viskas taip kaip turi buti smile.gif
Kalbanat apie drungna vandeneli as velgi turiu kitokia nuomone - Viespats moko, nebukit drungni savajame tikejime...ir man tai nei daug nei mazai...tai yra arba tiki arba netiki.Buna ir taip, kad supyksti ir nelaikai savyje , nes susivoki, kad tai tiesus kelias i kancia tiek fizine tiek ir dvasine, bet esu tikra vienu, kad be reikalo burna praveriau - uz ka atsiprasau smile.gif linkiu sveikatos
Atsakyti
#317
QUOTE(vaižgantė @ 2007 08 20, 01:06)
Į kitą žmogų neįlįsi ir jo vidun nepažiūrėsi...O ir save kritiškai vertinti yra gana sunku. Kartais iš šono geriau matosi...


Gyvenime aš neturiu priešų, nors neesu pūkuota, meili. Kažkas rašė, kad jei neturi priešų, vadinasi esi nieko vertas. Manau, kad tai yra mano geriausias, kaip žmogaus vertinimas.

Esu nuo pat gimimo mylima ir lepinama, tai net dabar daro mama, vyras, sūnus ir aš tuo pačiu atsilyginu, tai mūsų šeimos esmė, mes esame visi totalūs lepūnėliai. Man viskas lengvai sekėsi ir sekasi, be didelių pastangų. Pyktis, pavydas, neapykanta, svetimi jaumai. Aš kartais galvoju gal, kad paįvairinti gyvenimą ir suvokti, kad gali būti blogai, visa tai buvo skirta. Bet vis tiek, genetika yra genetika.

Perskaičiau ir pagalvojau, oi kaip negražu apie save taip rašyti. Tiesiog nekuklu, bet taip yra.

Aš nemėgstu kraštutinumų, „lazdos perlenkimų“.

Dėkui už palinkėjimus. To ir Tamstai linkiu.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Moonte: 19 rugpjūčio 2007 - 23:27
#318
Susilaikau nuo tolimesnių komentarų, nes matau, kad nėra prasmės. Mudvi su LinguLingu jau einam miegoti.
Atsakyti
#319
QUOTE(vaižgantė @ 2007 08 20, 01:26)
Susilaikau nuo tolimesnių komentarų, nes matau, kad nėra prasmės.  Mudvi su LinguLingu jau einam miegoti.


Labos nakties.
Atsakyti
#320
Įdomi diskusija... Pritariu Vaižgantei. 4u.gif
Atsakyti
#321
QUOTE(Gytarė @ 2007 08 20, 04:23)
Įdomi diskusija... Pritariu Vaižgantei. 4u.gif


Dėkui, sesute. biggrin.gif
Atsakyti
#322
man irgi patiko diskusija. Tik labiau užkabino Moontes mintys. Moonte, nepabėk. Papasakok daugiau, kaip tu supranti, kodėl mums tenka išbandymai, kaip su jais susitaikyti ir gyventi toliau...

Kai man atsitiko didelė nelaimė, ieškojau knygų, atsakymų į klausimą kodėl, už ką. Visos knygos raportavo, kad tai dievas mus baudžia, atima, ką labiausiai mylime, ką labiausiai branginame, ko labiausiai laukiame, vertiname. Trenkdamas į silpniausią vietą, jis priverčia mus suklusti, atsimerkti, ieškoti jo.

Plaukai šiaušėsi nuo tokių minčių. Kaip man mylėti tą dievą, jei galvosiu, jog jis padovanojo man tą skausmą, tą širdgėlą, jog tai jis iš manęs atėmė brangiausią turtą, jog tai jis nužudė, siekdamas mano dėmesio. Negi jis gali būti toks primityvus, toks negailestingas? Negi aš galiu visiškai sužlugdyta, ieškoti to dievo, vedama baimės, kad daugiau manęs nenuskriaustų, neatimtų to, ką labiausiai myliu? Aš verkiau, klykiau, kankinausi, ir negi atsakymas - dievas norėjo priversti mane kentėti, kad aš jį atrasčiau? Kad pasikeisčiau? jei taip, tai per žiauru ir nesuvokiama

Norėčiau tikėti, kad dievas tai meilė, gailestingumas, jis gyvena mano širdyje. Visiems tenka išbandymai, ligos, artimųjų netektys, tik mes turime nesuklupti, prisiminti dievą savo širdyse ir eiti į priekį, gyventi toliau, tapę jautresniais, geresniais. Ir būti tokiais ne iš baimės negailestingam dievui...
Atsakyti
#323
na nežinau, kaip jums atrodo. Bet labai geras pavyzdys buvo J. Ivanauskaite. Susirgo tokia sunkia liga, po operacijos liko be puses plauciu, turejo is naujo mokytis kvepuot.
Ji sake, kai tik suzinojo..pirmas klausimas buvo "uz ka man", norejosi kaltinti, galvojo, kad Dievas ja uz kazka tai baudzia.
Bet po to viskas apsivertė. Viskas nusvito kitom spalvom, kai savo liga pradejo priimti ne kaip kazkokia bausme, bet kaip isbandyma. Ji sake, kad daugeli metu svajojo issiugdyti gilu tikejima. Vazinejo po ivariausius krastus, daug keliavo, domejosi budizmu, ir niekas taip nepadejo jai atrasti Dievo, kaip si liga. Ji teige, kad tie metai, per kuriuos teko patirti keliata operaciju ir daugeli chemoterapijos kursu, buvo laimingiausi jos gyvenime, nes ji patyre nusvitima, jaute ne tik Dievo prisilietima, bet ir stipru jo glebi. Ismoko kiekviena jai skirta diena priimti kaip didziausia dovana, kancioje atrado gyvenimo pilnatve.
Ar tai nera realus pavyzdys, kad per isbandymus zmogus atranda Dieva savyje?
Atsakyti
#324
QUOTE(mireja @ 2007 08 21, 15:40)
na nežinau, kaip jums atrodo. Bet labai geras pavyzdys buvo J. Ivanauskaite.  Ar tai nera realus pavyzdys, kad per isbandymus zmogus atranda Dieva savyje?

mastau.gif o kiek praranda?
Atsakyti