Dievas jūsų gyvenime

sutinku
Norisi bažnyčioje išgirsti gražias rimto teksto rimtos harmonijos giesmes.O tos kur su gitarom ir nuo kurių šokiai pokiai ima labiau tinka su jaunimu grupėje kokioj salėj arba gamtoje prie laužo.



Teks tada išsikviesti egzorcistą nu pvz. Kun. Rinkevičių arba Kun. Arnoldą Valkauską ir ims jie tau laužyti ragelius ir traukioti uodegėles.

tai kad nelabai pasitikiu as tais kunigais

O kunigui nerūpės a pasitiki a nepasitiki......darys kas jiems priklauso.
Velnio apsėsti žmonės irgi kunigais nepasitiki.
Nebijok, neskauda tik pokšt ir nulauš tuos ragus , jei žinoma ras.

Nezinau kas man darosi, kuo toliau, tuo labiau imu nebetiketi, kad dievas yra. Po visokiu nelaimiu, neteisybiu. Kaip antai - 6 zmones, sudege gyvi masinoj po avarijos prie Klaipedos, nekaltu vaikeliu mirtys. Be to, niekas nekalba, kad ir gyvunu sielos nemirtingos, o juk daugelis - bezdziones, kates, sunys- ne taip jau baisiai kvailesni nei zmones. Kas jiems buna po mirties? Koks to Dievo isvis vaidmuo tokiose situacijose? Stebetojo? Na turbut nusipievinau, bet neradau kur issilieti

Na pirma reikia pazinti Dieva, tada neatsakytu klausymu liks maziau.

O kas pažysta Dievą? Dievas, todėl ir yra didis, kad jis nėra paprastas kai vienas centas, jo pažinimui neužtenka viso žmogaus gyvenimo.

Rolka. Nereikia į Dievą žiūrėti taip jau primityviai. Kaip tu įsivaizduoji tūrėtų pasiilgti Dievas tokioje situacijoje...

Kai sūnus buvo mažas, jis mane paklausė „o kur gyvena Dievas?“. Sėdėjau ir galvojau, ką čia pasakius, sakau „kad širdutėje“. Praėjo kiek laiko, o jis „bet aš nejaučiu jo“. Tada mes abu pradėjome įsiklausyti į Dievą, gyvenantį širdutėje. Kai padarai ką gero, tai gera ant širdies pasidaro, tokia palaima tave užlieja, o kai darai ką bloga, tada širdutė sako nedaryk, o tai gali būti blogai... Taip mano sūnus ir išaugo besiklausydamas savo širdutės, vėliau jis suprato, kad širdutė yra sąžinė.

Taigi, Dievas yra žmogaus sąžinė. Vieni ją turi išvystytą, kiti ją yra sėkmingai nužudę. Kiekvieną kartą, kai neprisiklausai prie vidinio balso t.y. sąžinės, ji silpnėja, ir gali ateiti diena, kai ji visiškai išnyks. Vadinasi žmogus savyje nužudė dieviškąjį pradą.

Dievas žmogui suteikė gyvybę, žinojimą ko geriau nedaryti, kad būtų laimingas.

Tai 10 Dievo įsakymų

1. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
2. Netark Dievo vardo be reikalo.
3. Švęsk sekmadienį.
4. Gerbk savo tėvą ir motiną.
5. Nežudyk.
6. Nepaleistuvauk.
7. Nevok.
8. Nekalbėk netiesos.
9. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.
10. Negeisk svetimo turto.
Didysis įsakymas: Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, * visa siela, visa protu, visomis jėgomis; * mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save.

Jei jais vadovautis, žemėje būtų rojus, ar Dievo kaltė, kad jų nesilaikoma?

Kodėl į Dievą mes žiūrime taip vartotojiškai... Dievas ne budelis, jis nieko nebaudžia, baudžiame mes save patys, greičiau mūsų darbų pasekmės. Kiekvienas žinom, kad nereikia plaukti toli į jūrą, nes nuskęsi, o jei nuplaukei, ignoravai tą žinojimą ir dabar skęsti, ar tai Dievo kaltė. Tai tavo veiksmų pasekmė. Taip ir su Dievo įstatymais, visi daugmaž žinome, bet nesilaikome, tad nereikia kaltinti Dievo už pasekmes, kurias sukėlė patys žmonės.

Žinoma, žūsta nekaltieji, bet ar tai Dievo kaltė?

Rolka,suprantu , kad tau atrodo, jei kas baisau atsitinka, tau ar kitiems, reiskias Dievo nera...bet nelaimes reikia priimti kaip Dievo valia. Jei jo valia nesutampa su tavo ar kitu zmoniu valia, tai nereiskia, kad jo nera. Per isbandymus zmones labiausiai ir iesko dievo..nori jam atsiverti, nes nebejaucia saugumo zemeje. Jei visada viskas butu tai ko mes norime, mes nebeturetumem poreikio jo ieskot. Todel jis ir atima ta saugumo jausma, kad nebeturetumem kuo pasikliaut, o tik juo ir jo valia. Zmogui, praradusiam viska, visa saugumo sistema, belieka du keliai: sielvartauti arba remtis tikejimu.

QUOTE(mireja @ 2007 08 19, 20:24)

Rolka,suprantu , kad tau atrodo, jei kas baisau atsitinka, tau ar kitiems, reiskias Dievo nera...bet nelaimes reikia priimti kaip Dievo valia. Jei jo valia nesutampa su tavo ar kitu zmoniu valia, tai nereiskia, kad jo nera. Per isbandymus zmones labiausiai ir iesko dievo..nori jam atsiverti, nes nebejaucia saugumo zemeje. Jei visada viskas butu tai ko mes norime, mes nebeturetumem  poreikio jo ieskot. Todel jis ir atima ta saugumo jausma, kad nebeturetumem kuo pasikliaut, o tik juo ir jo valia. Zmogui, praradusiam viska, visa saugumo sistema, belieka du keliai: sielvartauti arba remtis tikejimu.

<{POST_SNAPBACK}>

Na nežinau, nežinau... Ar man kiltų noras kreiptis į Dievą jei jis specialiai inspiravo nelaimingą atsitikimą, sunaikino man artimus žmones, tam, kad aš į jį atkreipčiau dėmesį, kitaip tariant atsivesčiau. Tada vardan ko aš turiu į jį tikėti. Dėl pomirtinio gyvenimo, pragaro baimės? Gyvendama be artimų, aš jausčiausi, kaip pragare. Ką keis mano atsivertimas?

Na nemanau, kad Dievas yra toks jau smulkmeniškas, kad jam reikia pastoviai atnašauti ir dėkoti. Jis yra meilė, gailestis, išmintis. Na negaliu patikėti, kad tam, kad parodytų savo didybę jis žudytų nieko neprasikaltusius.

Kartą teko Fatimoje (Portugalija) kalbėti su vienuoliu, jis man pasakė, kad nebūtina Dievą garbinti maldomis, Dievo širdžiai malonu, kai žmogus gyvena atsižvelgdamas į Dievo įstatymus. Vadinasi Dievą galima šlovinti savo gyvensena, o nenuoširdžiomis, bet kasdieninėmis maldomis, kurios nėra patvirtintos gyvensena, tai tik tuščiažodžiavimas.

Žemėje esantys kataklizmai, kenčiantys nieko nekalti žmonės, tai ne Dievo bausmė, tai žmonių nuveiktų darbų atgarsiai. Niekada nepatikėsiu, kad Dievas girtuokliui pylė degtinę į gerklę, o po to paleido į gatvę... Tai nederamo poelgio pasekmės, už kurias moka kiti, kartais nekalti žmonės.

Ir dar Portugalijoje manoma, kad ant kairiojo peties sėdi kipšas, ant dešiniojo - sėdi angelas ir jie abu kužda žmogui į ausį patarimus. Vyksta gėrio ir blogio karas. Kas nugalės? Gal todėl negeras poelgis pas mus įvardijimas posakiu „Nuėjo į kairę“.

Aš verčiau pasakyčiau, kad vyksta kova tarp Dievo ir Velnio. Girtuoklio aukos ir taip aišku kieno tai darbas.

na tam ir kreipiesi, kad likes be artimuju, gyveni kaip pragare, kad atrastum dvasine ramybe. Kada zmones iesko Dievo, dazniausiai, kai nori atrasti nusiraminima. I ka zmogui belieka daugiau kreiptis netekus artimuju? Na zinoma, yra kitas kelias ...imt gert..tada porai valandu ne tik ramybe, bet ir nuotaika atsiranda.

Taip , Dievas yra gailestingas ir mus mylintis. Kokia jo valia bebutu, jis mums nori gero. Bet tai nereiskia, kad viskas zmogui turi sektis, buna gyvenime ir nelaimiu. Tiesiog kiekvienas nesame savo gyvenimo kryziu. Dievas nesiuncia zmogui nelaimiu, kuriu jis negaletu pakelt. Dievas ne tik mus apdovanoja, bet ir isbando musu tikejima.

Jei nori pažinti Dievą, pirmiausia turi pažinti save, nes mes visi esam gyvasis Tabernakulis...Jei tai žinotume ir suvoktume, į savo kūna žiūrėtume ne kaip į šiukšlių konteinerį, o kaip į šventyklą...Šventyklą, kurioje gyvena Kristus...

QUOTE(mireja @ 2007 08 19, 21:20)

na tam ir kreipiesi, kad likes be artimuju, gyveni kaip pragare, kad atrastum dvasine ramybe. Kada zmones iesko Dievo, dazniausiai, kai nori atrasti nusiraminima. I ka zmogui belieka daugiau kreiptis netekus artimuju? Na zinoma, yra kitas kelias ...imt gert..tada porai valandu ne tik ramybe, bet ir nuotaika atsiranda.

Taip , Dievas yra gailestingas ir mus mylintis. Kokia jo valia bebutu, jis mums nori gero. Bet tai nereiskia, kad viskas zmogui turi sektis, buna gyvenime ir nelaimiu. Tiesiog kiekvienas nesame savo gyvenimo kryziu. Dievas nesiuncia zmogui nelaimiu, kuriu jis negaletu pakelt. Dievas ne tik mus apdovanoja, bet ir isbando musu tikejima.

<{POST_SNAPBACK}>

Va todėl, man netinka katalikiškas krikščionybės traktavimas. Nematau logikos. Žudyti tam, kad suteiktų skausmą, atkreiptų dėmesį, atsiverstų.

Kame jo gerumas ir gailestingumas, o svarbiausia, protas? Nes aš traktuoju Dievą kaip visatos protą, meilę, gėrį. Tas, kuris myli ir gaili, specialiai nieko neskaudins.

Tada kuo skiriasi jūsų Dievas nuo stabmeldžių dievų?

Dzeusas, Toras, mūsų Perkūnas visi jie buvo smulkmeniški jiems buvo artimos visos neigiamos žmogiškosios savybės. Jie galėjo padaryti iš pykčio, o vėliau atgailauti.